Dabar populiaru
Publikuota: 2014 gegužės 15d. 05:44

Bernardas Gailius: Respublikos kaina. Kodėl mums svarbu prisiminti partizanų karą?

Bernardas Gailius Šiuo metų laiku aš paprastai mąstau apie partizanų karą. Kaip ir kasmet, nenumaldomai artėja trečiasis gegužės sekmadienis – Partizanų atminimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Kaip ir kasmet, bandau suprasti, kodėl šioje dienoje taip mažai būna partizanų atminimo, kuris, šiaip ar taip, yra pirmasis šventės tikslas.

Kurį laiką buvau dabar jau tradicinio atsakymo į šį klausimą šalininkas. Man atrodė, kad partizanų karo istorijos prisiminimą iškraipė sovietmečio prievarta. Iš visos XX a. Lietuvos istorijos sovietų režimas mažiausiai galėjo toleruoti partizanų karą – tiesioginį ginkluotą antikomunizmą.

Todėl sovietmečiu Lietuvos visuomenę buvo siekiama sąmoningai atriboti nuo šio įvykio atminties, paprastai sakant, paversti partizanų karą svetimu. Jis tebėra svetimas ir šiuolaikinei posovietinei visuomenei – bent jau taip maniau anksčiau.

Mūsų susvetimėjimą partizanų karo atžvilgiu lemia ne sovietinė praeitis, o kitos priežastys. Manau, mes paprasčiausiai nesuprantame, dėl ko iš tikrųjų kilo partizanų karas ir už ką jame buvo kovojama.

Šiandien esu priverstas peržiūrėti savo nuostatas ir aiškiai sau ir kitiems pasakyti: posovietinė visuomenė nebėra atsakymas. Nepaisant kai kurių žmonių asmeninių prisiminimų apie partizanų karo žiaurumus, niekas šiandien viešai ir rimtai nebeneigia, kad tai buvo svarbus kovų už Lietuvos laisvę etapas. Išskyrus nebent kokį A.Paleckį, kuris tą daro viešai, bet nerimtai.

Nepaisant to, partizanų atminimas mums netapo svarbesnis. Todėl įtariu, kad mūsų susvetimėjimą partizanų karo atžvilgiu lemia ne sovietinė praeitis, o kitos priežastys. Manau, mes paprasčiausiai nesuprantame, dėl ko iš tikrųjų kilo partizanų karas ir už ką jame buvo kovojama.

Įvyko keistas paradoksas. Nors posovietinei visuomenei buvo sunku priimti ginkluoto pasipriešinimo istoriją, būtent ši visuomenė sukūrė šiuolaikinę Lietuvos valstybę. Todėl partizanų atminimas, į valstybės gyvenimą patekęs tik simboliškai, nepastebimai atiteko valstybe nepatenkintoms ar net atvirai prieš ją stojančioms jėgoms.

Partizanai tampa, jei dar netapo, simboliu to patriotizmo, kurį kiekvieną Kovo 11-ąją stebime pražygiuojant Gedimino prospektu. Partizanai taip pat įkvepia tą pilietiškumą, kuris nuolat ieško „nomenklatūrinės sistemos“, kad galėtų mesti jai iššūkį.

Savaime suprantama, kad partizanų kare galima įžvelgti daug patriotizmo ir pilietiškumo. Jame dalyvavo daug pilietiškai nusiteikusių patriotų. Tačiau pradėti gal reikėtų nuo to, kad nei patriotizmas, nei pilietiškumas nėra labai aiškios ir vienprasmiškos sąvokos. Konkretų jų turinį ir kokybę nulemia istorinė situacija.

Partizanai pamatydavo visą Lietuvą per savo šeimos žemės prizmę – kaip kraštą, kuriame „per amžius“ gyveno tokie pat lietuviai žemdirbiai kaip jie patys. Tačiau tai vis tiek labai tolima šiuolaikinei neopagoniškai Lietuvos Žemės, kurios negalima parduoti užsieniečiams, abstrakcijai.

