Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gegužės 2d. 20:01

Bernardas Gailius: Nepamestų vertybių paieškos

Galime vieni kitus pasveikinti. Atrodo, persirgome dar viena vaikiška liga ir nustojome manyti, kad kiekvienas gali turėti savo vertybes. Ta prasme, moralės normas. Mikė Pūkuotukas tikriausiai pasakytų, kad visuomenei reikia „visuomenės“. Ir, kaip visada, būtų visiškai teisus.

 

Visuomenei iš tikrųjų nepakanka įstatymų, jai reikia bendros moralės. Dar daugiau, jai reikia nerašytų taisyklių, galiojančių tik tam tikruose visuomenės sluoksniuose, vien profesionalams suprantamų profesinio padorumo reikalavimų, bendro ar bent daugeliui žmonių būdingo grožio suvokimo ir panašių dalykų.

Visa tai yra siūlai, rišantys vadinamąjį visuomenės audinį. Kad šiandien vakariečiai jau grįžo prie šios Pūkuotuko stiliaus išvados, aiškiausiai liudija vis besiplečianti tikrųjų vertybių paieška.

Pradėkime nuo paprastų dalykų – daiktų. Plintantys sendaikčių turgeliai, vintažo parduotuvės – visa tai rodo, kad šiuolaikinių žmonių meilė senienoms jau seniai peržengė siauro antikvarų pasaulio ribas. Jei paklaustumėte pirkėjų, kodėl jie renkasi senus daiktus, tai greičiausiai išgirstumėte arba apie prekių grožį, arba apie kokybę. Abu šie įsitikinimai yra savaip simptomiški.

Šiuolaikinis dizainas (ir apskritai dailė) tiek ištobulino asmenišką grožį, kad dviejų žmonių grožiai dažnai „nebesusišneka“ tarpusavyje. Tai sukelia nepasitenkinimą ultramoderniai atrodančiomis prekėmis ir skatina gręžtis į daiktus, kurie buvo kuriami taip, kad patiktų daugeliui.

Kokybė, kita vertus, dažnai taip pat yra įsitikinimo dalykas. Tikriausiai girdėjote, kad šiais laikais jau niekas nebegamina taip, kaip kadaise, kad nebeliko tikrų meistrų, kad daiktai tyčia daromi porai metų, taip verčiant mus pirkti vis naujas prekes. Sunku pasakyti, kiek teisingi tokie teiginiai, bet manau, kad dauguma žmonių taip sako ne kruopščiai ištyrę šiuolaikinę ekonomiką, o vadovaudamiesi įsitikinimu. Nuojauta, kad laikai ir žmonės suprastėjo.

Ta pati nuojauta persmelkia ir žmonių bendravimą. Vis labiau pasiilgstama teisingų papročių. Žmonės iš naujo susidomėjo aprangos, etiketo taisyklėmis, kai kurie net studijuoja protokolą. Vis daugiau norinčių, kad ant jų stalo būtų medžiaginės servetėlės ir sidabrinė žvakidė, kad namų aplinka primintų kokį nors ypatingą Žemės, o ne nežinomos planetos, kampelį.
Pagaliau, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad kadaise neprilygstamu žmonijos pasiekimu, tiesiog mokslo triumfu pripažinta sintetika iš buities taip pat traukiasi. Šiandien prabangos matas yra gebėjimas įsigyti kuo daugiau natūralių medžiagų. Kitaip tariant, Europos ir visų Vakarų žmonės vis intensyviau žodžiais ir darbais diskutuoja apie gražų ir gerą gyvenimą. Klausimas „ką reiškia gerai gyventi“, kyla iš naujo, nes nebėra jokio įprasto atsakymo. Kol kas suprantame tik tai, kad mums trūksta kažko tikro, gero ir gražaus. Kažko, ką kadaise turėjome ir esame praradę. Savaime suprantama, kad reikia tai susigrąžinti.

Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tikrųjų vertybių adresą laike įsivaizduojame skirtingai. Daugeliui ir XX a. atrodo ne visai sugadintas. Seneliai ir proseneliai dar mokėjo gyventi, ypač prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kas nenorėtų pabūti Erkiulio Puaro pasaulyje (beje, serialas apie Puaro yra tikrai ypatingas savo stiliaus vientisumu ir išbaigtumu, jis žiūrovą iš tikrųjų apgyvendina kitame laike)?

Žmonės ten gražiai atrodo, gražiai elgiasi, mandagiai kalbasi, žodžiu, gerai gyvena. Art Deco kultūra mums dar patraukli ir tuo, kad atrodo, kaip senovės ir modernizmo dvelksmas vienu metu. Tarsi būtų dar ne viskas prarasta, o atrasta tik tai, kas gera (tai, kas bloga, tikriausiai, dar neatrasta).

Patiems to meto gyventojams atrodė, kad pažanga septynmyliais žingsniais žirglioja per pasaulį, bet ar tai svarbu? Kad tarpukaris yra viena iš numanomų tikrųjų vertybių gyvenamųjų vietų, liudija ir retro drabužių, vakarėlių ir viso kito retro populiarumas. Internete yra net tokių forumų, kuriuose žmonės diskutuoja apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio slidinėjimo kostiumų privalumus ir trūkumus.

Rimtesni mąstytojai tikrųjų vertybių ieško giliau. XX a. esąs jau pakankamai sugadintas, tai šiuolaikinės degradacijos pradžia, į kurią neverta gręžiotis. Švietimo, papročių ir apskritai kultūros požiūriu niekas negali prilygti karalienės Viktorijos epochai Britanijoje. XIX šimtmečio buržuazijos aukso amžius – štai, kur reikia ieškoti gero gyvenimo receptų. Ten gyveno damos ir džentelmenai, sukūrę kultūrą, kuri buvo pritaikyta jau šiuolaikiškai persitvarkiusiai visuomenei.

Tokiu atveju, matyt, galima išdrįsti žengti ir paskutinį žingsnį. Mums, revoliucionierių palikuonims, gali būti labai nemalonu pripažinti, bet ilgesingai žvelgdami į klasikinę buržuazinę kultūrą mes iš tikrųjų ilgimės aristokratijos.

Tai, kas mums atrodo gera ir gražu buržuazijos gyvenime, dažniausiai buvo kilmingųjų pamėgdžiojimas. Praturtėję verslininkai su džiaugsmu pirko titulus, žodis „džentelmenas“ iš esmės įsitvirtino kaip pagarbus tikros riterystės pakaitalas. Chevalier, sir, net gentleman ar gentiluomo yra terminai, šaknimis plačiai įaugę į kilmę, kurios XIX a. dažnai nebūta. Iš čia ir žodis „snobas“ – sine nobilitate (be kilmės).

Taigi, nerūpestingas gyvenimas arčiau liaudies, prigimtinė lygybė, masinė gamyba – visa tai labai smagu, bet kartu jaučiame, kad žlugus aristokratijai mes praradome ir kažką labai svarbaus, gero ir gražaus, ką saugojo ir puoselėjo kilmingieji. Todėl nenuostabu, kad atidesnis stebėtojas šiuolaikinėje Europos visuomenėje gali atrasti net giliai paslėpto monarchizmo.

Tad ar įmanoma susigrąžinti prarastas vertybes, jei net nepajėgiame apsispręsti, kur jos padėtos? Tikrai neįmanoma, tačiau mūsų paieškos nėra beprasmės. Kokie nors kasdienybės istorikai galėtų priminti, kad buitinis nepasitenkinimas savo laikais visada buvo žmonių gyvenimo dalis („mūsų laikais saulė skaisčiau švietė“ ir „sugadintas jaunimas“ yra per amžius kartojamos banalybės).

