Dabar populiaru
Publikuota: 2014 rugsėjo 4d. 06:17

Bernardas Gailius: Vilnius. Kodėl jis priklauso Lietuvai?

Bernardas Gailius Didžiausia XX a. pergalė Lietuvos ir Lenkijos santykiuose neabejotinai buvo 1994 m. bendradarbiavimo sutartis. Pergale ši sutartis tapo dėl to, kad padėjo tašką dešimtmečius trukusiame ginče dėl Vilniaus.

Valstybės, kurios išsprendžia teritorinius ginčus, gali laikyti savo santykius iš esmės sureguliuotais ir taikiais. Gal mums ir ne visada taip atrodo, bet Lietuva ir Lenkija yra puikus pavyzdys, kad politikoje kultūriniai nesutarimai neturi galios, jei už jų neslypi teritorinės pretenzijos.

Šis pavyzdys taip pat paneigia dažnai pasitaikantį visiško tarptautinės teisės reliatyvumo įspūdį. Ginčas dėl Vilniaus liudija, kad tarptautinėje teisėje taip pat būna teisingi ir neteisingi sprendimai.

Juk Lenkijos įvykdytas Vilniaus prisijungimas 1922 m., nors ir buvo tarptautinės bendruomenės paremtas, negali būti vertinamas net ir kaip tuo metu teisingas sprendimas. Šis sprendimas sukliudė Rytų Europos konsolidacijai ir artėjant Antrajam pasauliniam karui vis labiau apsunkino pačios Lenkijos padėtį.

Ginčas dėl Vilniaus liudija, kad tarptautinėje teisėje taip pat būna teisingi ir neteisingi sprendimai.

Kita vertus, 1994 m. sutartis, priešingai, viską sustatė į savo vietas. Sutarties pasirašymo metu Vilniaus priklausomybė Lietuvai atrodė savaime suprantama. Bet juk Vilnių buvo sugražinę sovietai ir vien tai XX a. pabaigoje galėjo tapti pagrindu naujam ginčui. Kodėl lietuviai be Vilniaus nenurimsta, o lenkams, priešingai, tampa neramu Vilnių įgijus?

Kad atsakytume į šį klausimą reikia grįžti į XX a. trečiąjį dešimtmetį. Tuomet, kaip pamenate, nelietuviai įveikė ir privertė iš Vilniaus pasitraukti nelenkus.

Kas buvo toliau, yra gerai žinoma. Lietuvos-Lenkijos karas, Lucjano Żeligowskio „sukilimas“, po jo – trumpa, bet daugeliui Vilniaus nelietuvių skaudžiai ir giliai įsirėžusi kova už vadinamąją Vidurio Lietuvą – savotišką Abiejų Tautų Respublikos nostalgija dvelkiančią autonomiją Lenkijos sudėtyje.

Vidurio Lietuvos projektas galutinai išryškino visišką to meto „tikrųjų vilniečių“ atotrūkį nuo juos supusio politinio pasaulio. Dar grįšime prie klausimo, kodėl tokia specifiška „Vilniaus atmosfera“ (jos švelnų dvelksmą kartais galima pajusti ir šiuolaikiniame Vilniuje) tapo įmanoma. Pradžiai pažvelkime į tai, kas vadinama lenkišku Vilniumi.

Bent miglotai suvokiant J.Pilsudskio kilmę ir pažiūras, buvo nesunku nuspėti, kaip prie Lenkijos prijungtas Vilnius bus interpretuojamas. Tai – Adomo Mickevičiaus miestas. Todėl A.Mickevičiaus įamžinimo veiksmai čia pradėti labai anksti.

Dar 1924 m. dabartinių Sporto rūmų vietoje grupės karininkų iniciatyva buvo pastatytas net 12 metrų aukščio medinis paminklo poetui maketas. Tai turėjo būti savotiškas priminimas valdžiai, kad tauta laukia tikro paminklo.

