Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Tikrasis pertvarkos klausimas: koks bus Vilniaus universitetas?

Šaltinis: 15min
3
A A

Bernardas Gailius Nėra labai lengva susivokti vadinamosios universitetų pertvarkos planuose. Lietuvoje liks penki, o gal septyni universitetai. Mykolo Romerio universitetas (MRU) ir Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) bus prijungti prie Vilniaus universiteto (VU). O gal ir prie Kauno universiteto. O gal, tiesą sakant, ir prie Vilniaus, ir prie Kauno.

Atrodo, kad niekas mums negali pasakyti, kas iš tikrųjų įvyks. Vienaip pasakoja švietimo ir mokslo ministrė ir jos grupė, kitaip – premjeras, trečiaip – premjero partneris valdančioje partijoje. Dabar klausimas pasieks Seimą, o ten dar laukia ir opozicija su savo nuomone.

Tokia padėtis liudija tik viena – nėra jokios reformos. Kad ir ką kalbėtų politikai ir ekspertai, jiems paprasčiausiai nepavyko pasiekti sutarimo. Jau nė nekalbant apie tai, kad nėra jokio sutarimo su akademine bendruomene. Todėl arba apskritai nebus prieita prie jokių realių veiksmų, arba būtent veiksmų stadijoje procesas ir užstrigs.

Jei norime įvertinti tikrąsias galimybes, slypinčias už reformos tuštumą dengiančio pompastiško fasado, turime į padėtį pažvelgti visiškai kitaip. Iš tikrųjų prasminga kalbėti ne apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, o apie tam tikrą universitetų pertvarkymą Vilniuje.

Juk šiandien jau visiems aišku, kad jokio Kauno universiteto nebus. Viešojoje erdvėje atsispindinčios nuotaikos aiškiai liudija, kad Vytauto Didžiojo universitetas kol kas išliks nepaliestas. Tai užtikrins neliečiamybę ir visiems kitiems „Kauno universiteto“ dėmenims.

Iš tikrųjų prasminga kalbėti ne apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, o apie tam tikrą universitetų pertvarkymą Vilniuje. Juk šiandien jau visiems aišku, kad jokio Kauno universiteto nebus.

Susijungti Kauno universitetams neleidžia ne tik prieštaraujantys interesai, bet ir per daug lygios jėgos. Pagal Vyriausybės paskelbtą reitingą Kauno technologijos universitetas (19 balų) tik du kartus stipresnis už VDU (8,5 balų). Tai ryškus skirtumas, bet per menkas susijungimui ir visi tai supranta. VDU iškelta iniciatyva sukurti savo Kauno universitetą – be KTU tik patvirtina šią tezę. Kol VDU arba KTU gali žaisti tokius žaidimus, tol jokio Kauno universiteto nebus.

Tuo tarpu Vilniuje pertvarka gali būti iš tikrųjų subrendusi. Čia yra labai stiprus lyderis – VU (30 balų). MRU (5,75 balų) jis lenkia šešis kartus, LEU (3,5 balų) – dešimt kartų. Tokio skirtumo išvedžiojimais nebeužmaskuosi. Neįmanoma pateisinti veikimo universitetų, kurie paprasčiausiai nebepajėgia pritraukti studentų.

Tačiau kol kas mes matome tik galimybę. Dar daugiau – galimybę, kurios daugelis nori išvengti. Visų pirma, jos nori išvengti LEU ir MRU. Todėl jie suinteresuoti vilkinti procesą ir siekti, kad blogiausiu atveju susijungimas būtų vien nominalus.

Jei, sakysime, LEU tampa nežinia kada įkursimo Kauno universiteto padaliniu Vilniuje, tai LEU požiūriu grėsmė atremta. Niekas iš esmės nepasikeis – todėl būtent taip ir numato šiuo metu Vyriausybės perduotas Seimui svarstyti planas.

Vilniaus universitetų konsolidacija nenaudinga ir VDU. Šis universitetas jau keletą metų siekia išplėsti savo veiklą Vilniuje. Būtent dėl to inicijuotas VDU ir LEU susijungimas. Jei vietoje to LEU būtų integruota į VU, tai skaudžiai atsilieptų ir šiaip jau ne pasakiškam VDU studentų skaičiui.

Pagaliau, pati Vyriausybė ir valdančioji koalicija taip pat nesijaučia užtikrintai spręsdama universitetų pertvarkos klausimus. Nors objektyvūs rodikliai verčia ką nors daryti, politikams sunku susitarti, todėl jie siekia skambiais šūkiais užmaskuoti vien nominalius pokyčius, dėl kurių tikrovė išliks nepakitusi.

