Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Genys: Afrodiziakas vaizduotei

Šaltinis: 15min
0
A A

Dainius Genys Biblinė išmintis mus įspėja – „kiekvienas triūsas duoda naudos, tik plepėjimas veda į skurdą“ (Pt 14: 23). Ir iš tiesų, lengva kritikuoti, šiuo atveju, bandančius reformuoti aukštojo mokslo sistemą, tačiau kaip apsisaugoti idant kalbėjimas netaptų savaiminiu tikslu? Viena vertus, sunku nešaržuoti paradoksalių ketinimų, turėsiančių esmingų pasekmių visuomenės raidai.

Kita vertus, siekiant kritikų nedraugiją transformuoti į draugiją, verta pasiūlyti kažką daugiau nei vien nuoširdų skepticizmą. Kviesdamas akademinę bendruomenę nepasiduoti kandžiai ironijai, pasyviai saviplakai ar administracijos hegemonijai, bandau gaivinti kelias idėjas, turinčias perspektyvą plėtotei.

Anaiptol nepretenduoju savintis reformavimo demiurgo. Neturiu nei slaptų receptų, nei tikslų prastumti „savas“ idėjas. Priešingai, norisi pakartoti kas jau buvo kelta viešumon. O būtent, pasidalinti kolegų iš Norvegijos atliktos Lietuvos aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų analizės rezultatais.

Tuomet tai buvo gaivus oro gurkšnis, padėjęs šviežiu ir tuo metu kiek neįprastu vakarietišku žvilgsniu apžvelgti egzistavusią situaciją.

Daugiau nei prieš du dešimtmečius atlikto vertinimo tikslas – įvertinti pagrindinius privalumus ir trūkumus bei padėti planuoti mokslo raidą idant ji atlieptų svarbiausius jaunos šalies poreikius bei taptų globaliai konkurencinga. Kilnu ir ambicinga. Lūkestis, bent jau retorikos lygmenyje, ne tik nedingo, bet ir sustiprėjo. Tuomet tai buvo gaivus oro gurkšnis padėjęs šviežiu ir tuo metu kiek neįprastu vakarietišku žvilgsniu apžvelgti egzistavusią situaciją.

Apibendrinant pagrindines Norvegijos specialistų išsakytas rekomendacijas, galima jas grupuoti į dvi dalis: trumpalaikius tikslus pereinant iš sovietinės santvarkos į vakarietišką, ilgalaikius – rūpinantis strateginiais jaunos valstybės poreikiais.

Pirmuoju atveju, didelė dalis anuomet išsakytų rekomendacijų objektyviai išplaukė iš tuometinės situacijos. Pavyzdžiui, poreikio žymiai pagerinti mokslinę įrangą, atnaujinti bibliotekas, įsigyti modernių kompiuterių ir kitų technologijų. Kita rekomendacijų dalis nukreipta į institucinę valdymo reorganizaciją, personalo optimizavimą (tiek kvalifikacijos, tiek kiekybės prasme), užsienio kalbų mokymąsi bei mokslo atskyrimą nuo sovietinės ideologijos.

Antruoju, šalia laikmečio aplinkybių, dokumente išsakyta ir toliaregiškų orientyrų. Pavyzdžiui:

1) mažinti per didelius dėstymo krūvius idant dėstytojai galėtų daugiau atsidėti mokslui ir dėstyme naudotų naujausių tyrimų duomenis. Keisti dėstymo įpročius mažinant auditorinių paskaitų skaičių ir didinant kitokių mokymosi būdų (pvz., grupinis mokymasis, individuali analizė ir t.t.), keisti mokymosi fokusą nuo aprašymo link analitinių gebėjimų ugdymo.

2) Gerinti kūrybinių atostogų prieinamumą akademinei bendruomenei.

3) Skatinti mokslinių rezultatų skelbimą ir sklaidą užsienio kalbomis (kai tai reliatyvu) idant šalies mokslininkai įsitrauktų į globalų mokslo diskursą.

4) Mažinti doktorantūros trukmę iki vakarietiškų standartų (t.y. nuo tuomet galiojusių 5 m. iki 3–4 m.).

5) Koreguoti dviejų mokslo laipsnių (dr. ir habil. dr.) reikiamybę siekiant profesoriaus vardo.

6) Skatinti bendradarbiavimą tiek tarp skirtingų institucijų, tiek tarp skirtingų disciplinų.

7) Koreguoti mokslo institucinę sąrangą vengiant rigidiškų formų.

Ką pavyko realizuoti, o kas it horizontas liko nepasiekiamu lūkesčiu, matyt, kiekvienas atsakys savaip (čia itin išsiskirs administracijos ir bendruomenės požiūriai). Antai materialiniai daiktai šiandien, regis, jau ima lenkti vaizduotę ką su jais daryti. Infrastruktūros modernizacija neretai pristatoma kaip esminis universitetų raidos pasiekimas Nepriklausomybės laikotarpiu. Nesupraskit klaidingai, nėra gerai kai auditorijose pūsdavo skersvėjai, keliems dėstytojams reikėdavo dalintis kompiuteriu ar it moderniems knygnešiams privačiuose lagaminuose gabenti kopijuotas knygas iš svetur. Tačiau užuot pasitenkinus infrastruktūros naujumu kaip pakankamu gėriu, kur kas svarbiau kalbėti apie egzistuojančią tvarką universitetuose ir mokslo organizavimo poveikį akademinės bendruomenės kūrybiškumui ir produktyvumui.

Nesupraskit klaidingai, nėra gerai, kai auditorijose pūsdavo skersvėjai, keliems dėstytojams reikėdavo dalintis kompiuteriu ar it moderniems knygnešiams privačiuose lagaminuose gabenti kopijuotas knygas iš svetur.

