Dabar populiaru
Publikuota: 2012 lapkričio 25d. 10:46

Bernardas Gailius: Sugrįžki, jaunyste? O gal geriau nereikia?

Jeigu Platonas gyventų mūsų dienomis, galėtų geriau nei bet kada anksčiau įsitikinti savo išvadų teisingumu. Platono manymu, gyvenimas demokratiškoje visuomenėje, jos peršama visokeriopos laisvės idėja iki parodijos iškraipo žmonių bendruomenės gyvenimą, nes žmogus praranda valdžią gyvūnams, vaikai neklauso tėvų, o seniai stengiasi patikti jaunuoliams.

Apsidairę gatvėje, o ypač žiniasklaidoje, nesunkiai pastebėtume, kad gyvūnai ne tik nustoja paklusti žmogui. Jie tampa „šeimos nariais“, miega lovose, kerpasi kirpyklose, gyvena viešbučiuose ir net įgyja teises.

Kad mūsų neklauso vaikai taip pat akivaizdu. Neklauso nei tėvų, nei mokytojų, neklauso vis labiau ir neklausyti pradeda vis anksčiau, tai nėra vien piktų suaugusiųjų įspūdžiai, tai konstatuoja socialiniai kritikai, sociologai ir psichologai.

Vis dėlto lengviausiai pastebimi tie, kuriuos Platonas, matyt, turėjo galvoje sakydamas, kad seniai norės atrodyti kaip jaunuoliai. Šis reveransas prieš jaunystę nėra vien tik mūsų dienų demokratijos bruožas. Tai ištisos epochos ženklas.

Su ateities kartomis savo viltis siejo XVIII a. švietėjai, iš jaunimo energijos tikėjosi semtis XIX a. revoliucionieriai, beveik visos naujosios tautinės valstybės pradėjo savo kelią nuo jaunystės deklaravimo ir pagarbinimo („Užtrauksim naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras...“).

Jaunystę ir energiją, pabrėžė abu totalitariniai sąjūdžiai – nacistinis ir komunistinis. Nuo graudžių liaudies dainų iki saldžių moteriškų žurnalų – viskas tarp Prancūzijos revoliucijos ir mūsų dienų yra persunkta to, kas kartais šiek tiek perdėtai vadinama „jaunystės kultu“. Iš tikrųjų tai greičiau ne kultas, o nuotaika – visuomenės nuotaika.

Tačiau ši nuotaika nėra neutrali. Ji nėra kažkur šalia politikos ir viešojo gyvenimo. Tai politinis pasirinkimas. Išskirdama jaunystę iš kitų amžiaus grupių Vakarų visuomenė renkasi šį tą daugiau nei nesenstančius Holivudo aktorius, plastines operacijas ir baimę „senjorus“ vadinti senukais.

Šiandien studentas jau iš esmės yra dvikovą laimėjęs ir visuomenė yra linkusi elgtis jaunatviškai – keisti pasaulį į gera net jei tai prieštarautų dalykų prigimčiai. 

Visų pirma, tai pasirinkimas ne pažinti, o keisti pasaulį. Būtent taip gali būti išreikštas esminis jaunystės ir senatvės skirtumas. Jauni žmonės savo aplinkoje visada mato atsilikimą ir sustabarėjimą, jie siekia pertvarkyti gyvenimą vadovaudamiesi nevisada apmąstytais idealais.

Panašų siužetą, beje, galima rasti daugelyje komiškų apsakymų, parašytų XIX-XX a. – laikotarpiu, kai studento energija ir ūkininko patirtis susidurdavo ypač dažnai ir aštriai.

Šiandien studentas jau iš esmės yra dvikovą laimėjęs ir visuomenė yra linkusi elgtis jaunatviškai – keisti pasaulį į gera net jei tai prieštarautų dalykų prigimčiai. Gyvūnų teisių svarstymas ir įtvirtinimas yra puikus pavyzdys, kai gal ir gražiais (skonio reikalas) norais grindžiamas siekis teise pakeisti gamtos dėsnius.

Kol kas dar niekas nesugebėjo paaiškinti, kaip konkrečiai (jei apskritai) žmogus yra susijęs su kitais gyvūnais, bet pats žmogaus ir beždžionės giminystės idealas yra toks gražus, kad jo pakanka konkrečiam politiniam sprendimui.

