Apie Europos problemas, kurias esą reikėtų spręsti būsimiems Europos parlamentarams, Lietuvos dešiniųjų lyderis pasakė taip: “Ne viskas mus Europoje džiugina. Turime ir tokių dalykų, kur norime save nuo Europos madų apsaugoti – visų pirma, šeimos reikaluose. Turime paprotinti Europos kairiuosius ir liberalus, kad šie, stumdami Europą krikščioniškųjų vertybių atsisakymo link, kartu stumia Vidurio ir Rytų Europą į Putino globėjiškai išskėstą glėbį, bent jau mentalinį. Nes dabar jau Putinas skelbiasi didžiausiu krikščioniškųjų vertybių gynėju Europoje, ir Europos ultradešinieji, pradedant nuo M. le Pen jau išsirikiavę Kremliuje, džiaugiasi tokia sielos draugyste.”
Po „šeimos reikalais“, matyt, slepiasi gėjų santuokų klausimas. Jei taip, tai nėra vien kairiųjų ir liberalų užsiėmimas. Prisiminkite D. Britanijos premjerą D.Cameroną, kuris palaiko gėjų santuokų įteisinimą ne nepaisant to, kad yra konservatorius, o dėl to, kad yra konservatorius.
Pirmiausia tai yra labai prastai suręstas argumentas. Po „šeimos reikalais“, matyt, slepiasi gėjų santuokų klausimas. Jei taip, tai nėra vien kairiųjų ir liberalų užsiėmimas. Prisiminkite Didžiosios Britanijos premjerą D.Cameroną, kuris palaiko gėjų santuokų įteisinimą ne nepaisant to, kad yra konservatorius, o dėl to, kad yra konservatorius.
Jei jau kalbama apie vadinamuosius ultradešiniuosius, tai neteisinga juos vaizduoti kaip krikščioniškų vertybių gynėjus.
Pati sąvoka „krikščioniškos vertybės“ yra dirbtinė ir susiformavo iš esmės dėl to, kad žmonės nesugalvojo geresnio pavadinimo tam tikram įsitikinimų rinkiniui. Bet svarbiau tai, kad ultradešinieji gina ne krikščioniškas vertybes, o savo pačių susikurtą tikrovėje neegzistuojančios Europos paveikslą.
Pagaliau V.Putinas yra visų Europos nepatenkintųjų globėjas. Jis gali būti kairysis ar dešinysis priklausomai nuo situacijos, nes iš tikrųjų jam tai nerūpi.
Bet nesunku suprasti, kodėl A.Kubilius visa tai pasakė. Tikriausiai tai žodžiai, skirti tam tikrai daliai partijos narių ir rinkėjų. Tiems, kurie patys labai rūpinasi „krikščioniškomis vertybėmis“. Beje, manau, kad jiems A.Kubilius nusiuntė labai teisingą pranešimą – šiandien kelias per M. le Pen veda pas V.Putiną.
Kitaip tariant, pripažįstu, kad kritikuodamas A.Kubiliaus tezes ištraukiau jas iš palyginti svarbaus konteksto. Todėl jau pats laikas palikti A.Kubilių ramybėje.
Atidžiau pažvelgus į cituotą pareiškimą akivaizdu, kad tai būdinga Rytų Europos dešiniųjų retorika. Vakarų Europoje akcentai būtų sudėti šiek tiek kitaip, būtų mažiau V.Putino, bet mintis išliktų labai panaši. Tai ir yra tikroji problema.
Europos dešinieji, atrodo, įsitikinę, kad siekdami apsaugoti savo pačių partijas nuo radikalizacijos jie turi „paliesti“ radikalų keliamus klausimus (yra labai tam tinkamas angliškas terminas „to address the issues“). Ir „liečia“, kaip išmano.
Išsaugodami savo partijas ir reitingus, dešiniųjų lyderiai kartu vis labiau atveria pavojingoms kvailystėms vartus į tikrąją politiką.
Vieni, kaip D.Cameronas, „liečia“ originaliai – gal turėdami kitokių rinkėjų, o gal ir patys būdami šiek tiek kitokių įsitikinimų. Kiti „liečia“ tradiciškai – tvirtindami, kad jie už šeimą ir nelabai apibrėžtą krikščionybę, bet šiuos klausimus ragindami spręsti taikiai.
Tačiau purvo negali paliesti nesusitepdamas. Todėl išsaugodami savo partijas ir reitingus, dešiniųjų lyderiai kartu vis labiau atveria pavojingoms kvailystėms vartus į tikrąją politiką.
Panašiai, beje, elgiasi ir kairiųjų lyderiai. Gėjų santuokos, gyvūnų teisės, lyčių konstravimas, būsimoji ekologiška visuomenė – visa tai nėra mažiau pavojingos kvailystės. Jos velka paskui save tą patį ezoterikos ir sąmokslo teorijų šleifą. Ir jas, aišku, taip pat reikia „paliesti“.
Tačiau čia neverta ilgai aiškintis dėl ko Europoje auga polinkis reikšti savo įsitikinimus jėga. Tokia analizė tik priveda prie baksnojimo pirštais vieniems į kitus ir taip dar kartą atitraukia dėmesį nuo tikrosios problemos.
Sąmokslu ir jėga pagrįsta politika Europoje auga – tai faktas. Kai pasirodė pirmieji neonaciai, jie labiau priminė gatvės chuliganus. Šiandien tos jėgos jau turi visiems žinomas politines platformas. Taigi jos veikia ne tik visuomenės „apačioje“, bet ir jos „viršuje“.