Tai tiesa, bet visuotinis ir konceptualus tikrųjų vertybių ilgesys, jų paieška konkrečiose epochose nėra visais laikais vienodai intensyvi. Šia prasme mūsų amžius labai primena vėlyvuosius viduramžius, taip aiškiai įsivaizduotus ir pavaizduotus Johano Huizingos.

Tuomet taip pat būta visuotinio ilgesio ir siekio susigrąžinti prarastas vertybes. Visos Europos didikai vienu balsu kartojo, kad laikai sugedę, kad kilniems protėviams – tikriems riteriams, būtų gėda net pažvelgti į savo palikuonių gyvenimą. Vėlyvųjų viduramžių gyventojai taip pat, kaip ir mes, juto, kad kažką svarbaus prarado. Ir siekė tai susigrąžinti beveik tomis pačiomis priemonėmis.

Pirmiausia, pamėgdžiojimu. Būtent vėlyvaisiais viduramžiais atsirado formalūs riterių ordinai, kurių nariai ant popieriaus (ar pergamento) surašydavo savo pareigas ir vertybes. Būtent tada iš tikrųjų paplito riterių romanai, legendos apie senovę ir tie šiuolaikiniam žmogui nebepaskaitomi kūriniai, kuriuose visokiomis alegorijomis vaizduojamos tikrosios ir netikrosios vertybės, jų tarpusavio kova ir žmonių pasirinkimai.

Ir ką? Manote, vėlyvųjų viduramžių žmonės susigrąžino tikrąsias vertybes? Nieko panašaus. Suklestėjo ne riteriai, o rašytojai. Prasidėjo Renesansas – epocha, kurioje žmonės, visaip mėgindami įsivaizduoti ir suprasti savo protėvius, iš tikrųjų iš naujo pažino save ir savo laikų pasaulį.

Nesiimsiu spėlioti, kokius laikus pagimdys šiuolaikinis tikrųjų vertybių ilgesys. Tai nėra svarbiausia. Kur kas svarbiau suvokti, kad pati vertybių paieška ir yra mūsų žmogiškos prigimties raktas. Tai, ko ilgimės ir ieškome, yra amžina. Rimtai pagalvojus, tokie dalykai yra tik trys: gėris, grožis ir tiesa. Visa kita – tik jų išvestinės.

Mandagumas yra gėrio ir grožio derinys, o išsilavinimas svarbus tik dėl to, kad priartina prie tiesos. Tačiau nė vienas iš tų trijų pamatinių dalykų nėra žmogui pasiekiamas. Žmonės tingūs, bevaliai ir linkę į saviapgaulę (kai nepajėgia pasiekti tikrų rezultatų, jie sugalvoja pakaitalus – taip tikrą riterišką sugebėjimą kautis ilgainiui pakeitė dekoratyviniai aristokratų kardai).

Todėl kartais mes suabejojame ne tik savo gebėjimu pasiekti gėrį, grožį ir tiesą, bet ir pačios vertybių paieškos prasme. Jei pastangos vis tiek nueina perniek, tai kam stengtis? Paskutinį kartą panaši nuotaika Vakarus apniko XX a., ypač jo antrojoje pusėje.

Vis dėlto, tobulybės troškimas turi kažkokį savo kelią. Šiuolaikiniai mokslinio ateizmo teoretikai vis dar mėgina įrodyti, kad moralė atsirado dėl kažkokių smegenų pakitimų ir kad ateityje bus įmanoma išgyventi be jos, o Vakarų žmonija jau ir vėl žvalgosi į protėvių pasaulį, tirdama bei atkartodama senovinį gyvenimą mėgina suprasti save.

Matyt, tai ir yra kelias į Išganymą. Negalime nustoti ieškoti nepamestų vertybių. Mes privalome tikėti, kad kiekvieno iš mūsų rytojus bus geresnis, gražesnis ir teisingesnis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min