Panašiu metu pagrindinė Vilniaus gatvė pavadinta A.Mickevičiaus vardu. Simboliškas poeto sūnaus Władysławo Mickiewicziaus paskelbimas pirmuoju Stepono Batoro universiteto garbės profesoriumi, matyt, turėjo išskleisti poeto šešėlį ir virš jo paties alma mater.

Tačiau šis „Mickevičiaus miesto“ projektas akivaizdžiai žlugo. Lenkijos valdžia taip ir nesusikaupė pastatyti tikrą paminklą, maketas prastovėjo iki 1938 m., kol jį nusinešė potvynis, o A.Mickevičiaus gatvės išvaizda per visą tarpukarį beveik nepasikeitė. Ji ir toliau buvo Šv. Jurgio prospektas, tik su A.Mickevičių primenančiomis lentelėmis lenkų kalba.

Labai panašus ir buvusių Rusijos generalgubernatoriaus rūmų likimas. Naujiesiems Vilniaus šeimininkams buvo akivaizdu, kad politinį miesto centrą būtina užvaldyti. Todėl rūmai pavadinti Respublikos rūmais ir juose įsikūrė pats LŻeligowskis.

Kartu su greitkelyje į Kauną netoli Vievio išlikusiu muitinės nameliu Vilniaus įtvirtinimai mums šiandien yra tik priminimas konflikto, kurį, ačiū Dievui, užbaigėme 1994 m.

Tačiau 1922 m. žlugus Vidurio Lietuvos politinei idėjai, o 1926 m. Vilnių paskelbus Lenkijos vaivadija Respublikos rūmai neteko prasmės. Kelis kartus juose lankydamas Vilnių apsistojo J.Pilsudskis, bet apskritai pastato nepavyko niekam pritaikyti.

Simboliškiausia, žinoma, yra Vilniaus rotušės istorija. Lenkijai valdant Vilnių rotušė buvo pastatas-vaiduoklis iki pat 1936 m., kai šiek tiek per vėlai nuspręsta jį remontuoti. Simbolių kalboje tai gerokas kontrastas XIX a. rotušei-teatrui, kai tarsi negalėdamas būti tikra rotuše pastatas tarnavo bent kaip visuomenės gyvenimo centras.

Paradoksalu, bet svarbiausiu lenkišku XX a. pėdsaku Vilniuje tapo fortifikacija. Ruošiantis galimam lietuvių puolimui, o vėliau ir saugantis nuo Sovietų Sąjungos, miestą apjuosė bunkeriai, įtvirtinimai ir amunicijos sandėliai, o dabartiniame Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pastate įsikūrė Vilniaus įtvirtintos stovyklos vadovybė.

Karas dėl Vilniaus, kaip žinome, nepasikartojo, o nuo sovietų nei Lenkijai, nei Lietuvai nepavyko apsiginti. Todėl kartu su greitkelyje į Kauną netoli Vievio išlikusiu muitinės nameliu Vilniaus įtvirtinimai mums šiandien yra tik priminimas konflikto, kurį, ačiū Dievui, užbaigėme 1994 m. Konflikto, kurį Winstonas Churchillis gal ir ne be pagrindo sumenkino kalbėdamas apie „nykštukų karus“.

Šis žvilgterėjimas į lenkišką Vilnių veda prie nemaloniai banalios išvados. Lietuvos sostinė, užvaldyta Lenkijos, tapo paprasčiausiu provincijos miesteliu. Iš jo ne tik nebuvo jokios ekonominės ar kultūrinės naudos, bet dar ir teko gausiai investuoti į jo gynybą.

Savaime kylantis klausimas, kam reikėjo visos Vilniaus avantiūros, gražina prie nelietuvių ir XX a. pradžioje pajustos „Vilniaus atmosferos“. Laikas pažvelgti į visa tai be ironijos, tiesmukai pavadinant dalykus tikraisiais vardais.

