Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Už ką kovojame?

Šaltinis: 15min
0
A A

Bernardas Gailius Rytų Europos valstybės nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo tvirtino, kad supranta Rusijos politiką ir kėslus geriau negu Vakarų Europa. Kad tai nebuvo vien tušti žodžiai pirmiausia paliudijo 2008 m. Rusijos-Gruzijos karas.

Tuomet Lietuvos ir Lenkijos vadovai stojo viso Vakarų pasaulio priešakyje tiesiogine prasme – būdami kartu su gruzinais Tbilisio centre. Žinoma, tuometinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy mielai prisiskirtų ir prisiskyrė sau vadinamojo konflikto sureguliavimo nuopelnus.

Bet kas stebėjo anuos įvykius atidžiau, tas pastebėjo du dalykus. Visų pirma N.Sarkozy centrinis vaidmuo buvo ne tiek politikos, kiek diplomatijos klausimas. Būtent Prancūziją matyti pagrindine taikdare panoro ne tik N.Sarkozy, bet ir pati Rusija ir JAV.

Antra, net ir tapęs neformaliai formaliu taikos pastangų lyderiu N.Sarkozy žinojo, kam reikia paskambinti ir su kuo verta pasitarti. Jis skambino į Vilnių.

Todėl dėsninga, kad po 2008 m. Rytų Europos valstybės, ypač Lietuva ir Lenkija, pradėjo vis didesniu mastu lemti Europos politiką Rytuose. Įvairios Rytų kaimynystės iniciatyvos, bet pirmiausia ES politika Ukrainoje buvo, galima sakyti, mūsų kūrinys.

Kad ir kaip žiūrėtume, ta Rytų politika, kurią mes su ES vykdėme iki šiol, nebuvo visai sėkminga. Bent jau tokios nepakaks sėkmingai Europos mobilizacijai šaltajame kare.

Taigi dabar, kai pirmieji iš mūsų jau pastebi, kad šaltasis karas šį kartą bus kova dėl Europos siaurąja prasme, akivaizdu, kad europiečių akys tik labiau kryps į mus. Kita vertus, tos akys nebūtinai bus mums labai palankios.

ES politiką Ukrainoje nesunku pamatyti kaip nesėkmę: vietoj lauktos ir žadėtos plėtros prasidėjo karas ir dar kartą nusileido geležinė uždanga. Nieko papildomo tokiu sakiniu nenoriu pasakyti, nekomentuoju tos ES politikos turinio ir neieškau kaltų dėl karo Ukrainoje. Tik sakau: taip dalykus galima pamatyti, ypač žvelgiant iš Vakarų Europos.

Dėl to mes patys – rytiečiai turėtume būti suinteresuoti labai tiksliai išsiaiškinti, kas mūsų legendinėje patirtyje yra iš tikrųjų vertinga ir svarbu, o kas, galbūt tik trukdo. Kad ir kaip žiūrėtume, ta Rytų politika, kurią mes su ES vykdėme iki šiol, nebuvo visai sėkminga. Bent jau tokios nepakaks sėkmingai Europos mobilizacijai šaltajame kare.

Mes visada žinojome, kad kovojame su Rusija už laisvę. Taip kalbėjome mes patys, taip XX a. pabaigoje visas Vakarų pasaulis kalbėjo apie mus. Tas pats šūkis buvo pratęstas ir vėlesnėje Rytų politikoje. Viena iš geriausių jo atgarsių iliustracijų – Michailo Saakašvilio knyga „Kalbu jums apie laisvę“.

Kad taip įvyko – teisinga ir dėsninga. Laisvės šūkį prieš Rusiją buvo galima kelti (ir jis buvo keliamas) nuo pat šios valstybės susikūrimo XV-XVI a. Sprendžiant iš dabartinės Rusijos politikos, laisvės šūkį prieš ją ir toliau bus galima kelti, ir dar labai ilgai.

Taip yra dėl to, kad Rusija perėmė iš mongolų-totorių stebėtinai patvarų politikos modelį. Kad ir kaip kistų Rusijos santvarka, esmė, kuri lieka nubraukus visus parodomuosius ar laiko dvasios padiktuotus sluoksnius, yra ta pati.

Visi pavaldiniai – valdovo vergai, o pats valdovas – savo aplinkos įkaitas, kuriam nuolat gresia sąmokslas ir ši grėsmė kartais išsipildo. Po sąmokslo viskas pasikartoja. Todėl Rusijoje niekas nėra laisvas, o jos vakarinė siena buvo, yra ir išliks riba tarp laisvės ir nelaisvės geografinėje Europoje (nelaikau Rusijos politinės Europos dalimi: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/lokika-kodel-rusija-nera-europa-o-lietuva-yra-500-212078).

Bet šioje tos ribos pusėje laisvės šūkio nepakanka sėkmingai politinei mobilizacijai. Laisvam žmogui laisvė gali reikšti bet ką, pradedant laisve gerti alų Vokiečių gatvėje ir baigiant laisve rinktis tai, ką Jonas Paulius II pavadino „mirties kultūra“.

Būtent čia, ko gero, slypi ligšiolinės Rytų politikos nesėkmė ar bent ne visiška sėkmė. Mes patys ne iki galo suprantame, ką bandome skleisti, o oponentai Rusijoje tuo sumaniai naudojasi gramzdindami mus mūsų pačių prieštaravimuose.