Jei šios įvairių tarpusavio nesutarimų turinčios grupuotės (nemanau, kad tikslu jas apibūdinti kaip būtent kairiąsias ir dešiniąsias) prives Europos valstybes prie pilietinių neramumų, to, kas klasikinėje politikoje buvo vadinama graikišku žodžiu „stasis“, bus tikrai blogai.
Tada taps nebesvarbu, kas buvo kuo įsitikinęs, apie ką tiksliai kalbėjo ir dėl ko neramumus pradėjo. Svarbu liks tik tai, kas laimės ir ką su ta pergale darys. Tačiau šiandien dar nevėlu iki viso to neprieiti. O vienintelis būdas neprieiti yra kaip tik kreipti daugiau dėmesio į tai, apie ką iš tikrųjų kalbama.
Jei politikai, vadinantys save nuosaikiais, iš tikrųjų mato save kaip kontrastą ir atsvarą įvairioms „ultra“ jėgoms, tai tokie politikai visų pirma turėtų neįsileisti į savo retoriką kaip tik „ultra“ kalbos. Juk iš tikrųjų svarbu ne „paliesti“ radikalų keliamus klausimus, o parodyti, kad jie neadekvatūs.
Šeima nėra „krikščioniška vertybė“. Šeima yra universali žmonių bendro gyvenimo forma.
Šeima, pavyzdžiui, nėra „krikščioniška vertybė“. Šeima yra universali žmonių bendro gyvenimo forma. Ji yra lygiavertė ir lygiareikšmė valstybei ir yra tikrąja prasme organiškai su valstybe susijusi, bet kartu nuo valstybės nepriklausoma.
Šis šeimos autonomiškumas yra šiek tiek primirštas. Labiausiai dėl to, kad įsigalėjusi civilinė santuoka sudarė klaidingą įspūdį, jog valstybė kuria ir todėl valdo šeimas. Bet tai netiesa, kaip netiesa ir tai, kad šeima Europoje nyks, nyks ir nunyks.
Kaip ir bet kuri žmonių pasaulio dalis, Europa yra sudaryta iš šeimų ir pagrįsta šeimomis. Tiesą sakant, šiuo metu besiklostančioje politinėje aplinkoje galima visai pagrįstai tikėtis, kad šeima Europoje bus ilgainiui priversta aiškiau save parodyti ir griežčiau apie save priminti viešumoje.
Niekas negali pasakyti, kaip tiksliai iš naujo išryškės ir atsiskleis Europos šeimos. Bet išmintingas politikas turėtų galvoti apie tai, kaip priminti pasauliui būtent natūralų ir nepakeičiamą šeimos akivaizdumą.
Mėginti atimti iš pavojingų keistuolių jų prasimanytą „krikščionišką vertybę šeimą“ ir ją užsikabinti ant savo nuosaikios vėliavos yra nerimtas užsiėmimas. Kad ir kaip kabintum, ta „vertybė“ kvailai atrodys, nes yra paprasčiausiai prasimanyta.
Kita pavojingų keistuolių įtakos augimą skatinanti problema yra neįvykstantis valstybės prasmės ir vaidmens šiuolaikiniame pasaulyje permąstymas. „Ultra“ politikai valstybę mato dviem pavidalais, ir abu jie klaidingi.
Arba valstybė yra galia, leidžianti įgyvendint beprotiškiausias svajones – tuomet valstybė yra geistinas grobis. Arba valstybė yra pasaulį į pražūtį vedančio ir svajones griaunančio blogio centras – tokiu atveju valstybė yra svarbiausias priešas.
Jei vietoje to nuosaikieji politikai stoja į kovą dėl valstybės su „ultromis“, tai jie stoja į kovą priešo pasirinktame lauke ir priešo nustatytomis sąlygomis. Ilgalaikėje perspektyvoje tokios kovos beveik neįmanoma laimėti.
Abi šios vizijos perdeda valstybės galimybes. Todėl nuosaikios politikos tikslas turėtų būti nuolat permąstyti tikrąsias valstybės ribas, tikrąsias jos funkcijas ir bendrai jos vietą šiuolaikiniame žmonių gyvenime.
Jei vietoje to nuosaikieji politikai stoja į kovą dėl valstybės su „ultromis“, tai jie stoja į kovą priešo pasirinktame lauke ir priešo nustatytomis sąlygomis. Ilgalaikėje perspektyvoje tokios kovos beveik neįmanoma laimėti.
Labai didelei daliai rinkėjų (daug didesnei negu esame linkę įsivaizduoti) patinka radikalios idėjos ir ryžtingi veiksmai.
Jei politinis gyvenimas remiasi „ultra“ politikų prielaida, kad valstybė yra beveik visagalė, tai žmonės, suprantama, norės išgirsti, kaip ši galia galėtų būti greitai ir efektyviai panaudota įsisenėjusioms problemoms spręsti. O nuosaikūs politikai niekada nepajėgs būti radikalesniais už radikalus.
Daug dažniau nei manome žmonės kalba tai, ką galvoja, ir galvoja tai, ką kalba. Todėl perimdami radikalių jėgų vartojamas sąvokas ir atsakydami į jų idėjas kontrargumentais mes iš tikrųjų leidžiame toms jėgoms diktuoti, apie ką iš tikrųjų bus diskutuojama.
Kol tai darome, neturėtume stebėtis, kad apaugame vis naujais „ultromis“.
