TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Genys: Blėstanti draugystė

Šaltinis: 15min
3
A A

Dainius Genys „Bet juk santykiai su valstybe, net jei tai tavo tėvynė, ir bendražmogiška draugystė yra visai kas kita“, sako pažįstamas reaguodamas į manąjį komentarą apie „Valstybę kaip draugystės projektą“. Trumpokos diskusijos metu jis įrodinėjo, jog nepaisant gana komplikuotų lietuvių santykių su tėvyne, viskas gana neblogai privačiame lygmenyje. Ar tikrai? Ar klydau svarstydamas draugystės devalvaciją? Galbūt tikrai, labiau privačioje aplinkoje, toliau nuo viešo gyvenimo, reikalai išrodo geriau?

Nereiktų painioti viešos nedraugiškumo dykynės ir individualaus draugystės poreikio. Kiekvienam norisi gyventi draugiškoje aplinkoje. Ten, kur dominuoja supratimas, atlaidumas, įsipareigojimas, atsakomybė, paslaugumas. Tokioje bičiulystės terpėje, kurioje dominuoja polinkis žmonėse matyti gera ir nesiekti išnaudojimo.

Tai nėra kažkas neįtikėtino ar neįmanomo. Esminis klausimas, kokio dydžio bendrijai tai galime apibendrinti. Nesunku tokias nuostatas puoselėti giminystės ar kaimynystės rateliuose. Bet kur kas sunkiau kalbėti apie didesnės apimties bendruomenes. Kitaip sakant, net jei egzistuoja draugiškumo aplinkos, nėra šių vertybių išnešimo į platesnius socialinius darinius, o viešuma tik paryškina kasdienybės ligas.

Šūkiai „kurkime draugišką aplinką“, „draugiška visuomenė“, „saugi kaimynystė“ ne tik atskleidžia draugystės ilgesį, bet ir išduoda nerimstančias pastangas institucionalizuoti draugystę. Kas gi slypi po tokiomis skambiomis formuluotėmis kaip „socialinė sanglauda“, „darni plėtra“?

Madingi raktažodžiai skirti įvairių taisyklių, formų, principų, algoritmų aprašymui ir paaiškinimui, kadangi tiek ES vystytojams, tiek bet kurios visuomenės globėjams rūpi paprastas klausimas – kaip suderinti galybę skirtingų interesų (kurie natūraliai egzistuoja visuomenėje) ir pajungti bendram tikslui? O iš tiesų viskas gana paprasta – arba visuomenė draugiška, arba ne, visuomenėje yra gebėjimas atsižvelgti į kito interesus arba dominuoja aklas užsispyrimas siekti savų tikslų. Jei visuomenei nebūdinga empatija, kažin ar padės braižomos elgesio taisyklės ar algoritmais modeliuojami santykiai.

Šūkiai „kurkime draugišką aplinką“, „draugiška visuomenė“, „saugi kaimynystė“ ne tik atskleidžia draugystės ilgesį, bet ir išduoda nerimstančias pastangas institucionalizuoti draugystę.

Visuomeninė draugystės samprata atsispindi suvokime, jog nepaisant skirtumų, mes visi esame viena tauta, didelė bičiulių grupė, kuriai yra bendra ne tik gyvenimas vienoje teritorijoje ir kalbėjimas viena kalba, bet ir kai kas daugiau.

Pavyzdžiui, tikėti, jog nepaisant egzistuojančių skirtumų, esminis tikslas ne tik rūpintis individualiomis laisvėmis ir asmeninėmis teisėmis, bet neatitrūkti nuo bendro konteksto, kuriame asmeniškumai susaistomi su kitų teisėmis, pareigomis ir bendruoju gėriu apskritai.

Juk, kaip taikliai yra pastebėjęs popiežius Pranciškus, jei kiekvieno teisė darniai neorientuota į didesnį gėrį, ji galiausiai imama suvokti kaip neribota ir virsta konfliktų bei smurto šaltiniu. Draugiškumas suteikia galimybę kultivuoti asmens orumą. Jei draugiškumo vertybės skleidžiasi ne tik asmeniniuose draugų ar bičiulių tinkluose, bet ir pasireiškia santykiuose su nepažįstamais, tai turi pozityvų poveikį visuomenei.