Vienam pasiūlo beginklę Europą kaip laisvės idealą, kitą pagąsdina per daug laisvų gėjų sąmokslu ir turi nuolatinę europietišką politinę pelkę, kurią bando nusausinti klasikiniu mongolišku metodu. Gerai, žinoma, kad tas metodas ne visuomet suveikia, bet grėsmė nuolat išlieka.

Norėdami įgyti tvirtas pozicijas šaltajame kare privalome laisvės šūkį konkretizuoti. Būtent čia Lietuvos patirtis tampa iš tikrųjų vertinga. Lietuvai tai jau teko kartą padaryti – konkretizuoti laisvę.

XX a. pabaigos Sąjūdžio istorija mums labai aiškiai pasakoja apie vieną išskirtinį momentą – sprendimą siekti nepriklausomos valstybės. Būtent tai, kaip puikiai žino dar gyvi liudininkai, buvo didysis Sąjūdžio lūžis, po kurio jis iš tikrųjų tapo Lietuvos Sąjūdžiu.

Lietuva dar XX a. pabaigoje suprato tai, ką didžioji likusios Europos dalis pradeda suprasti tik dabar: europietiška valstybė yra ne praeities reliktas, o, priešingai, ateities vertybė.

Nepriklausoma valstybė, kaip laiku ir teisingai supratome, yra tikroji vertybė, tikrasis laisvės garantas. Ji automatiškai neatsako ir neturi atsakyti į fundamentalius klausimus (pvz., ar eutanazija yra laisvė), bet ji užtikrina, kad į tuos klausimus atsakysime patys, o ne kas nors atsakys už mus.

Taip Lietuva dar XX a. pabaigoje suprato tai, ką didžioji likusios Europos dalis pradeda suprasti tik dabar: europietiška valstybė yra ne praeities reliktas, o, priešingai, ateities vertybė. Kad šis suvokimas Europoje jau skleidžiasi, labai aiškiai paliudijo po teroristinių išpuolių Paryžiuje įvykusios eitynės (http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/bernardas-gailius-kas-mes-is-tikruju-esame-paryziaus-eityniu-apmastymai-500-478604).

Svarbu ir tai, kad XX a. pabaigos Lietuva valstybės reikšmės pojūtį išgyveno aštriau negu kitos Rytų Europos šalys. Latvija ir Estija savo formuluotėmis tuomet sekė paskui Lietuvą. Lenkija ir kitos „socialistinės šalys“ ne viską suprato, nes ne atkūrė valstybes, o tik išsivadavo iš komunizmo.

Bet ir ankstesnė Lietuvos istorija padeda mums aiškiau ir tiksliau už daugelį kitų europiečius suvokti šios laisvų žmonių valstybės esmę. Kad ir kokia būtų skaudi, tik partizanų karo patirtis leidžia iki galo patirti tą ypatingą valstybės ir piliečio santykį, kuris yra tikrasis vakarietiškos respublikos pagrindas.

Taikos metu, kai pilietis išgyvena, sakykime, asmenines krizes (susiduria su nusikaltėliais ar kitaip nukenčia), jį gelbėja valstybė. Bet kai kyla grėsmė taikai ir krizę patiria pati valstybė, jos išlikimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip toli pasiryžę eiti ją gelbėjantys piliečiai. Jei taikos metu valstybė atstovauja kiekvienam piliečiui, tai karo atveju kiekvienas pilietis atstovauja valstybei.

Bet kai kyla grėsmė taikai ir krizę patiria pati valstybė, jos išlikimas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip toli pasiryžę eiti ją gelbėjantys piliečiai.

Būtent tokia, nubraukus visus parodomuosius ir laiko dvasios sluoksnius, yra laisvojo pasaulio politinė santvarka. Ji siekia dar Romos respublikos laikus ir yra priešinga Rusijoje įsigalėjusiai tvarkai. Mūsų valstybėse visi laisvi. Laisvi, tiesą sakant, net jas išduoti.

Iš pirmo žvilgsnio tokios valstybės neatrodo stabilios, bet jos pralaimi tik trumpuoju laikotarpiu – beveik neįmanoma be sąjungininkų paramos laimėti partizanų karo. Bet ilgalaikėje perspektyvoje iš esmės neįmanoma įveikti valstybės, kuriai atstovauja kiekvienas pilietis.

Čia puikus pavyzdys – bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Ji išnyko ne po padalijimų, kai taip nusprendė galingiausi Europos imperatoriai. Ši valstybė galutinai žlugo tik apie XIX a. vidurį, kai patys lietuviai ir lenkai nutarė, kad bendras gyvenimas nebegali tęstis.

Respublikos paslaptis paaiškina ir neišardomą tarptautinę laisvojo pasaulio sąjungą. Ir čia veikia tas pats iš XVIII a. Amerikos karų gerai žinomas principas: „Join or die“ – vienytis arba mirti. Tai vienintelis pasirinkimas laisvų žmonių politikoje. Jei didžiosios Vakarų valstybės išduotų Europą, jos pačios arba transformuotųsi į nelaisvės imperijas, arba ilgainiui žlugtų.

Taigi, respublika – mūsų visų laisvu apsisprendimu pagrįsta valstybė yra tikroji mūsų vertybė šaltajame kare. Nieko negali būti už ją svarbiau, jei iš tikrųjų norime laimėti. Istorijos tinkamai pamokyta Lietuva tą gerai supranta, todėl yra viena iš svarbiausių šaltojo karo karių.

Be to, Lietuva yra maža valstybė. Kitą kartą išsiaiškinsime, kodėl tai didelis pranašumas šiame šaltajame kare.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Sveiki atvykę į šaltąjį karą

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min