Mes be reikalo piktinamės Adolfu Šapoka, kuris manė, kad LDK aukštuomenė po Liublino unijos ilgainiui sulenkėjo. A.Šapoka buvo sąžiningas istorikas ir neturėtų būti paverstas nacionalisto karikatūra. LDK didikai buvo sulenkėję – kaip kitaip tai pavadinsi?

Lemiamu momentu jie neatpažino savo tėvynės ir liko apskritai be tėvynės. Lenkija jiems taip pat nebeturėjo vietos. Jau buvo praėjęs ir A.Mickevičiaus, ir Adomo Jurgio Čartoryskio laikas.

XX a. politiką galėjo lemti tik naujosios tautos. Šia prasme LDK aukštuomenės likimas sutapo su visos Europos aristokratijos likimu. Bet nelietuvių drama buvo žiauresnė ir atnešė skaudesnes pasekmes, nes ji išsiliejo į nevykusį politinį projektą.

Juk Vilnius niekada nebuvo A.Mickevičiaus miestas. Šis miestas išaugino A.Mickevičių – tai visai kas kita. XIX a. pradžioje (kai brendo A.Mickevičius) Vilnius vis dar buvo Lietuvos centras. Padalijimai jį net savotiškai išgelbėjo nuo užmaršties, kuri buvo pradėjusi grėsti vis labiau centralizuojantis Abiejų Tautų Respublikai.

XIX a. teko stoti į kovą už jau tik įsivaizduojamą valstybę, kuri vis dar buvo dvinarė. Taip Vilnius iš naujo prisimintas kaip Varšuvos brolis. Šis Vilniaus blykstelėjimas, nutikęs A.J.Čartoryskio epochoje, sukūrė „Vilniaus atmosferos“ įspūdį ir tapo neišsemiamu įkvėpimo šaltiniu nelietuvių politiniam romantizmui.

Romantizmas ne tik apkurtina, bet ir apakina. Taip ir LDK aukštuomenė tapo akla epochų kaitai.

Romantizmas ne tik apkurtina, bet ir apakina. Taip ir LDK aukštuomenė tapo akla epochų kaitai. Net J.Pilsudskis, neblogai perpratęs naująją Lenkiją, nesugebėjo įžvelgti tų pačių pokyčių Lietuvoje. Jis apskritai nepastebėjo Lietuvos ir tai buvo jo didžioji klaida.

Už aklumą politika baudžia, aklieji visko netenka. Todėl galiausiai iš nelietuvių buvo atimtas ir Vilnius. Tai padarė pati Lenkija ir J.Pilsudskiui nepavyko apsaugoti nuo provincialumo savo jaunystės sentimentais apipinto miesto.

Neįmanoma pasakyti, ar Lenkija būtų siekusi Vilniaus, jei LDK aukštuomenė nebūtų padalinusi Lietuvos į „tikrąją“ ir „Kauno Lietuvą“. Mes tiesiog žinome, kad nelietuvių politinis mąstymas turėjo lemiamos įtakos nelaimingai XX a. pradžios Vilniaus istorijai. Tai turi būti aiškiai pasakyta jau vien tam, kad atsispirtume šiuolaikinėms pagundoms mintyse dalyti Lietuvą.

Šios istorijos pabaiga sugražina į pradžią. Vilnių sukūrė trys jėgos: LDK (taigi, Lietuva), katalikybė ir universitetas. Dar turėsime progos pasvarstyti, kodėl neįmanomas ateistinis Vilnius. Tuo tarpu XX a. pradžios istorija mums liudija, kad Vilnius turi prasmę tik Lietuvoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Popiežiaus vizitas Aktualu

Diakonas D.Chmieliauskas: popiežius Pranciškus atsigavo bendraudamas su paprastais žmonėmis

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Prie Panevėžio su BMW vertėsi „klevo lapas“ – nušlavė stotelę ir rėžėsi į medį

