Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Kokia galėtų būti Lietuvos gynybos politika? Trys konkretūs pavyzdžiai

Šaltinis: 15min
3
A A

Bernardas Gailius Tam tikra prasme šis komentaras yra nulemtas sąžinės graužaties. Nemalonu kritikuoti kitus, kai negali pateikti konstruktyvių pasiūlymų. Nemalonu net sudaryti įspūdį, kad kritika neveda prie konstruktyvių pasiūlymų.

Todėl jaučiu pareigą konkrečiais ir konstruktyviais pasiūlymais papildyti savo praėjusios savaitės tekstą, kuriame kritikavau Vyriausybės abejingumą tikrosioms fundamentinėms valstybės funkcijoms, o konkrečiai – gynybai. Pamėginsiu trimis pavyzdžiais parodyti, ką turiu galvoje vartodamas terminą „gynybos politika“ ir kokia ta politika galėtų būti, jeigu nors viena vyriausybė jos imtųsi.

Trumpai priminsiu savo išeities tašką – pagrindines savo samprotavimų prielaidas. Lietuvos valstybės gynyba yra tai, kas nepastebimai mus visus telkia ir motyvuoja visą mūsų politinį gyvenimą nuo pat 1990 m. Įstojus į NATO Lietuvos gynybos problema nebuvo išspręsta visiems laikams ir neprarado savo aktualumo – tik atsirado daugiau jos sprendimo galimybių.

Didžiausia grėsmė Lietuvai yra naujas didelis karas Europoje, kurio labiausiai tikėtina sukėlėja šiuo metu yra Rusija. Jei norime būti saugūs, turime nuolat ruoštis būtent šiai grėsmei. Ypač, jei norime, kad taip niekada neįvyktų.

Besikartojančių išpuolių Prancūzijoje politiniu požiūriu neįmanoma interpretuoti kitaip kaip agresijos prieš NATO. Lietuvai tai vis dar neprarasta galimybė stoti ginti Prancūzijos.

Todėl svarbiausias Lietuvos gynybos politikos siekis turėtų būti NATO teritorijos vientisumas karo atveju. Jei visa NATO teritorija būtų ginama (ir atkovojama) kaip viena teritorija, tikėtina, kad galiausiai būtų apginta ar išvaduota ir Lietuva. Kita vertus, jei karo atveju NATO valstybės sudvejotų ar susiskaldytų, Lietuva būtų viena iš didžiausių pralaimėtojų, turinčių mažiausiai šansų išsigelbėti pati.

Kai taip pamatome padėtį, NATO vienybė konkrečiai mums nustoja būti tuščiu šūkiu ar deklaracija. Tai gyvybinis Lietuvos interesas, kurį turime giliai suvokti ir visaip siekti jį patenkinti.

Pirmiausia turime patys pamatyti visą NATO teritoriją kaip teritoriją, kurią giname mes. Galbūt kariuomenės administravimo požiūriu mūsų atsakomybė apsiriboja Lietuvos teritorija, bet mūsų gynybos politika turi apimti visą NATO.

Su tuo susijęs pirmasis konkretus pavyzdys. Besikartojančių išpuolių Prancūzijoje politiniu požiūriu neįmanoma interpretuoti kitaip kaip agresijos prieš NATO. Lietuvai tai vis dar neprarasta galimybė stoti ginti Prancūzijos.

Jau esu anksčiau rašęs apie tai, kaip Lietuvai derėjo iš karto reaguoti į teroro aktus Paryžiuje. Tai vis dar galima pakartoti po kiekvieno naujo išpuolio ir net tarpuose tarp jų. NATO vis dar neturi pakankamai aiškaus bendrų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ plano.

Tam, kad pabandytume pradėti tokią NATO iniciatyvą, mums nereikia kokios nors stebuklingos galios ar įtakos. Tik reikia, kad politikai nuspręstų iš tikrųjų imtis politikos. Reikia susitarti, kiek ir kokių pajėgų Lietuva galėtų skirti kovai su teroristais, atitinkamai instruktuoti savo diplomatus ir pradėti ieškoti kitų didesnio NATO aktyvumo šalininkų, galimų savo sąjungininkų NATO viduje.

Net jei nepavyktų pasiekti maksimalių rezultatų, mes daug laimėtume. Lietuvos kariuomenė galėtų dar kartą paliudyti savo reikšmę bendrose operacijose, sustiprėtų politiniai, diplomatiniai, o tuo pačiu ir verslo kontaktai. Pagaliau pasiektume svarbiausią tikslą: patys pajustume ir kitiems parodytume, kad rimtai ir konkrečiai suprantame NATO vienybę.

Visi Lietuvos diplomatai ir atstovai tarptautinėse organizacijose turėtų kiekviena proga kelti Vengrijai nuvalkiotą klausimą: su kuo ir prieš ką tu eini?

Negaliu nutylėti, kad elgiamės priešingai. Lietuva, žinoma, nesiėmė jokios iniciatyvos gindama Prancūziją. O kai Prancūzija ėmėsi iniciatyvos gintis pati ir paprašė labai konkrečios karinės Lietuvos pagalbos, tai gavo pajusti visą dabartinės mūsų valstybės biurokratizacijos ir stagnacijos jėgą.

