TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Korupcija ir pavydas

Šaltinis: 15min
0
A A

Kaip ir buvo galima tikėtis, Seimo rinkimai nepraėjo be kalbų apie korupciją. Tai tema, kurią jau iš tikrųjų galima laikyti tradicine Lietuvos politiniuose debatuose. Tradicinė, tiesą sakant, yra ne tik pati problema. Tradiciška yra viskas, kas su korupcija susiję. Į tradicinius žurnalistų klausimus politikai pateikia tradicinius atsakymus, kuriuos tradiciškai komentuoja ir apibendrina vadinamieji ekspertai (nors nežinau, ar didelis malonumas būti oficialiu korupcijos ekspertu).

Įsiklausykite: „Susidarė įspūdis, kad politikai vengia sureikšminti kyšininkavimo mastus Lietuvoje, o daugelis jų neturi aiškaus plano, kaip jį pažaboti konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, pasigedau konstruktyvios diskusijos apie tai, kaip partijos ketina sumažinti kyšininkavimą sveikatos apsaugoje ir kelių policijoje, kur, remiantis Lietuvos korupcijos žemėlapiu, Lietuvos gyventojams dažniausiai tenka duoti kyšį.“

Juk šis „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo komentaras galėjo nuskambėti bet kuriuo metu tarp 2000 m. (tada įsteigtas „Transparency International“ Lietuvos skyrius) ir mūsų dienų.

Suprantu, ką apie mane pradedate galvoti, bet įžvelgiu pastaboje apie korupcijos tradiciją šį tą daugiau nei taip pat jau tradicišką pagraudenimą, kad niekas nesugeba rasti naujo ir tikrai veiksmingo kovos su korupcija metodo.

Manau, problema kita. Tradiciniai debatai apie korupciją liudija tai, kad šiame spektaklyje visi jau turi savo vaidmenis. Kyšininkai kyšininkauja, policininkai juos gaudo, politikai ragina griežtinti bausmes, žurnalistai pateikia tariamai provokuojančius klausimus (kaip manote, kiek kartų klausimas „Ar jums kada nors siūlė kyšį?“ gali būti iš tikrųjų provokuojantis), ekspertai atlieka sociologines apklausas, visuomenė stebi ir piktinasi. Angliškai tai vadinama „business as usual“.

Tokia padėtis stato Lietuvą į vieną gretą su ūkio administravimo požiūriu liūdniausiomis pasaulio valstybėmis, tokiomis kaip Rusija ar Baltarusija. Aliaksandras Lukašenka ir Dmitrijus Medvedevas – tik skandalingiausi iš daugybės politikų, kurie Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, o ir Lietuvoje skelbė, kad korupciją reikia pažaboti.

Juk iš tikrųjų tėra dvi giluminės priežastys, dėl kurių žmonės piktinasi korupcija. Viena skamba maždaug taip: „O kodėl jie ten sau sulenda ir vagia?“. Tokiame klausime akcentas visada yra „jie“, o ne „vagia“.

Beje, simptomiškas yra ir nuolatinis žodžio „pažaboti“ vartojimas kalbant apie korupciją. Galima spėti, kad kai kurie politikai korupciją iš tikrųjų pažaboja ir ant jos kažkur nujoja. Bet tai – visai kita tema.

Tačiau net ir tos sistemos, kurios mums nepatinka, turi savo priežastis ir logiką. Visuotinis korupcijos spektaklis, kuriame visi (taip, visi – įskaitant vadinamuosius piliečius) tampa aktoriais vienas kito atžvilgiu, taip pat yra sistema.

Dar daugiau, tai – tikroji sistema, kuri natūraliai susiklostė kaip nuolatinių tariamų pastangų sukurti „efektyvią kovos su korupcija sistemą“ pasekmė. Taigi, spektaklis irgi turi savo natūralų pagrindą. Drįstu spėti, kad tas pagrindas yra pavydas. Godumas skatina kyšininkauti, o pavydas – kovoti su kyšininkavimu.

Juk iš tikrųjų tėra dvi giluminės priežastys, dėl kurių žmonės piktinasi korupcija. Viena skamba maždaug taip: „O kodėl jie ten sau sulenda ir vagia?“. Tokiame klausime akcentas visada yra „jie“, o ne „vagia“, todėl neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad vienintelis klausiančiojo troškimas yra susikeisti su „jais“ vietomis.

Kitas kovos su korupcija stimulas yra tariamas teisingumo jausmas. Tariamas todėl, kad neteisybe yra laikomas faktas, jog vienus korumpuotus pareigūnus pagauna, o kitų – ne.

Tokios nuotaikos leidžia periodiškai kartoti visuotinį „apsivalymo“ vajų, kurio pabaiga visada vienodai nesėkminga. Mat kai valstybė nusprendžia perimti Paskutiniojo teismo funkciją, projektas žlunga, nes paprasčiausiai trūksta resursų.

Policijos taktikos požiūriu vienodai persekioti visus korupcijos atvejus yra neįmanoma. Jei reikalaujama kuo daugiau viešai „paspirgintų“ kyšininkų, specialiosios tarnybos visada nukreips savo žvilgsnį ten, kur tokį rezultatą lengviausia pasiekti. Taip ratas apsisuka ir spektaklis tęsiasi.

Kitaip tariant, pavydas pats yra didelė yda, todėl jis negali atsverti godumo. Priešingai, pavydas šiuo atveju tampa geriausia godumo apsauga. Kai visuomenė tiek pritvinkusi pavydo, ją galima nuolat maustyti neįtikimiausiais korupcijos pažabojimo pažadais.

