Pagalvokite – netikintis neva nacionalistas protestuodamas prieš (be visų kitų dalykų) gėjų santuokas nusišauna vienoje iš seniausių ir didingiausių katalikų katedrų, taip įveldamas į visą reikalą Katalikų Bažnyčią, kuri šiaip jau ir gėjų santykius, ir savižudybę laiko nuodėmėmis, bet kartu tvirtindamas, kad tai visai nesusiję su krikščionybe, nes katedrą esą „pastatė genialūs protėviai vietoje, primenančioje apie daug senesnius kultus, siekiančius mūsų visų neatmenamas ištakas“.
Bijau, kad pačiame mūsų mąstyme apie šeimą ir valstybę įsivėlė, kaip sakoma, sisteminė klaida.
Labiau susipainioti mes jau tikriausiai nebegalėjome. Bijau, kad pačiame mūsų mąstyme apie šeimą ir valstybę įsivėlė, kaip sakoma, sisteminė klaida.
Juk gėjų santuoka tėra ekstravagantiškas prasimanymas. Tai geriausiai patvirtina jau kelis kartus viešumoje kartotas argumentas: tuo pat metu, kai heteroseksualios poros atmeta santuokos reikšmę, nes tai „tik antspaudas pase“ ir pan., gėjai visomis išgalėmis kaunasi už tą „tik antspaudą“. Be to, abu teiginius (kad santuoka nieko nereiškia ir kad gėjams reikėtų suteikti teisę tuoktis) dažniausiai palaiko tie patys žmonės.
Jų problemas išspręsti paprasta – tereikia panaikinti civilinę santuoką. Valstybė turėtų pripažinti tikrąją santuokos prigimtį – kad tai yra religinis veiksmas, kuris tik dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių atsitiktinai pateko į politikos sferą.
Todėl valstybė turėtų grąžinti santuoką religinėms bendruomenėms. Tikriausiai kai kurios bendruomenės nuspręs tuokti gėjus, bet tegul pačios ir pasitinka savo likimą, tai nėra mūsų visų problema.
Tie iš mūsų (įskaitant ir mane patį asmeniškai), kuriems civilinė santuoka intuityviai atrodo reikšminga, turėtume be ironijos pripažinti, kad esame ankstesnės epochos atgyvenos. Civilinė santuoka mums atrodo svarbi dėl tradicijos, specifinio požiūrio į valstybę, taip pat (ir net visų pirma) dėl to, kad tai mūsų santuoka.
Matyt, tokiu būdu mes išgyvename tam tikrą prigimtinį suvokimą, kad žmonės pasaulyje atsirado kaip vyrai ir moterys, todėl susijungę tampa vienu, vėliau trimis, keturiais ar dar daugiau, bet niekada nebebūna du (juk tėvai, vaikams išėjus, jaučia jausmą, panašų į vienatvę, tiesa?).
Tikriausiai, šis prigimtinis gelmės elementas kažkokiu būdu atsispindi kiekviename rimtame vyro ir moters tarpusavio įsipareigojime, taip pat ir civilinėje santuokoje.
Bet žvelgiant ciniškiau, valstybė (tai jau akivaizdu) neturi jokios galios kreipti žmones į visą gyvenimą trunkantį ryšį ar daryti įtaką (išskyrus viešosios tvarkos pažeidimus) jų seksualiniams santykiams. Be šių dviejų dalykų civilinė santuoka yra pasmerkta prarasti prasmę, kas su ja šiandien ir nutinka.
Todėl gali būti, kad visa ši maišalynė dėl santuokos ir gėjų paradai viso labo praneša mums apie civilinės santuokos epochos pabaigą. Tai buvo prasmingas kompromisas tam tikru istoriniu laikotarpiu, bet jis negali būti amžinas.
Todėl gali būti, kad visa ši maišalynė dėl santuokos ir gėjų paradai viso labo praneša mums apie civilinės santuokos epochos pabaigą. Tai buvo prasmingas kompromisas tam tikru istoriniu laikotarpiu, bet jis negali būti amžinas.
Civilinės santuokos panaikinimas taip pat atvertų problemą, kuri, ko gero, yra viso šio reikalo ašis – valstybės ir šeimos santykius bei tam tikrą valstybės silpnumą šeimos atžvilgiu. Labiausiai dėl civilinės santuokos terminas „šeimos politika“ šiuo metu suprantamas panašiai kaip „mokesčių politika“. Tarsi valstybė kurtų ir reguliuotų šeimą.
Bet „šeimos politiką“ teisingiau suprasti kaip „užsienio politikos“ analogiją. Valstybė nieko negali šeimai padaryti. Aiškiausiai tai liudija istorija. Daugelis pastarųjų amžių šeimų net per vieną kartą pergyveno po kelias valstybes ar kelis tos pačios valstybės variantus. Bet tik labai nedaugelis šiuolaikinių valstybių galėtų pasigirti pergyvenusios ištisas šeimas.
Todėl tiksliau būtų sakyti, kad šeimos kuria valstybę ir ją išlaiko, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad ne valstybė pasako, kas yra šeima, o daug dažniau šeimos pasako, kad jos yra valstybė. Šis momentas labai svarbus ir per daug retai apmąstomas.