Kai kurie žmonės Lietuvoje dar prisimena, kiek daug prancūzai prisidėjo iš karto po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo vystant mūsų kariuomenę ir specialiąsias tarnybas. Tiems žmonėms, tikriausiai, ypač gėda dėl to, kaip visi kartu elgiamės su sąjungininkais.

Bet tiek to, išlikime konstruktyvūs. Ką dar galėtume padaryti vardan Lietuvos gynybos? Praėjusią savaitę jau minėjau, kad turime vystyti dvišalius santykius su stipriausiomis ir kovingiausiomis NATO valstybėmis.

Puikus pavyzdys – Turkija. Politologijos plotmėje galime ilgai diskutuoti, kokia ateitis laukia Turkijos. Politikoje privalome pripažinti, kad tos ateities nei žinome, nei galime lengvai nuspėti. Todėl turime tvirtai atsiremti į dabartį – Turkija vis dar yra viena iš galingiausių NATO partnerių.

Bet kokiuose susitikimuose ir kontaktuose su tokia valstybe karinis bendradarbiavimas turėtų būti pirmasis darbotvarkės punktas. Kuo daugiau bendrų pratybų, ypač – Lietuvos teritorijoje. Tai tik pats primityviausias tikslas. Karininkai turėtų pasakyti, kuo konkrečiai mus galėtų praturtinti partnerystė su Turkija, bet tai užtikrinti – politikų užduotis.

Pagaliau, gal kai kuo ir mes galime būti naudingi turkams. Gal galime padėti ir prisidėti ten, kur tai neprieštarauja nei mūsų interesams, nei įsitikinimams: kovoje su prorusiška Sirijos diktatūra ar ta pačia „Islamo valstybe“.

Jei tokią santykių su Turkija politiką būtume nuosekliai vykdę nuo pat įstojimo į NATO, galbūt šiandien vaidintume reikšmingą diplomatinį vaidmenį derinant Turkijos ir ES interesus. Taip gynybos politika mums neštų jau visai kitokio pobūdžio naudą.

Tuo tarpu griežtai gynybos perspektyvoje glaudūs ryšiai su Turkija mums būtini, jei norime pagaliau imtis Rusijos sulaikymo tiesiogine šių žodžių prasme. Mums, o ne kam nors kitam, svarbu, kad rytinis NATO pasienis būtų vieningas ir platus (konkrečiai – galimam Rusijos puolimui per platus) gynybinis frontas. „Intermarum“ ar kaip kitaip bepavadintume šį projektą.

Būtent su juo susijęs trečiasis pavyzdys. Vengrijos vykdoma politika yra iššūkis konkrečiai Lietuvai, nes kelia grėsmę konkrečiai Lietuvos gyvybiniams interesams. Galime palikti ES institucijoms matuoti demokratijos lygį Vengrijoje, bet mes patys turime matuoti Vengrijos pasirengimą galimai gynybai nuo Rusijos.

Visi Lietuvos diplomatai ir atstovai tarptautinėse organizacijose turėtų kiekviena proga kelti Vengrijai nuvalkiotą klausimą: su kuo ir prieš ką tu eini? Atsakymai turėtų būti apibendrinami, analizuojami ir tapti medžiaga naujiems, dar įkyresniems klausimams.

Mes pirmieji nukentėsime, jei paaiškės, kad NATO Rytų frontas yra sutrūkinėjęs. Todėl mes, o ne kas kitas, ir turime aiškiai formuluoti poziciją: žaidimas „tarp Rytų ir Vakarų“ toleruojamas tik rytinėje pusėje – už NATO ribų. Jei Vengrija rimtai nori flirtuoti su Rusija, tai taps Serbija ar Baltarusija.

Greičiausiai Vengrija to vis dėlto nenori. Todėl aiškus alternatyvos išryškinimas, tikėtina, teigiamai paveiktų vengrų vidaus politiką. Bet to išryškinimo turėtume imtis mes patys, nelaukdami kitų.

Palieku skaitytojų vaizduotei visus tuos papildomus vaisius, kurių galėtų atnešti tokia ar panaši aktyvi gynybos politika. Sutvirtėję tarptautiniai ryšiai visada naudingi ir švietimui, ir ekonomikai, ir kitoms sritims – visko vis tiek nesuminėsi.

Pabaigsiu nuoširdžiu nusistebėjimu. Nejaugi mums tikrai neaišku, kodėl mums labai svarbiomis atrodančių problemų sprendimas tampa tik politikos iliuzija, jei apleidžiamas politikos pamatas – gynyba?

Neturėtume pamiršti, kad dar visai neseniai universitetų skaičių Lietuvoje buvo griežtai ir konkrečiai nustačiusi politinės valios nestokojusi okupacinė valdžia. Jau nekalbant apie tai, kad minimalaus atlyginimo dydis netenka jokios prasmės kilus karui, kai viską galima nusipirkti už konservus ir cigaretes.

Nesutinku su tais, kurie sako, kad Lietuvoje nebeįmanoma tikra politika. Tikra politika tikrai valstybei būtina, privaloma.

O jei jaučiame, kad jos nebevykdo nei Vyriausybė, nei opozicija, tai politikos sugrąžinimas tampa konkrečia ir asmenine mūsų pačių – sąmoningų Lietuvos piliečių pareiga.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Vyriausybės ataskaita: o kaip 70 proc. Lietuvos?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min