Politikoje labai daug jausmų. Gal todėl visai nekeista, kad panašiai kaip meilėje, kai pavergta moteris glaudžiasi prie suvedžiotojo, puikiai žinodama, kad jis melagis, pavydi visuomenė taip pat visada renkasi suktą politiką, skelbiantį eilinę neįmanomą kovos su korupcija misiją.

Beje, kaip ir meilužė „lovelasą“, visuomenė eilinį korupcijos triuškintoją pasirenka ne nepaisant to, kad jis meluoja, o todėl, kad jis meluoja. Taip, dėl jo neįtikėtinų melų ir fantazijų, kuriomis niekas netiki. Tai – vienas didžiausių žmogaus prigimties paradoksų, kuris niekada nenustos stebinti. Turbūt nereikia nė sakyti, kad įsisukus visuotiniam korupcijos spektakliui tikrieji kyšininkai tampa visiškai saugūs. Juk jie taip pat vaidina visiems įprastą visuomenės gyvenimo vaidmenį.

Korupcija tėra godumo „antrinis produktas“, mažiau tiesioginė vagystė. Korupcijai uždrausti nereikia atskiros teisės ar moralės normos, ji patenka po „Negeisk svetimo turto“.

Tarsi pasakiau kas kaltas, bet ką daryti? Tai visada sunkesnis klausimas. Turbūt, kaip visada, verta pradėti nuo savo tikrųjų jausmų ir minčių pripažinimo. Ne mažiau svarbu pasakyti tiesą apie korupcijos prigimtį. Reikalas tas, kad korupcija nepažeidžia jokių savarankiškų vertybių.

Korupcija tėra godumo „antrinis produktas“, mažiau tiesioginė vagystė. Korupcijai uždrausti nereikia atskiros teisės ar moralės normos, ji patenka po „Negeisk svetimo turto“. Juk niekas negali tikėtis gyventi pasaulyje be vagių. Todėl niekas ir nekuria specialios kovos su vagystėmis sistemos. Kai vagys pakliūna, jie nuteisiami, o kai nepakliūna... Turbūt blogai, kad negalime sutartinai pasakyti „Dievas jiems teisėjas“. Tai dar labiau kursto pavydą.

Iš tikrųjų visuomenei (o ne atskiriems žmonėms) korupcija kenkia tik tada, kai ji trukdo kurti ir tobulinti bendrą gyvenimą. Šiuo požiūriu efektyvios kovos su korupcija sistemos paieškos patogiai nukreipia mūsų dėmesį nuo efektyvios mokesčių surinkimo sistemos, efektyvaus viešųjų paslaugų teikimo ir kitų efektyvių dalykų.

Mums nepavyksta atsikratyti troškimo, kad valdžia atskleistų vis naujus sąmokslus. Būtent toks yra mūsų, kaip visuomenės, didžiausias noras ir jis aiškiai matomas pastarojo meto Lietuvos politikoje.

Ne kartą patvirtinta, kad patikimiausias būdas įveikti korupciją yra valstybės vizija. Būtent todėl sėkmingos valstybės taip mažai kalba apie kovą su korupcija.

Sunku pamiršti neseną Gruzijos pavyzdį. Kai iš tikrųjų nori sukurti kitokią valstybę, įmanoma net policiją išformuoti ir iš naujo suformuoti. Tam, kas turi tikslą ir kurio tikslą remia politinė tauta, korupcija nėra problema. Ji įveikiama lyg tarp kitko, pernelyg apie tai nesusimąstant. Dažnai ji net neįveikiama, o kažkur nepastebėta išnyksta, nepalieka jokių pėdsakų, tarsi jos niekada nė nebūtų buvę. Yda yra drovi, įvykus atviram susidūrimui ji visada pati traukiasi iš kelio dorybei. Tai dar vienas žmogiškos prigimties paradoksas.

Šiuo metu kaip tik aiškėja, kad neturime Lietuvos vizijos. Tačiau gal galėtume pradėti nuo to, kad konkrečiose situacijose tikėtumės iš savo valdžios ne triuškinimo, o kūrybos.

Kada galėsiu nuvažiuoti nuo Varšuvos iki Talino europietiškos vėžės geležinkeliu? Kada galėsiu nesikeikdamas vairuoti automobilį Vilniaus gatvėmis? Kada muštynės ir prostitucija ne akivaizdžiai vyks mano gatvėje, o pasitrauks ten, kur joms priklauso – į vadinamąjį visuomenės užribį? Jei tikrai palaikytume žmones, norinčius nutiesti „Rail Baltica“, iš tikrųjų sutvarkyti kelius ar pašalinti prostituciją iš gatvių, jie įveiktų korupciją. Lyg tarp kitko.

Žmogaus valia yra stebuklingas politikos faktorius. Kodėl juo turėtų naudotis vien kyšininkai ir melagiai politikai?
 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Nebūkite abejingi - praneškite apie korupciją!

Praneškite STT apie korumpuotus valstybės tarnautojus, pareigūnus ar kitus asmenis. STT užtikrina jūsų konfidencialumą. STT tiria: kyšininkavimą (kai reikalauja kyšio), papirkimą (kai siūlo kyšį), piktnaudžiavimą tarnyba, netinkamą pareigų atlikimą, prekybą poveikiu ir kitas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Spauskite čia ir nusiųskite pranešimą tiesiai STT pareigūnams!
Kaip rasti STT   DUK   Apie STT
Parašykite atsiliepimą apie 15min