Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Bernardas Gailius: Ar Vytautas Pociūnas – nužudyta tiesa?

Šaltinis: 15min
0
A A

Bernardas Gailius „Kol visas š... neišplauks į paviršių, nieko čia nebus“, – gaila, kad ši frazė, taip tiksliai reziumuojanti padėtį po tarsi jau pasibaigusio „valstybininkų“ skandalo, man buvo pasakyta labai privačiame pokalbyje ir jos autorius liks nežinomas, kol pats neprisipažins.

Kasmet vykstantis V.Pociūno žūties minėjimas su devizu „Nužudyta tiesa“ gali būti vertinamas įvairiai. Bet vieną dalyką jis tikrai primena – tai yra nebaigtas reikalas. V.Pociūno žūtis ir po jos kilęs „valstybininkų“ skandalas net ir po septynerių metų yra gyvi, tarsi dabar vykstantys dalykai, kurie erzina ir trukdo gyventi kaip neužgijusi žaizda.

Manau, kad viena priežasčių yra mūsų nesugebėjimas tiksliai identifikuoti skandalo „šerdį“, esminius klausimus ir problemas, kurias skandalas aktualizavo. Dažnas pasakytų, kad „valstybininkų“ skandalo esmė buvo specialiųjų tarnybų ir apskritai biurokratijos veiklos ribų ir jų santykio su visuomene problemos. Vis dėlto net šie svarbūs ir gilūs klausimai, man regis, nėra ta vieta, kur šuo pakastas.

Per „valstybininkų“ skandalą Lietuva nukentėjo (o ji tikrai nukentėjo, nes buvo sukompromituoti ne tik svarbūs asmenys ir institucijos, bet net ištisos politikos koncepcijos, ypač užsienio politikoje) ne dėl kokios nors konkrečios apgaulės.

Bijau, kad mūsų padėtis – sunkesnė ir rimtesnė. Jei R.Pakso skandalas mums priminė klausimus apie liaudį ir elitą, tai „valstybininkų“ skandalas yra pamoka apie politines ir socialines melo pasekmes.

Sunku pasakyti, kiek išvengiamas ar neišvengiamas yra melas politikoje. Tačiau mes patyrėme, kad melas pats yra savarankiškas blogis, kurio galų gale nebekontroliuoja net tie, kas manė, jog yra suinteresuoti skelbti netiesą.

Per „valstybininkų“ skandalą Lietuva nukentėjo (o ji tikrai nukentėjo, nes buvo sukompromituoti ne tik svarbūs asmenys ir institucijos, bet net ištisos politikos koncepcijos, ypač užsienio politikoje) ne dėl kokios nors konkrečios apgaulės.

Lietuva nukentėjo dėl to, kad smulkesni ir stambesni melai, gandai, pavydai ir nuogirdos susipynė į nebeišpainiojamas istorijas ir svarbūs politiniai sprendimai buvo ne kartą priimti vadovaujantis seno sovietinio anekdoto logika: „Gal jis pavogė, o gal iš jo pavogė, bet žmogus gerą vardą prarado“.

Šiandienė „skandalo pagirių“ padėtis mums kelia dvi naujas grėsmes. Pirmoji grėsmė – pernelyg tvirtai laikytis savo dar skandalo metu susikurtos versijos (o savo versijas tikrai turi daugelis mūsų). Ypač tai taikytina tiems, kurie vis dar renkasi į V.Pociūno žūties minėjimus.

Sprendžiant iš įvairių pranešimų, V.Pociūno žūties bylą tyręs prokuroras kiek tik galėjo patenkino visus jam pateiktus prašymus. Teismas patvirtino, kad jokie apie įvykį surinkti duomenys nepagrindžia nužudymo versijos.

Tačiau „Nužudytos tiesos“ šalininkų šie sprendimai netenkina, nes tai esą ne visa tiesa. Kiek galima suprasti, jie iš tikrųjų pritartų tik tokiam teismo ar kitos institucijos sprendimui, kuriame būtų juodu ant balto parašyta, kad V.Pociūną, kaip sakė G.Aleknonis, „sutraiškė sistema“.

Vis dėlto teismas reikalingas tam, kad dėtų kartais ir simbolinį galutinį tašką viešuose ir privačiuose piliečių tarpusavio ginčuose. Jei šis teismo vaidmuo nepripažįstamas teigiant, kad ir po teismo sprendimo įvykio aplinkybės yra iki galo neištirtos, tai pats teismas nepastebimai priskiriamas traiškančiai sistemai.

Gali paaiškėti, kad V.Pociūną sutraiškiusi sistema yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tuomet tai, kas prasidėjo kaip įskaudintų ir nuketėjusių žmonių tiesos paieškos, nejučia virs antikonstitucine iniciatyva.

Taip nuosekliai tęsiant gali paaiškėti, kad V.Pociūną sutraiškiusi sistema yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tuomet tai, kas prasidėjo kaip įskaudintų ir nuketėjusių žmonių tiesos paieškos, nejučia virs antikonstitucine iniciatyva. Tai gyvenime atsitinka dažniau nei norėtųsi. Bet jei nesugebėsime išsaugoti Konstitucijos, tai patys liksime atsakingi už pasekmes, kurios tikrai bus skaudžios.

Kita grėsmė, labiau būdinga „valstybininkų“ stovyklai, yra siekis atsakyti į klausimą „kas pamelavo?“

Tai nėra svarbiausias klausimas. Politika reikalauja asmeninio skausmo ir tiems, kas į ją leidžiasi, tenka daug praryti, nieko čia nepadarysi. Psichologai visada pataria savęs negailėti.

