Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Kaunas. Imperijos užvaldymas

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Bernardas Gailius Lietuvoje mes kartais mėgstame įsivaizduoti, kad geriau nei kiti europiečiai suprantame Rusiją ir apskritai slavų kraštus. Šis mentaliteto artumas tradiciškai pagrindžiamas „multikultūrinės“ LDK argumentu ir tariamais prisiminimais apie laikus, kai visus aplink valdėme. Bet iš tikrųjų Lietuva tapo Rusijai artima tik XIX a., kai buvo Rusijos imperijos dalimi. Istoriškai tai daug svarbesnis laikas, kuris turėjo daugiau reikšmės šiuolaikinės Lietuvos susiformavimui.

Reikia atsiminti, kad XIX a. Rusija labai siekė prilygti tuomet imperinei Europai. Rusija iš tikrųjų buvo imperija – užbaigta politinė forma, toks tarsi atskiras mažytis pasaulis. Ši imperija paliko gilesnį pėdsaką XX a. lietuvių valstybėje negu mes norėtume pripažinti. Tarpukario Kauno pradžios istorija leidžia aiškiau įžvelgti „ruso savyje“ paslaptį.

Kaunas, kaip mes jį šiandien suprantame, pradėjo formuotis XIX a. viduryje. 1843 m. miestui tapus gubernijos centru paskelbtas jo raidos planas, kuriame numatyta taisyklinga trijų gatvių naujamiesčio forma. Tačiau didžiausią įtaką miestui padarė XIX a. devintajame dešimtmetyje pastatyta tvirtovė.

1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru paskelbtas jo raidos planas, kuriame numatyta taisyklinga trijų gatvių naujamiesčio forma. Tačiau didžiausią įtaką miestui padarė XIX a. devintajame dešimtmetyje pastatyta tvirtovė.

Gal tik viduramžiais turėtą karinę šlovę Kaunui sugrąžino didėjanti tikimybė, kad Rusijos imperijai teks kariauti Vakaruose. Kai kurių specialistų teigimu, Kaune pastatyta tvirtovė buvo moderniausia visoje imperijoje.

Aplink miestą buvo išdėstyti devyni fortai, kuriuos sujungė bunkeriai ir artilerijos pozicijos. Tvirtovę aptarnaujančiai įgulai buvo pastatyta net keletas karinių miestelių – taip atsirado, pvz., Šančiai. Kauno pakraščiuose pridygo įvairios paskirties sandėlių.

Miesto centre pastatyti tvirtovės administracijos pastatai, iš kurių geriausiai žinomas Komendanto rūmų ansamblis prie Gedimino, Kęstučio ir Miško gatvių. Su tvirtove susiję artilerijos poreikiai nulėmė labai griežtus aukštingumo reikalavimus (tik išimtiniais atvejais leista statyti aukštesnius nei dviejų aukštų pastatus) – dėl to Laisvės alėja tokia simpatiška ir žemaūgė.

Jei esama nors kiek tiesos Niccolo Machiavelli tezėje, kad valstybės kuriamos ginklu ir įstatymu, tai amžių sandūroje Kauno likimas jau atrodė nulemtas. Čia buvo geriausi Rusijos ginklai, kurie užtikrintai parėmė imperijos įstatymų galiojimą. Miesto gyvenimas buvo tvirtovės gyvenimas.

Tai, kad būtent į tokį miestą 1919 m. nusprendė atsikraustyti Lietuvos vyriausybė, tikriausiai nulėmė viena imperijos strateginė klaida. 1863 m. prasidėjus sukilimui buvo nuspręsta į Kauną perkelti Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių.

Motyvas aiškus – M.Valančių siekta labiau kontroliuoti. Tačiau kartu taip jam buvo leista plėtoti savo alternatyvią politinę formą imperijos požiūriu labai reikšmingame Lietuvos teritorijos taške.

Tikslioms išvadoms reikėtų specialių tyrimų, bet galima spėti, kad „Kauno Lietuvos“ samprata atsirado būtent dėl vyskupijos perkėlimo. Lietuvos vyriausybė ne suteikė, kaip dažnai manoma, Kaunui išskirtinumą, o atsekė paskui tą išskirtinumą į Kauną.

Kad ir kaip ten būtų, Rusijos imperijai žlugus ir nelietuviams išstūmus iš Vilniaus nelenkus, Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. Tada išsiskleidė išties įspūdingas politinis-architektūrinis reiškinys – naujoji valstybė paprasčiausiai apsivilko paliktus imperijos drabužius.

Lietuvos prezidentas įsitaisė Kauno gubernatoriaus rūmuose. Vyriausybė pasinaudojo tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija. Vyriausiasis Tribunolas įsikūrė buvusio Kauno apygardos teismo rūmuose, kalėjimas tiesiog tęsė savo veiklą, o didžioji dalis tvirtovės pastatų atiteko naujajai Krašto apsaugos ministerijai.

Tiesa, tokios keistenybės kaip Seimas tvirtovėje nebuvo, todėl naujosios valstybės parlamentui teko naudotis gimnazijos pastatu. Jame savo veiklą kartu su Seimu pradėjo ir būsimasis Vytauto Didžiojo universitetas. Dabar ten Maironio gimnazija – dar vienas priminimas, kad Kaune viskas lieka savo vietose.

Jame savo veiklą kartu su Seimu pradėjo ir būsimasis Vytauto Didžiojo universitetas. Dabar ten Maironio gimnazija – dar vienas priminimas, kad Kaune viskas lieka savo vietose.