Jaunystės sureikšminimas esmingai veikia ir mokslininkų bei mąstytojų padėtį visuomenėje. Jaunatviškas idealizmas neįmanomas be įkvėpimo. Ir tikri jaunuoliai, ir jais būti siekiantys „senjorai“ beveik visada turi kokius nors savo „dievukus“.

„Dievukai“ dažniausiai gyvena universitete. Todėl labai dėsninga, kad nuo pat XIX a. universitetas palengva tampa svarbiu politikos veikėju. Revoliucionieriai, naciai, komunistai, liberalai, konservatoriai, katalikai – visi kokiu nors laikotarpiu rėmėsi studentais, į juos apeliavo, dažnai kalbėdami apie studentiją kaip apie išskirtinį sluoksnį ar net jėgą. Studentijos nėra be profesūros – tai vertėtų pakartoti dažniau.

Šiandien mes einame dar toliau. Propaguodami mokymąsi visą gyvenimą, kalbėdami apie „žinių visuomenę“ mes iš tikrųjų kuriame studentų visuomenę, kurią jei ne valdo, tai kuruoja tikri ir tariami profesoriai. Tai rimtesnė problema nei atrodo.

Idėjos visada veikė ir tebeveikia gyvenimą, bet jaunatviškas visuomenės nusiteikimas, jos dažnai paviršutiniškas žingeidumas labai sustiprina pralaidumą terpės, skiriančios intelektualiąją ir asocialiąją visuomenės dalis.
Britų socialinis kritikas Theodore‘AS Dalrymple‘is yra pateikęs labai įdomių praktinių pavyzdžių, kaip nusikaltėliai aiškina savo polinkį nusikalsti apeliuodami į psichiatrijos teorijas ir pan. Šiame kontekste, ko gero, neverta nė minėti mokslu pagrįstų totalitarinių režimų ir kitų mūsų epochos baisybių. Taigi, ar mes tikrai pasirengę atsakyti už savo idėjas? Šio klausimo, bent amžinybės perspektyvoje, intelektualai tikriausiai neišvengs.

Pagaliau, pasirinkta jaunystė yra grėsminga jau vien dėl to, kad ji netikra. Rinktis jaunystę – tai sąmoningai apsispręsti klaidžioti klystkeliais. Tikroji jaunystė klystkelius dažniausiai pereina pasišokinėdama. Tai jos malonė ir dovana. Rimtai nežiūrėdamas į nieką, taip pat ir į blogį, jaunas žmonus nepraranda galimybės pasirinkti gėrį. Tai vienas iš paslaptingiausių žmogaus gyvenimo momentų.

Tačiau žmonėms labai nepatartina įsivaizduoti, kad savo pasirinkimais ir savo pačių jėgomis jie gali susigražinti jaunystę ar visą laiką likti jaunatviški. Jaunystė yra didelė pagunda pirmiausia dėl to, kad jai būdingas sunkiai paaiškinamas taurumo įvaizdis.

Noras išlikti jaunatvišku atrodo visiškai nekaltas, jei lygini jį su godumu, valdžios troškimu ar kitomis bjauriomis ydomis. Visai kaip legendiniame dialoge, čia pateikiamame maždaug taip, kaip jis skamba Charles‘io Gounod operoje:

Faustas: Ką gali man duoti?
Mefistofelis: Viską! Bet ko tu nori? Gal aukso?
Faustas: Ką aš veiksiu su turtais?
Mefistofelis: Aišku. Suprantu, ką tau skauda. Trokšti garbės.
Faustas: Ir vėl pro šalį.
Mefistofelis: Tai gal valdžios?
Faustas: Ne. Noriu visų didžiausio lobio. Noriu jaunystės, jos džiaugsmų, aistrų ir troškimų!
Mefistofelis: Galiu duoti tai, ko nori.
Faustas: O iš manęs ko paprašysi?
Mefistofelis: Menkniekio. Šiame pasaulyje aš – tavo vergas, bet ten, apačioje, tu tarnausi man.


Kas išpildo Jūsų norus?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min