Kalbama ne tiek apie mokslinės produkcijos rodiklius ar kitokius kiekybinius parametrus, kiek apie kokybinius niuansus.

Kaip antai, originalias idėjas, kūrybinius sumanymas bei atradimus, galiausiai pačios bendruomenės (nemaišyti su gaujomis) telktis ir jų gebėjimą burti jaunuomenę kartu formuojant užutekį bėgantiems nuo banalybės ir nebijantiems nerti į gilesnius ir tuo pačiu neišbraidytus vandenis.

Kitaip tariant, kaip praturtėtų aukštojo mokslo diskusija jei kalbėtume ne kiek ir kokių specialistų reikia, bet kaip išugdyti laisvą, kritiškai mąstančią ir kilnią asmenybę, pasižyminčią kūrybiškumu ir gebėjimu savarankiškai susigaudyti neaiškiuose ateities tyruose?

Pavyzdžiui, kokie yra siauros specializacijos ir kokie plataus lavinimo iššūkiai bei privalumai ir kaip tai atsilieps galutiniam rezultatui? Kaip skiriasi akademinės tradicijos ir kokios yra per visą nepriklausomybės laikotarpį sukurtos gerosios praktikos skirtinguose šalies universitetuose? Kokį ateities lyderį mes norime matyti ir kaip kiekvienas universitetas planuoja tai pasiekti? Ar tikrai visi Lietuvos universitetai vienodai įsivaizduoja savo vaidmenį ir kokį indėlį numato įnešti šiame procese? Ar vizijai (jei tokia yra) įgyvendinti pakanka vieno recepto?

Negirdėdami šių požiūrių visą universitetinį tinklą matome kaip pilką monolitinę masę. Dažnam piliečiui, nebūtinai artimiau susipažinusiam su egzistuojančiais niuansais, ši diskusija išrodo mažai suprantama ir tik pasėja dar didesnį nusivylimą. Kaip tada įrodyti, kad mokslo finansavimas tai investicija, o ne išlaidos?

Norvegai puikiai suprato, jog tikrasis iššūkis susijęs ne tiek su infrastruktūros gerinimu, kiek su sovietinės mokslo sistemos pertvarkymu ir naujos mokslo bei studijų sistemos kūrimu. Tokios, kuri atitiktų mažos šalies poreikius bei galimybes ir tuo pat metu išliktų globaliai konkurencinga. Nuo šiandieninės diskusijos, norvegiškoji ataskaita skyrėsi ne tik precizika, aiškia organizacija ar taikliais argumentais, bet svarbiausia – optimizmu, jog tokia misija įmanoma.

Bičiulio kadaise pasidalinta pastaba tarsi apibendrina skandinavų siūlymų ir mūsų pastangų takoskyrą: „skaitant norvegų ataskaitą neapleidžia nuojauta, jog aukštojo mokslo reforma jiems neišvengiamai persipynė su didesniais – universitetų autonomijos, administracijos decentralizacijos ir demokratiškumo puoselėjimo – tikslais. Tuo tarpu šiandien, vertinant ketvirčio amžiaus raidą, regis, ji nuolat buvo persmelkta trumpalaikių, ne visada reikšmingų detalių, tokių kaip biurokratinio aparato perorganizavimas, studentų krepšelių perskirstymas ir universiteto pavaldumo didinimas.“

Skirtingai nei siūlė norvegai, užuot sustiprinę regioninius universitetus ir susvarbinę jų indėlį, juos nustekenome.

Skirtingai nei siūlė norvegai, užuot sustiprinę regioninius universitetus ir susvarbinę jų indėlį, juos nustekenome.

Užuot kalbėję apie intelektualinę universiteto reikšmę visuomenės gyvenime, kalbame apie per didelį universitetų skaičių ir jų uždarymą. Neapleidžia nuojauta, jog reformuojant aukštąjį mokslą, nei kada nors buvo juntamas nei yra adekvačiai suvokiamas pilnas aukštojo mokslo portretas.

Klausimas kuris taip ir liko neatsakytas per visą Nepriklausomybės laikotarpį – kokioms aukštesnėms ir kilnesnėms idėjoms turėtų tarnauti aukštasis mokslas? Kokių savybių kupiną visuomenę norėtume matyti ateityje? Juk aukštojo mokslo diskusija implikuoja ne tik sprendimą dėl pačių universitetų likimo, bet ir platesnio jų poveikio visuomeninei raidai. Manau, visi nori puoselėti tokias lietuvybės savybes kaip drąsa, laisvė, individualumas, kūrybiškumas, veržlumas, atjauta. Bet kaip to sieksime? Ar apsimesime žyniais pranašaudami kokių įgūdžių reikės ateities kartoms ir primesime konkrečias kvotas? Ar lavinsime laisvą, kūrybingą ir kilnią asmenybę, pasitikėdami bei palikdami laisvą valią rinktis?

Post scriptum. Afrodiziako poveikis moksliškai nėra įrodytas, panašiai kaip ir neaiškiomis lieka universitetų tinklo optimizavimo ambicijos. Tačiau žmonėms tai nė motais: kaip nė vienas pasimatymas neišsiverčia be kažko, kas padėtų atsipalaiduoti bei sužadintų pasitikėjimo jausmą vienas kitu, lygiai ir reforma – neįmanoma be labiau artikuliuotos vizijos, mobilizuojančios bendram darbui. Verta diskutuoti dėl esminių universiteto funkcijų bei jų išpildymo ir nenuilstamai klausti – ar dar yra idėjų, dėl kurių ryžtumėmės kovoti ir aukotis?

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Konkurencijos šmėkla

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min