Kai partizanai sakė ir rašė, kad kovoja už protėvių žemę, jie dažnai turėdavo galvoje labai artimus protėvius ir konkrečius jų žemės sklypus. Beje, pasakymas „tėvų ir senelių žemė“ partizanų raštuose vartojamas tikrai ne rečiau nei „protėvių žemė“. Daugeliui partizanų tai reikšdavo konkrečiai jų pačių šeimos turėtą žemę, kurią atėmė okupacinė sovietų valdžia.

Net iš pirmo žvilgsnio labai konkrečiai skambantis šūkis „Lietuva – lietuviams!“ yra pavaldus istorijos tėkmei. Partizanai jį taikė ne laisvos valstybės imigrantams, o sovietų valdžios į konkrečius svetimus namus ir sklypus įkraustytiems kolonistams.

Žinoma, galima įsivaizduoti, kad tarpukariui būdingi romantiški Lietuvos istorijos vaizdiniai suteikdavo konkrečiai šeimos žemei didesnę simbolinę reiškmę.

Tikriausiai partizanai pamatydavo visą Lietuvą per savo šeimos žemės prizmę – kaip kraštą, kuriame „per amžius“ gyveno tokie pat lietuviai žemdirbiai kaip jie patys.

Tačiau tai vis tiek labai tolima šiuolaikinei neopagoniškai Lietuvos Žemės, kurios negalima parduoti užsieniečiams, abstrakcijai.

Net iš pirmo žvilgsnio labai konkrečiai skambantis šūkis „Lietuva – lietuviams!“ yra pavaldus istorijos tėkmei. Partizanai jį taikė ne laisvos valstybės imigrantams, o sovietų valdžios į konkrečius svetimus namus ir sklypus įkraustytiems kolonistams.

Be to, reikia prisiminti, kad tarpukario Lietuva visada buvo apibūdinama kaip lietuvių tautos valstybė, nors joje gyveno ir kitų tautų žmonės. Ne visai apibrėžtas skirtumas tarp politinės ir etninės bendruomenės – būdingas to meto valstybės bruožas, bet tai nereiškia, kad skirtumas tuo metu nebuvo suvokiamas. M.Romeris, pavyzdžiui, labai aiškiai skyrė tautą-populus ir tautą-natio.

Visa tai žinant, nenuostabu, kad tarpukario „lietuvių tauta“ sklandžiai peraugo į šiuolaikinę „Lietuvos tautą“, o tarpukario tautininkai virto šiuolaikiniais liberalais. Kas yra šiuolaikiniai tautininkai – dar neaišku, bet jų mėgiama savintis partizanų įpėdinystė yra labai abejotina.

Tarpukario „lietuvių tauta“ sklandžiai peraugo į šiuolaikinę „Lietuvos tautą“, o tarpukario tautininkai virto šiuolaikiniais liberalais. Kas yra šiuolaikiniai tautininkai – dar neaišku, bet jų mėgiama savintis partizanų įpėdinystė yra labai abejotina.

Panašiai yra su partizanų pilietiškumu. Partizanų karas visada turi revoliucijos kvapą. Tai dar XIX a. pastebėjo C. von Clausewitzas. Jis sakė, kad partizanai priešinasi nusistovėjusiai tvarkai nepaisant to, kad ta tvarka yra atstovaujama okupanto.

Tai skamba labai panašiai, kaip D.Kuolio pareiškimas, kad N.Puteikis metė iššūkį uždarai nomenklatūrinei sistemai (pridėkime: nepaisant to, kad ta sistema atstovauja jo paties valstybei, taigi, net ne okupantui). Jei partizanų karas mums atrodo kaip tūkstančių ginkluotų puteikių antplūdis, tai nenuostabu, kad toks vaizdas atstumia.