Taip pamačius padėtį, išryškėja vienintelis galimas tikros pertvarkos iniciatorius – pats VU. Juk galiausiai tampa aišku, kad šiandien sprendžiamas tik vienas klausimas: koks bus VU?

Jis gali sustiprėti integruodamas LEU ir MRU, o gal dar ir Europos humanitarinį universitetą. Apgalvota integracija būtų ypač naudinga humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetams, ji padidintų visuomeninę VU reikšmę ir politinę galią.

Kita vertus, galima nieko nedaryti – VU vis tiek dar labai ilgai išliks universitetų lyderiu, jam nebūtina stiprėti. Toks nepralenkiamas lyderis gali sau leisti ramiai stebėti, kaip aplink pešasi kiti, ir laukti, kuo visa tai pasibaigs. Tik tokiu atveju, žinoma, teks prisiimti dalį atsakomybės už silpniems universitetams švaistomas valstybės lėšas, augantį studentų, politikų ir visuomenės nepasitenkinimą.

Labai įdomu, kad šis pasirinkimas šiandien nėra Vyriausybės, Seimo ar net rinkėjų rankose. Šis pasirinkimas – tai išskirtinai VU bendruomenės pasirinkimas. Tai konkretus įrodymas, kad ne Lietuva kuria VU, o greičiau jau VU kuria Lietuvą.

VU bendruomenė ilgai ir sunkiai kovojo, kad turėtų visišką autonomiją. Ta kova buvo laimėta ir VU savivalda iš esmės neturi ribų. Bendruomenė renka ne tik Senatą, bet ir visus vidinius ir išorinius Tarybos narius, kurie savo ruožtu renka Rektorių.

Jei šiandien VU turėtų aiškų universitetų pertvarkos Vilniuje planą, tokiam planui pasipriešinti būtų labai sunku. Taip pat sunku, kaip prieš dešimt metų buvo sunku, net neįmanoma priversti VU paklusti Švietimo ministerijai.

Todėl ši pertvarka yra labai reali ir svarbi galimybė VU. Bendras planas galėtų sutelkti bendruomenę, leisti jai iš naujo pajusti savo galią, tikrą lyderystę Lietuvos akademiniame pasaulyje.

Diskusija dėl universitetų pertvarkos Vilniuje neišvengiamai taptų ir nauja diskusija dėl paties VU – koks jis yra ir koks turėtų būti. Taip gal pasiektume ir klausimą, kurio nedrįstame, o turėtume užduoti: koks iš tikrųjų yra visaapimantis VU tikslas, dėl ko esame čia?

Nereikia nė sakyti, kad aktyvus įsitraukimas į pertvarką ypač ryškiai paveiktų VU valdžios institucijų integraciją. Bendras pertvarkos planas galėtų būti puikus pagrindas iš naujo susitarti Rektoriui ir Tarybai. Ypač, kad kitos išeities iš susiklosčiusios padėties nė vienai pusei nematyti – tik naujas susitarimas viso VU labui.

Pagaliau, tai yra ir atsakomybės klausimas. Nėra galios, kuri neužtrauktų atsakomybės. Jei VU nemaža dalimi kuria Lietuvą, tai už ją ir atsako. Jei ir savivaldos, ir reitingų požiūriu VU yra universitetų lyderis, tai jis turi vesti aukštojo mokslo sistemą į priekį, nelaukdamas, ką darys valdžia ar kiti universitetai.

Net ir labai siaurų interesų žiūrint VU neturėtų atsisakyti pertvarkos teikiamų galimybių. LEU klausimas yra susijęs ir su pedagogikos, mokytojų rengimo ateitimi. Tai – Lietuvos mokyklų ateities raktas. O VU ateitis tiesiogiai priklauso nuo mokyklų ateities – nuo konkrečių kokybinių pokyčių mokyklose, o ne nuo skambių frazių, pasakomų apie tuos pokyčius.

Žinoma, atsakomybė negalima be sveiko proto, kuris kartais verčia rūpintis ne tik šios dienos padėtimi ir trumpalaikiais interesais. Bet jei sveiko proto pergalės negali tikėtis VU bendruomenėje – kur dar tuomet jo ieškoti?

TAIP PAT SKAITYKITE: Dalis LEU bendruomenės prašosi į VU glėbį, o likusiems siūlo jungtis su VDU

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min