Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 25d. 07:57

Bernardas Gailius: Valstybininkų LDK

Taip jau atsitiko, kad gyvenimas nuolat sugrąžina prie A.Jokubaičio teksto apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir tautinės valstybės santykį. Šį klausimą galima svarstyti įvairiais aspektais, nors tikrai esu linkęs pritarti A.Jokubaičiui, kad tautinę Lietuvos valstybę, o su ja ir LDK pabaigą, labai svarbu priimti ir suvokti kaip faktą.

Kai kurie LDK prisiminimai, apie kuriuos rašo A.Jokubaitis, tikrai balansuoja ties minėto fakto atmetimo riba.

Kaip pavyzdį galima prisiminti Š.Liekio poziciją, supriešinančią valstybingumą ir tautiškumą, „miestą ir dvarą“ su „tautiniais drabužiais bei XIX amžiuje susiformavusiomis etnografinėmis grupėmis“.

Kažin ar įmanomas toks paprastas atskyrimas. Šiuolaikinė Lietuva kilo iš tautinio atgimimo, net, galima pabrėžti, iš tautinio atgimimo su tautiniais drabužiais. Tai tenka pripažinti, nors kartais tai yra labai nemalonu. Panašiai, kaip pripažinti, kad Darbo partija laimėjo Seimo rinkimus.

Tačiau pačioje diskusijoje dėl LDK matau ir kitą svarbią perspektyvą. LDK yra valstybininkų problema. Taip, tų pačių valstybininkų (ir kai kurių kitų), kuriuos kadaise taip nuosekliai registravo ir persekiojo savotišką demokratinę konfederaciją sudariusios žiniasklaidos priemonės. Jau metas apie valstybininkus ir jų problemas pasikalbėti kitaip.

Anksčiau ar vėliau mes dėkosime Apvaizdai už vadinamąjį valstybininkų skandalą. Per jį Lietuva turėjo progą tiesiogiai ir akivaizdžiai išgyventi tai, kas daugelyje kitų valstybių kunkuliuoja giliai po politikos paviršiumi.

Anksčiau ar vėliau mes dėkosime Apvaizdai už vadinamąjį valstybininkų skandalą. Per jį Lietuva turėjo progą tiesiogiai ir akivaizdžiai išgyventi tai, kas daugelyje kitų valstybių kunkuliuoja giliai po politikos paviršiumi. Prieš mūsų akis išsiskleidė pati valstybės esmė ir šiandien jau aiškėja, kad tie melų, keiksmų ir įtampos metai, ko gero, buvo praregėjimo momentas.

Tipiška šiuolaikinė Europos valstybė buvo pastatyta, o gal greičiau pati atsistojo, ant dviejų stulpų: demokratijos ir biurokratijos. Nors apie iš esmės tą pačią problemą labiau įprasta kalbėti vartojant masių ir elito atskyrimą, aš šiuolaikinės valstybės pagrindus esu linkęs apibrėžti būtent taip: kaip demokratiją ir biurokratiją (biurokratiją suprantant pakankamai plačiai, beveik kaip imperijos sinonimą).

Abiejų „stulpų“ moderniąją istoriją galima sąlygiškai pradėti nuo Renesanso epochos, abiems svarbią įtaką padarė Reformacija ir abu pasiekė tam tikrą kulminaciją XVIII-XIX a. sandūroje – Prancūzijos revoliucijoje ir Napoleono imperijoje. Tačiau dar šimtmečio prireikė, kol mirtinoje dvikovoje susikibusios tauta ir imperija pradėjo suvokti esančios skirtingi to paties magneto poliai.

Jie vienas kitą stumia, bet negali išsiskirti.

Tokia istorija nulėmė, kad pasidalijimas į valstybininkus ir demokratus tapo gal net svarbesnis už ideologinį pasidalijimą į partijas. Valstybininkų ir demokratų kova dažniausiai visai nematoma, tačiau kartu bene intensyviausia. Pasirinkimas būti valstybininku ar demokratu – turbūt sunkiausiai išvengiamas piliečio pasirinkimas vidaus politikoje.

Valstybininkų ir demokratų skirtumus yra labai tiksliai aprašęs Tomas Daugirdas savo tekste „Valstybininkai ar pilietininkai?“. Čia labiausiai verta atkreipti dėmesį į skirtingą valstybės ir valdžios vertinimą.

Demokratai mano, kad valstybė yra neišvengiamas blogis. Kadangi suverenitetas priklauso tautai, tai valdžia turi tarnauti ir atsiskaityti žmonėms. Ši išvada suteikia demokratams vadinamąją moralinę teisę persekioti valdininkus, nepasitikėti policija ir nuolat įžvelgti specialiųjų tarnybų veikloje sąmokslo grėsmę.

Valstybininkų nuomone, ne valstybė, o tautos suverenitetas yra neišvengiamas blogis. Didžiausias prakeiksmas yra tiesioginė demokratija. Kaip gali, pavyzdžiui, patvorio girtuoklis žinoti, ar reikia Lietuvai atominės elektrinės?

Valstybė, jei tikėsime valstybininkais, turi ypatingų interesų, kuriuos supranta tik tam tikra prasme apšviesti ar valstybine intuicija apdovanoti žmonės. Tipiškas valstybininkas nuolat ieško tokių ypatingų žmonių, su kuriais tampa natūraliais sąjungininkais. 