Savaime suprantama, kad apleisti pastatai dažniausiai būna kam nors pritaikomi. Bet tarpukario Kaune vyko šis tas daugiau. Ten akivaizdžiai buvo mąstoma analogijomis: prezidentas – gubernatorius, krašto apsaugos ministras – tvirtovės komendantas, tvirtovės radijo ryšio stotis – Kauno radiofonas.

Analoginį mąstymą tiksliausiai patvirtina kūrybiškos analogijos, kai nebūta tiesioginių atitikmenų. Taip Finansų ministerija užėmė buvusį banko pastatą.

Kam atrodo, kad šių pavyzdžių nepakanka išvadoms, tam galima rekomenduoti Ingridos Veliutės disertaciją, kurioje aiškiai atskleistas tam tikro tvirtovės miesto gyvenimo būdo susiformavimas, neabejotinai turėjęs įtakos tarpukario analoginiam mąstymui.

Architektūrinis „Kauno Lietuvos“ apsirengimas imperijos drabužiais atitiko ir svarbiausių imperijos įstatymų perėmimą. Visa tai, kas dar visai neseniai atrodė kaip Rusijos valdžios pagrindas, apie 1920 m. jau galėjo būti suprantama tik kaip Lietuvos pamatas.

Tokį neproblemišką, net pragmatišką pasinaudojimą buvusios imperijos kūnu nulėmė įvairios priežastys. Viena vertus, Rusijos imperija buvo vienintelis valstybės modelis, kurį pažinojo tarpukario Lietuvos valstybininkai. Kita vertus, XIX a. Europoje subrandino biurokratijos depolitizavimo idėją.

Pagal ją politika yra tik valstybės smegenų veikla, kuri siunčia impulsus šiaip jau neutraliai valstybės nervų sistemai – administracijai. Taip matant valstybę buvo nesunku įsivaizduoti, kaip nauji tautiniai smegenys paverčia Rusijos imperijos lavoną lietuvišku Frankenšteinu.

Nekoks vaizdelis? Tai tik dėl to, kad šiandien turima istorinė patirtis (ypač totalitarizmo istorija) verčia mus abejoti pačia nepolitinės administracijos galimybe. Ar tos tariamai neutralios detalės, tokios kaip mokesčiai, viešoji tvarka, teisingumas kartais nėra tikroji politika?

Jeigu manome, kad yra, tuomet tarpukario Kauno kūrimosi istorija mums pasakoja, kad XX a. Lietuvos politika visada buvo iš dalies rusiška. „Rusas savyje“ tuomet nėra paviršutiniškas juokelis. Priešingai, jis nukreipia į gelminį pačios šiuolaikinės Lietuvos prigimties elementą.

Istorinė Lietuvos tragedija yra ne ta, kad ją dukart okupavo rusai, o ta, kad nė karto neokupavo romėnai

Įspūdingoje paskaitoje apie mito reikšmę šiuolaikinei lietuvio tapatybei Vytautas Ališauskas pasakė kitą humoristiškai skambančią, bet labai gilią išvadą: „Istorinė Lietuvos tragedija yra ne ta, kad ją dukart okupavo rusai, o ta, kad nė karto neokupavo romėnai.“

Sunku būtų giliau ir kartu lakoniškiau apžvelgti Lietuvos istoriją. Viena vertus, Rusijos imperija visada (įskaitant sovietinę formą) buvo pakankamai silpna valstybė. Kiekvieną kartą pasitaikius progai Lietuva pajėgdavo imperijos drabužį pasisavinti ir pakeisti taip, kaip tai padarė tarpukariu.

Kita vertus, Romos įtakos stoka nulėmė tai, kad Lietuvos europietiškumas (bent kiek tai liečia naujųjų laikų istoriją) didele dalimi buvo rusiškas europietiškumas. Paradoksalu, bet Vakarų kultūra mums tapo prieinama per Rytus. Mes žvelgėme į Europą pro Rusijos žiūroną, jeigu galima taip pasakyti. Tiesiogiai Romos palikimas Lietuvą palietė tik per Katalikų Bažnyčią – gal tik tai ir atskyrė Lietuvą nuo Rusijos modernioje epochoje.

Toks žvilgsnis į Lietuvos istoriją veda prie išvados, kad mums visai nebūtinai turi pavykti įveikti „rusą savyje“. Gali būti, kad iš karto po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. suformuluotas įveikimo šūkis yra vadinamoji neįmanoma misija.

Panašu, kad mūsų ryšys su Rusija yra taip giliai, kad jo neįmanoma apčiuopti ir išstumti. Mūsų politikos gelmė, pati mūsų valstybės samprata yra iš dalies rusiška. Jei neturėtume šios pusiau rusiškos valstybės, gali būti, kad neturėtume jokios.

Bet jei neįmanoma „ruso savyje“ įveikti, gal dar nevėlu jį savyje pamilti? Juk lietuviškasis tarpukario Frankenšteinas nebuvo vien Rusijos imperijos zombis. Tas paveikslas labiau priminė naujo medžio dygimą iš seno kelmo.

Žemaičių vyskupijos ir Kauno tvirtovės sąjunga XX a. pradžioje sutelkė daug politinės galios. Ji tapo labai tvirtu pamatu, ant kurio iškilo naujoji ir, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, lietuviška Lietuva.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min