Čia iškart prisiminčiau, kad šiek tiek rimtesnėje situacijoje su Edwardu Snowdenu kai kurie britų žurnalistai net labai aštriai kritikavo savo kolegas, padėjusius nutekinti informaciją iš JAV saugumo struktūrų.
Bet ne apie tai kalba. Gyvename Lietuvoje ir visi žinojome, kaip elgsis Lietuvos žurnalistai. Jei kadaise jie beveik rimtai mėgino spaudos laisve apgaubti labai savotiško laikraščio redaktorių Aurimą Drižių, tai buvo akivaizdu, kad dėl tokių tyliųjų žurnalistikos žvaigždžių kaip Jūratė Damulytė bus padaryta daug daugiau.
Puolami žiniasklaidos policininkai ir saugumiečiai paprastai šoka į įstatymų apkasus, kuriuose išlieka teisūs ir saugūs, bet nepajėgia žurnalistams atsakyti jų pačių teritorijoje – viešojoje erdvėje.
Kita vertus, teisėsaugos įstaigų veiksmai ir reakcijos buvo lygiai taip pat iš anksto aiškūs. Puolami žiniasklaidos policininkai ir saugumiečiai paprastai šoka į įstatymų apkasus, kuriuose išlieka teisūs ir saugūs, bet nepajėgia žurnalistams atsakyti jų pačių teritorijoje – viešojoje erdvėje.
Pagaliau, politikai taip pat visada elgiasi vienodai. Šįkart, kaip ir kitais atvejais, opozicija mūru stojo už žurnalistų teises, nes opozicijai visada pakeliui su žiniasklaida prieš valdžią. Valdžia, tuo tarpu, bando kiek įmanoma susimažinti siaurokai suprantamą institucinę ir asmeninę atsakomybę. Dėl to, tikėtina, tarnybiniais patikrinimais ir komisijų tyrimais pasireiškiantis rodymas pirštais vieni į kitus tik dar labiau įsibėgės.
Vis dėlto mane kaip situacijos stebėtoją visi šie iš anksto žinomi dalykai mažai jaudina. Nerimas kyla tuomet, kai Lietuvoje susiklosčiusią padėtį pabandau palyginti su kitomis panašiomis istorijomis ar net savotišku situacijos modeliu.
Demokratinėse valstybėse periodiškai pasikartoja dėl slaptos informacijos paviešinimo įvykstantys žvalgybos tarnybų, politikos ir žiniasklaidos susidūrimai. Juos spręsti dažnai tenka tokių bylų pakęsti negalinčiai teisėsaugai.
Tiems, kurie šiuo ir kitais panašiais atvejais, skuba apgailestauti dėl per menkos Lietuvos demokratijos ar net gąsdinti vieni kitus policine valstybe, reikėtų priminti, kad nedemokratinėse valstybėse slaptos informacijos paviešinimas nėra dilema ir nekelia diskusijų.
Nedemokratinėms valstybėms apskritai lengviau saugoti paslaptis, o jei jas sužino tie, kurie neturėtų žinoti, kaltieji greitai nustatomi ir efektyviai nubaudžiami.
Tuo tarpu demokratinėse valstybėse slaptos informacijos perdavimas žiniasklaidai sukelia ištisą dilemų grandinę. Tai labai rimtos situacijos, kurios dažniausiai išbando ne tiek bendrą kultūrą ar valstybės institucijų brandą, kiek konkrečių istorijos dalyvių asmenybes.
Pirmoji dilema iškyla paslaptis paviešinti nusprendusiam pareigūnui. Tai visada yra asmeninis pasirinkimas, kuris reiškia konfrontaciją su savo tarnyba. Mat jei pati tarnyba nori paviešinti kokią nors turimą informaciją, jai nereikia tekinti savo pačios dokumentų, paviešinti galima oficialiu pareiškimu arba vienu iš daugelio neoficialių metodų.
Kita vertus, kadangi slaptos informacijos paviešinimas sukelia didelę riziką pačiam viešintojui, tai labai retai padaro godūs ar ciniški žmonės.
Kita vertus, kadangi slaptos informacijos paviešinimas sukelia didelę riziką pačiam viešintojui, tai labai retai padaro godūs ar ciniški žmonės.
Tas, kas nori informaciją parduoti, dažniausiai randa geresnį pirkėją slaptajame pasaulyje negu žiniasklaidoje. Todėl paviešinimas paprastai prasideda nuo asmeninės pareigūno dramos. Vadovėlinis pavyzdys – vieno iš FTB vadovų žiniasklaidai atskleista Watergate‘o istorija.