Ir priešingai, trūkstant draugystės idealų, pastarųjų vietą užimant įtarumui, nepasitikėjimui, nejautrai, visuomeniniai santykiai įgauna kitokią prasmę. Ilgainiui ima kisti ne tik jų forma, bet ir turinys. Na, pavyzdžiui, nereikia kapitono Obvijaus suprantant skaldantį turto poveikį visuomenei tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų.

Savaime tai nelemia judviejų santykių. Situacija drastiškai keičiasi priklausomai nuo visuomenėje dominuojančių vertybių. Antai, jei stinga draugiškumo nuostatų ir viršų ima pinigų garbinimas – vieni tampa „sėkmingi“ ir nusipelnantys pripažinimo, o kiti tampa „lūzeriais“, kuriems reikia pasispausti. Tuomet kažkiek aukojantis verslininkas yra didvyris, sprendžiantis bėdžių bėdas. Tačiau visą gyvenimą NVO ar savitarpio pagalba užsiimantis pilietis yra varguolis.

Visuomenėje, kurioje garbinama galia, prestižas, labai sunku gerbti žmogų. Kai nebėra vietos draugiškumui puoselėti, noras valdyti kitą įsitvirtina kaip dominuojanti vertybė. Tada vertinga tik turtingųjų draugystė, o kitų – menkavertė, nes nekuria vertės. Rūpintis nelaimėlio reikalais panašu į pralaimėjimą, nes tai atitraukia nuo asmeninių „svarbių“ darbų ar tiesiog nuo malonumų. Nekeista, jog draugiškumas puoselėjamas horizontaliai. Renkamasi bičiuliautis su panašiais į save, bet atsisakoma tiltų tiesimo tarp iš esmės skirtingų grupių.

Nesant tiltų, draugystės, empatijos lieka išnaudojimas, įtampa. Ir tada smerkimas veikia abi puses, iš vienos žiūrima kaip į veltėdžius išlaikytinius, kurie dėl visko turi dėkoti darbdaviams. Iš kitos – kaip į išnaudotojus, besikraunančius turtą kitų sąskaita, kurie dėl visko turi dėkoti darbuotojams. Dėkingumo norima abejose stovyklose, deja, dėl egzistuojančių įtampų ir draugiškumo nebuvimo jo nedaugėja, o šis poreikis neretai sublimuoja į neapykantą.

Kartais atrodo, kad tokių vertybių kaip draugystė reikšmė yra tokia elementari, kad net gerokai pamiršta. Jas aktualizuojantys asmenys interpretuojami kaip draugystės stygiaus kamuojami nenuoramos, keliantys perdėtą triukšmą. Donkichotiški idealai tepasitarnauja kaip nostalgiškas opiumas aukštesnių standartų išsiilgusiems tipams. Bet juk rimti vyrai ir moterys žino – tai nekuria pridėtinės vertės. Iš to ne kažką teuždirbsi. Ergo – visa tai antraplaniai, ne itin reikšmingi dalykai.

Elementari tiesa paprasta: vos iš visuomeninio gyvenimo dingsta vertybinės diskusijos, ima įsivyrauti technokratiškas mąstymas, instrumentinis interesų derinimas ir simuliakrais grindžiama moralinė kultūra, o netrukus seka vertybinių gyvenimo formų subyrėjimas.

Ir atvirkščiai, siekiant pakeisti kasdieninio gyvenimo formas, svarbu sugrąžinti vertę visuomenę statydinančioms vertybėms. Užuot žvalgiusis į galios centrus ar atkakliai peršamus gyvenimo scenarijų paruoštukus, verčiau puoselėti artimiausias aplinkas, kurios neišvengiamai yra prasmingos, net jei jos ir neparodomos per TV.

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Valstybė kaip draugystės projektas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min