Gal šiek tiek svarbiau yra suprasti, kas buvo pameluota, bet net ir ne tai yra didžiausia problema. Tikrai reikšminga yra tik išsiaiškinti, kas įvyko tarp mūsų. Kaip atsitiko, kad žmonės, kartu šventę pergalę prieš R.Paksą, po poros metų nustojo kalbėtis ar net sveikintis?

Tai, žinoma, susiję ir su asmeniniu situacijos pervertinimu. Daugeliui iš mūsų būtų naudinga pamėginti suprasti, kaip konkrečiai jie atsidūrė ten, kur šiandien yra. Kokie buvo pasirinkimai ir sprendimai skandalo metu, kuo jie buvo pagrįsti ir kaip paveikė santykius su kitais žmonėmis?

Bet kartu reikšminga ir vieša diskusija, kuri nevyksta. Tiems, kas jaučia „visuomenės pulsą“, nesunku pastebėti, kad nemažai žmonių vis dar nori patylėti ir sau pasilaikyti nuomonę apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Manau, kad jau laikas tą norą įveikti.

Gali būti, kad visi savaip klystame ir tylėdami tik dar labiau tolstame vienas nuo kito. O tarpusavio išsiaiškinimas labai svarbus, nes esmė, kaip ir R.Pakso laikais, yra „musyse“: mes negalime dviejose Lietuvose gyventi.

Čia reikia pabrėžti dar vieną dalyką. „Valstybininkų“ skandalas buvo elito skandalas, todėl jo pasekmės buvo ir kol kas tebėra tik elito problema. Nors būta įvairių bandymų įtraukti į šią istoriją platesnius visuomenės sluoksnius, paaiškėjo, kad žmonėms visokie „valstybininkai“ mažai rūpi.

Aš asmeniškai laikau svarbia vieną aplinkybę, kurios apmąstymas galbūt veda prie teisingesnio „valstybininkų“ skandalo vertinimo. Žinia, kad „žydrųjų albinų klanas laiko valstybę už gerklės“, Lietuvai buvo paskelbta likus mėnesiui iki V.Pociūno žūties.

Todėl „valstybininkų“ skandalo pasekmės Lietuvai plačiąja prasme šiandien dar nėra aiškios. Jos priklausys nuo to, kaip ir kiek konkretiems elito nariams pavyks tiesiogine prasme peržengti per save. Nes tik šiuo vieninteliu būdu įveikiamas melas ir atkuriami jo sutraukyti ryšiai.

Aš asmeniškai laikau svarbia vieną aplinkybę, kurios apmąstymas galbūt veda prie teisingesnio „valstybininkų“ skandalo vertinimo. Žinia, kad „žydrųjų albinų klanas laiko valstybę už gerklės“, Lietuvai buvo paskelbta likus mėnesiui iki V.Pociūno žūties.

Šią žinią paskelbė tuometis savaitraščio „Ekstra“ vyr. redaktorius, o dabar Seimo narys, priklausantis N.Venckienės partijos frakcijai, V.Vasiliauskas per Lietuvos radiją perskaitytame savo komentare apie G.Kirkilo vyriausybę „Laikinoji mažuma: autorių – į sceną“.

Tai, mano supratimu, yra viena iš svarbiausių prielaidų teigti, kad „valstybininkų klanas“ ir V.Pociūno žūtis yra dvi atskiros, beveik nesusijusios istorijos. Manau, kad galima manyti, jog „valstybininkų“ skandalas būtų įsibėgėjęs ir V.Pociūnui likus gyvam.

Dar daugiau, V.Pociūno žūtis šio skandalo ne tik nesustabdė, bet ir negalėjo sustabdyti. Čia matau silpniausią vietą teiginio, kad V.Pociūną „sutraiškė sistema“. Nežinau, kuo dar jis galėjo būti pavojingas, bet demaskavimas „sistemai“ V.Pociūno žūties metu jau tikrai nebegrėsė (arba buvo neišvengiamas – tai tas pats).

Demaskavimas tiesiog jau buvo prasidėjęs. V.Vasiliausko komentaras aiškiai liudija, kad nuomonė ar įsitikinimas (nesvarbu, ar teisingas) apie tamsiuose šešėliuose besislapstantį A.Januškos vadovaujamą „valstybininkų klaną“ jau buvo susiformavę ir pradėti skleisti. Neneikime – apie A.Janušką tuomet žinojo ir kalbėjo visi, kas Vilniuje, kaip sakoma, „ką nors reiškė“.

Jei sutartume, kad apie „valstybininkus“ ir apie V.Pociūno žūtį reikia kalbėtis atskirai, tai galėtų būti gera šviežio pokalbio apie skandalą pradžia.

Jei sutartume, kad apie „valstybininkus“ ir apie V.Pociūno žūtį reikia kalbėtis atskirai, tai galėtų būti gera visai šviežio pokalbio apie skandalą pradžia.

Pokalbio, kuriame, tikėtina, išryškėtų visai kitos problemos nei įsivaizduojame. Pokalbio, kurio eigoje savo nuostabai atrastume, kad turime dėl ko sutarti ir kad iš tikrųjų nesame vieniši toje nematomoje kovoje už Lietuvą, kurios, nors tokios svarbios ir mūsų taip įnirtingai kovojamos, kiti žmonės, atrodytų, nė nepastebi.

Toks pokalbis reikalauja daug nuolankumo, sugebėjimo protu ir valia pažaboti jausmus, jei ne mylėti, tai bent gerbti savo oponentus, kilnumo ir net pasiaukojimo.

Trumpai tariant, reikalauja visų geriausių elito savybių.

Tiesą sakant, galutinė „valstybininkų“ skandalo baigtis aiškiausiai parodys, ar elitas Lietuvoje tikrai yra.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min