Turėtume pradėti pastebėti, kad susiklosčius keistai tradicijai mes priskiriame valstybei galią apibrėžti kone viską. Tikrovė, jei į ją atidžiai pažvelgsime, liudija, kad ši galia yra daug labiau ribota nei įsivaizduojame. Todėl valstybė negali nustatyti šeimos apibrėžimo. Šeima pati save apibrėžia, o valstybė tegali stengtis pažinti šeimą tokią, kokia ji yra.
Užsienio politikoje iniciatyvos imasi tas, kurio gerovė labiau priklauso nuo partnerio. Valstybės ir šeimos interesų išsiskyrimas yra labiausiai pavojingas valstybei. Jei šeimos nuspręstų, kad jos nebepalaiko valstybė, tai valstybės ir nebeliktų.
Turbūt vienintelis atvejis bent kiek primenantis valstybę be šeimų (o pagal kai kurias versijas – net gėjų valstybę) buvo amazonių sala. Pirmiausia nežinia, ar ji iš tikrųjų buvo. Antra, eksperimento niekas nebenorėjo pakartoti ir tai tikriausiai reiškia, kad nieko gero iš jo neišėjo.
Gėjų įvaikinimas yra visai kito tipo klausimas nei gėjų santuoka. Tai jau ne ekstravagantiškas prasimanymas, o suaugusiųjų siekis paversti vaikus savo pramoga. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai labai abejotina pramoga; savo malonumui auginti vaikus – išties rafinuoto skonio požymis, būdingas ne tik gėjams.
Trumpai tariant, jei valstybė nori išlikti, ji turi ne suvaldyti šeimą, o ją pažinti, pripažinti ir kiek įmanoma patenkinti jos interesus. Šis c'est la vie turbūt taptų ryškesnis, jei būtų panaikinta civilinė santuoka.
Žinoma, civilinės santuokos panaikinimas atvertų visą spektrą įvairiausių problemų, iš kurių akivaizdžiausios – vaikų globa ir įvaikinimas. Gėjų įvaikinimas yra visai kito tipo klausimas nei gėjų santuoka. Tai jau ne ekstravagantiškas prasimanymas, o suaugusiųjų siekis paversti vaikus savo pramoga. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai labai abejotina pramoga; savo malonumui auginti vaikus – išties rafinuoto skonio požymis, būdingas ne tik gėjams.
Mus supančiame pasaulyje, atrodo, stiprėja įsitikinimas, kad kiekvienas suaugęs gali auginti vaikus beveik panašiai kaip gėles ar šunis. Čia, regis, pametamas iš akių faktas, kad įvaikinimas kaip reiškinys atsiranda ne dėl žmonių teisės auginti vaikus, o dėl valstybės pareigos pasirūpinti beglobiais.
Iš tikrųjų tai šeimos trūkumas, kurį valstybė kiek pajėgia siekia kompensuoti. Ne kartą girdėtas nostalgiškas priminimas, kad Armėnijoje net sovietmečiu nebuvo vaikų namų (nes nebuvo tokių vaikų, kuriems reikėtų vaikų namų) iš tikrųjų verčia susimąstyti apie galbūt daug didesnes nei įsivaizduojame šeimos galimybes. Adekvačiai savo santykį su šeima vertinanti valstybė, matyt, to ir turėtų siekti – kad įvaikinimas iš viso neperžengtų šeimos ribų.
Surogatinė motinystė, dirbtinis apvaisinimas ir kiti šiuolaikiniai mėgėjiški ir profesionalūs vaikų veisimo metodai yra apskritai ne šeimos politikos klausimai. Tai greičiau susiję su ribomis, kurias valstybė nustato arba nenustato mokslui. Šiuo požiūriu mes taip pat turime viską, kad blaiviai įvertintume riziką. Mes žinome, ką gali mokslas be etikos, iki šiol kraupstame nuo nacių mokslinių eksperimentų ir baigiame išsiaiškinti, kad totalitarizmas apskritai buvo sistema, griežtai pagrįsta vien tik mokslu.
Svarbiausia, kad visas šias problemas mes galime išspręsti be jokių religinių argumentų, vien atidesniu žvilgsniu pažvelgdami į pasaulį. Katalikų Bažnyčia garsiai sako, ką galvoja, ir tai pagirtina. Bet turime suvokti, kad politiniai sprendimai iš tikrųjų turi reikšmę tik mūsų pačių padėčiai šiame pasaulyje.
Šeima valstybei reikalinga kaip pagrindas, o ne atvirkščiai. Todėl įsiveldama į šeimos apibrėžinėjimą, gėjų santuokas ir panašius eksperimentus valstybė rizikuoja ne pasaulio, o tik savo pabaiga. Paryžiaus katedra čia ne prie ko. Ir tai tikrai nėra reikalas, dėl kurio verta nusišauti.
Visa tai, žinoma, galioja tik darant prielaidą, kad valstybės išlikimas yra mūsų visų interesas. Gal nebūtinai? Gal matydamos valstybę kvailiojant šeimos galėtų tiesiog į ją nusispjauti ir palikti, kaip sakoma, košę tiems, kas jos privirė? Bet apie tai, kas yra valstybė ir kodėl bent jau lietuviams jos reikia – gal kitą savaitę.