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Pirmoji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Aktualu

Iš Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijos. Dovana popiežiui Pijui XI

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Popiežiaus vizitas Aktualu

Kauno Santakoje popiežiaus mišių išvakarėse renkasi tikintieji

Stiprus vėjas talžo regatos jūroje dalyvius: sraigtasparnis ieško dingusio tėvo ir sūnaus, gelbėja įgulas

Aktualu

Selemonas Paltanavičius: esame viena labiausiai grybaujančių Europos tautų

Sportas

Barselonos ekipą įveikęs „Real“ kyla į Ispanijos čempionato viršūnę

Vienos iš labiausiai jaudinančių vizito akimirkų: popiežius Pranciškus aplankė hospisą

Gyvenimas

Kas nutinka, jei neleidžiate savo smegenims pailsėti

Lietuvių įspūdžiai po susitikimo su popiežiumi: „Fantastika!“

Verslas

Vagiančius siuntinių išvežiotojus „Amazon“ nusprendė gaudyti tuščiomis dėžėmis

Sportas

„Bayern“ Vokietijoje toliau nestabdo: pratęsė „Schalke“ agoniją

Vardai

Renata Norvilė į grožio renginį atvyko su dukra Vanesa: „Vaikų nesustabdysi – dažosi nuo 12-os“

Popiežiaus vizitas Aktualu

Kelionė su popiežiumi: susitikimas gali atimti kalbos dovaną ir pačiam kalbiausiam reporteriui

Naujienos

Aktualu

Žemaitė iš Plungės savo laimę rado didžiausiame Europos uoste

Popiežiaus vizitas Aktualu

Diakonas D.Chmieliauskas: popiežius Pranciškus atsigavo bendraudamas su paprastais žmonėmis

Aktualu

Vilnius kaip Gailestingumo miestas: pasaulis tai žino, tik patiems lietuviams reikia suvokti

Sportas

Diržų kolekcija lieka Londone: prakirsta nosimi A.Joshua sudorojo rusą A.Povetkiną

Aktualu

Prie Panevėžio su BMW vertėsi „klevo lapas“ – nušlavė stotelę ir rėžėsi į medį

Susitikimų su popiežiumi vietos ir programa

Aktualu

Pirmoji popiežiaus diena: penkios įsimintiniausios citatos

Aktualu

Iš Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių istorijos. Dovana popiežiui Pijui XI

Verslas

Penkis šimtukus gavęs abiturientas dabar minta korepetitoriaus duona ir apie emigraciją negalvoja

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius Pranciškus Lietuvos jaunimui: negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį

Aktualu

Popiežius ir vėl nustebino: netikėtai išėjo pasisveikinti su susirinkusiaisiais

Vardai

Julia Roberts išnuomoja namą Malibu: pas žvaigždę gyventi galima už 10,5 tūkst. dolerių per mėnesį

Gyvenimas

Garsus treneris R.Neverdauskas miestą iškeitė į kaimą, o kartingus – į alpakas

Aktualu

Sukčių laiškai „iš Nyderlandų“: Kauno įmonės reikalaujama sumokėti už KET pažeidimą

Pasaulis kišenėje

Kroatijos pakrantės subtilybės: nuostabu, bet netikėkit, kad čia rojus žemėje

Vardai

Popiežiaus Pranciškaus sutiktuvėse – ir žinomi žmonės: „Negalėjome praleisti istorinio įvykio“

15min recenzija Kultūra

Filmas „Knygynas“: popierinė istorija su iliustracijomis

Aktualu

Paulius Jurkevičius: Kam skamba Pranciškaus buon pranzo – skanių pietų?

Popiežiaus vizitas Aktualu

Kauno Santakoje popiežiaus mišių išvakarėse renkasi tikintieji

Stiprus vėjas talžo regatos jūroje dalyvius: sraigtasparnis ieško dingusio tėvo ir sūnaus, gelbėja įgulas

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min