Žinoma, C.Clausewitzo tezė turėjo šiek tiek gilesnę prasmę. Jis pastebėjo, kad partizanų karas reiškia pasipriešinimą tai tarptautinės teisės daliai, kuri apskritai draudė civiliams kištis į karą. Ši pastaba buvo labai reikšminga XIX a. ir net XX a. ji dar nebuvo praradusi prasmės.

Tačiau būtent šiuo požiūriu Lietuvos partizanai buvo labai menki revoliucionieriai. Rimtai žiūrint, jų karas neprieštaravo tarptautinei teisei. 1944 m. tokio tipo pasipriešinimas jau apskritai niekam Europoje nebegalėjo kelti nuostabos ar nerimo dėl savo „antisistemiškumo“. Partizanai tik padarė tai, kam visuomenę jau taikos metu ruošė Šaulių sąjunga ir panašios organizacijos.

Lietuvos partizanai negalėjo būti revoliucionieriai dar ir dėl to, kad jie buvo antikomunistai. Kontrrevoliucinis Lietuvos partizanų karo pobūdis dar menkai ištirtas, bet panašu, kad Lietuvoje pasikartojo Ispanijos paradoksas.

XIX a. pradžioje Ispanijos partizanai pasipriešino Prancūzijos revoliucijai atstovavusiam Napoleonui. Taip revoliucijos ekspansijai buvo pasipriešinta revoliuciniu kariavimo būdu. Panašiai įvyko ir Lietuvoje.

Komunizmas buvo iš principo antivalstybinė ideologija ir tai tik sustiprino partizanų ryžtą apginti būtent Lietuvos valstybę (o ne lietuviškumą, tautos dvasią, tapatybę ar dar ką nors gražaus).

Komunizmas buvo iš principo antivalstybinė ideologija ir tai tik sustiprino partizanų ryžtą apginti būtent Lietuvos valstybę (o ne lietuviškumą, tautos dvasią, tapatybę ar dar ką nors gražaus). Partizanai pratęsė unikalią XIX a. Lenkijos ir Lietuvos tradiciją sukurdami pogrindinę valstybę, kuri turėjo pakankamai išplėtotą administracinę ir teisinę sistemą.

Partizanai siekė būti ir buvo alternatyvi okupuotos Lietuvos valdžia, kurios nustatytą tvarką juto daugelis gyventojų. Tai, be kita ko, liudija ir nepasitenkinimo kupini prisiminimai apie partizanus. Žmonės skundžiasi tik veikiančia valdžia. Taigi, partizanai buvo sistemos kūrėjai, o ne jos priešininkai.

Dar daugiau, partizanai sužinojo tikrąją valstybės kainą. Jie labai praktiškai suprato, kiek iš tikrųjų reikia visko paaukoti, kad Respublika taptų tikru viešu daiktu, o ne nuolatinių manipuliacijų objektu.

Mes niekada nepajėgsime aiškiai suvokti tos kainos, kuri buvo sumokėta už mus. Jau vien tai yra neteisinga. Bet kai leidžiame partizanų atminimą savintis tiems, kurie amžinai Lietuva nepatenkinti, neteisingumas peržengia visas ribas.

Partizanų atminimas ir pareiga juos prisiminti šiandien priklauso tiems, kas mano, kad dabartinė Lietuvos valstybė – geriausia, ką mums iki šiol pavyko sukurti. Tiems, kam patinka tikra laisvė ir patogus vakarietiškas gyvenimas.

Tiems, kas kuria savo tvarką, o ne ieško sistemos, kuriai galėtų mesti iššūkį. Tiems, kas džiaugiasi, kad Lietuva – ne Rusija ir net ne Ukraina.

Ir jei mes kartais suabejojame, jog patys pajėgtume taip brangiai už visas šiuolaikinės Lietuvos teikiamas galimybes sumokėti, tai turėtume tik dar labiau džiaugtis, kad už mus tai padarė kiti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min