Antroji dilema iškyla slaptą informaciją įgijusiam žurnalistui. Visų pirma, tas, kas mano, kad reikia paviešinti bet kokią gautą medžiagą, nėra geras žurnalistas. Antra, slaptą informaciją paviešinti nusprendęs žurnalistas aiškiai numato visus būsimus nemalonumus su teisėsauga. Šiuos nemalonumus visai nebūtinai kompensuoja puikus atlyginimas, kurio žurnalistas, savaime suprantama, gali tikėtis paviešinęs žvalgybos paslaptis.
Trečioji dilema kyla teisėsaugai ir konkrečiai teisėjui. Policijos veiksmai tokiose bylose dažnai yra iš anksto nulemti įstatymų. Tuo tarpu teisėjas, pareikalaudamas (nepareikalaudamas) atskleisti žurnalisto šaltinį, turi priimti tikrąjį sprendimą saugoti informacijos laisvę arba valstybės paslaptis. Toks sprendimas labai išryškina visus objektyvumo ir subjektyvumo niuansus, susijusius su užduotimi vykdyti teisingumą.
Jei teisėjas nusprendžia, kad informaciją žiniasklaidai perdavęs šaltinis turi būti atskleistas, dilema vėl grįžta pas žurnalistą. Pasirinkimas tarp bausmės ir šaltinio atskleidimo vis dar yra pasirinkimas. Ne kartą žurnalistai yra saugoję savo šaltinius net sėsdami į tikrą kalėjimą.
Kiekviena iš šių dilemų gali būti daug plačiau analizuojama atskirai. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad būtent šias dilemas dabar sprendžia ir Lietuvos visuomenė. Tačiau, bent man, visa pastarųjų dviejų savaičių diskusija kažkodėl dvelkte dvelkia nerimtumu.
Bijau, kad tas nerimtumas ir yra tikroji šiuolaikinės Lietuvos problema, kurią nujaučiame slypint už daugelio tariamai dramatiškų istorijų.
Jei tik slaptoje pažymoje būtų paslapčių, jei tik koks nors saugumietis ar politikas nepaisydamas savęs išduotų paslaptis vardan tėvynės, jei tik prezidentės padėtis iš tikrųjų bent kiek primintų Vytauto Landsbergio vaidmenį XX a. pabaigoje, mes turbūt pajėgtume rimtai įsijungti į diskusiją.
Tačiau nuolat abejodami kiekviena iš šių prielaidų galime tik palyginti vidutiniškai suvaidinti vadinamuosius socialinius vaidmenis – išpildyti tai, ko visi iš mūsų tikisi. Todėl žurnalistai kelia triukšmą, o teisėsaugininkai šoka į apkasus.
Vienintelis rimtas dalykas visoje šioje istorijoje, atrodo, yra vargšės J.Damulytės sveikata. Gaila kiekvieno, kas alpsta susidūręs su policija. Bet ypač gaila to, kuris taip nukenčia dėl nerimto reikalo.
Vienintelis rimtas dalykas visoje šioje istorijoje, atrodo, yra vargšės J.Damulytės sveikata. Gaila kiekvieno, kas alpsta susidūręs su policija. Bet ypač gaila to, kuris taip nukenčia dėl nerimto reikalo.
Todėl ligoninėje atsidūrusi J.Damulytė neturėtų tapti pateisinimu dar aštresniems pasisakymams, esą štai prie ko priveda policinė valstybė. Tai priekaištas mums visiems ir tikrosios, išskirtinai demokratinės valstybės krizės pasekmė: kamuojami nuobodulio ir savotiškai užstrigę savo vaidmenyse mes priverčiame žmones rimtai kentėti dėl nerimtų priežasčių.
Gal ir nemalonu, bet sutikime: ne tik politikai ir ne tik žurnalistai pavertė Lietuvą dirbtinės įtampos ir vis labiau satyrą primenančių politinių trilerių šalimi. Dabar jau žinome, kad politika negali būti realybės šou – ji reikalauja per daug tikrų aukų ir net pats nerimtumas čia sukelia rimtas pasekmes.
Taip atsiskleidžia paskutinis paradoksas. Net ir nerimtai susiklosčiusi slaptos informacijos paviešinimo istorija išbando asmenybes. Tiesą sakant, nerimta istorija išbando daug daugiau asmenybių negu rimta.
Daryti tai, ko visi iš mūsų laukia, ar atvirkščiai, plaukti pasroviui ar prieš srovę taip pat yra labai asmeniškas pasirinkimas. Tai taip pat dilema – klausimas be teisingo atsakymo.