Valstybė, jei tikėsime valstybininkais, turi ypatingų interesų, kuriuos supranta tik tam tikra prasme apšviesti ar valstybine intuicija apdovanoti žmonės. Tipiškas valstybininkas nuolat ieško tokių ypatingų žmonių, su kuriais tampa natūraliais sąjungininkais. Taip atsiranda demokratines aistras atsveriantis elitas.

Nepaisant to, kam save priskiriate, svarbu suvokti, kad kiekviena pozicija yra susijusi su mitologija. Ir demokratai, ir valstybininkai turi tam tikras atramas politikos teorijoje ir konkrečioje istorijoje, tam tikrus įvykius ar epizodus, iš kurių semiasi įkvėpimo ir kuriais grindžia savo veiksmus.

Demokratinė mitologija Lietuvoje formuojasi sklandžiai ir natūraliai, tarsi plačiais ir spalvingais potėpiais tapomas impresionisto piešinys. Visas XX a. yra demokratų pusėje. Jiems tarnauja tautinis atgimimas ir J.Basanavičius, Sąjūdis ir V.Landsbergis, net partizanų karas. Viskas čia gražiai susilieja, nacionalizmas suartėja su nacionaliniu komunizmu ir „tyliąja rezistencija“.

Amžinosios pilietinės visuomenės mitas peržengia partijų ribas, yra įtvirtinamas ne vien politiniuose pareiškimuose, bet ir moksliniuose tyrimuose. Viena iš naujausių jo versijų – Sąjūdžio dvidešimtmečiui skirta 2008 m. birželio 3 d. Česlovo Juršėno kalba Seime.

Tuo tarpu Lietuvos valstybininkai ne visada randa, kuo atsakyti. Daugelyje Europos valstybių biurokratija, ypač – aukštoji biurokratija, formavosi kaip tam tikras aristokratijos ir buržuazijos kompromisas. Šias dvi jėgas sulydė ne tik tikėjimas imperija, bet ir pasipriešinimas revoliucijai, todėl Europos valstybininkai natūraliai susiliejo su savo valstybių tęstinumu.

Per XIX a. lietuvių skyrybas su lenkais valstybės idėja iš esmės atiteko Lenkijai. Abiejų Tautų Respublikos valstybininkų, tokių, kaip Adomas Jurgis Čartoryskis, pavyzdys subrandino ir įkvėpė Lenkijos valstybininkus, tokius, kaip J.Pilsudskis. Lietuva pasiryžo kurti naują valstybę beveik nuo „balto lapo“ ir imperinio įkvėpimo privalėjo ieškoti kitur.

Mūsų geopolitinėje erdvėje pasirinkimai labai riboti, todėl visai natūralu, kad tarpukario valstybininkų atrama tapo Rusija.

Kaip ir kai kurios kitos naujos tautinės valstybės, Lietuva perėmė rusišką biurokratinę tradiciją, įstaigų tinklą ir iš dalies net teisės sistemą. Rusijos imperijos subrandintų Lietuvos valstybininkų apsigręžimas prieš pačią Rusiją vyko laipsniškai, ne iš karto.

Svarbu, be kita ko, buvo ir tai, kad būti antikomunistu XX a. pradžioje dar nereiškė būti ir Rusijos priešu. Todėl tarpukariu rusišką Lietuvos valstybininkų dvasią tik šiek tiek atsvėrė ypatingas LDK valdovo Vytauto įprasminimas.

Po 1990 m. atsikūrusi mūsų valstybė tapo, ką čia slėpti, antirusiška. Taip nutiko dėl pačios Rusijos, o ne dėl Lietuvos raidos. Taigi, nei susvetimėjusi Lenkijos tradicija, nei tarpukario valstybininkai nebegali tinkamai įkvėpti šiuolaikinių savo palikuonių (tai nereiškia, kad šios tradicijos jų neveikia; manau, kad šiuolaikinius valstybininkus pasąmoningai veikia tiek lenkiškos, tiek tarpukario idėjos ir vizijos, bet jos negali tapti „aukso amžiaus“ tipo istoriniu pagrindu).

Į tokį kontekstą LDK natūraliai įsilieja kaip tikras tikrosios Lietuvos paveikslas. LDK grožis yra imperija – tai, apie ką galima kalbėtis su kitais Europos valstybininkais. Galima tik nujausti, kad tyrinėdamas LDK istoriją šiuolaikinis valstybininkas jaučiasi tarytum koks britų laivyno tarnautojas, laisvalaikiu aprašantis kolonijų atradimus ar Imperijos ginklo pergales. Reikia pripažinti, kad tokia paralelė labai gražiai įprasmina ir įrėmina žmogaus gyvenimą.

Galima būtų ilgai svarstyti LDK imperijos mito reikšmę ir įtaką šiuolaikinei Lietuvos politikai. Šis mitas tvarus ir kūrybiškas, jo galią aiškiai juto a. a. Gintaras Beresnevičius. Šia prasme LDK imperijos vaizdinys tikrai nėra menkesnis už amžinosios pilietinės visuomenės perspektyvą. Tik saugantis, kad svajonės, kaip sakoma, „neužneštų“, verta pratęsti Jokubaičio mintį: šiuolaikinės Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje esama ir visai kitokių aspektų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Euromaster

„Susitikime lauke“

Parašykite atsiliepimą apie 15min