Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Genys: Hierarchijos rykštė

Šaltinis: 15min
0
A A

Dainius Genys Ne noras svaidytis apokaliptiniais žabais, bet Nepriklausomybės švenčių kontekste išryškėjęs kontrastas tarp visuomenėje rusenančių idiliškų lūkesčių valstybės atžvilgiu ir daug banalesnės tikrovės, nulėmė straipsnio pavadinimą. Tas stiprus emocinis krūvis atskriejantis tiek iš asmeninių prisiminimų, tiek iš sekamų diskusijų apie Lietuvos laisvės raidą, it spirgas čirška kasdienybės lėkštėje.

Kovo pradžioje užplūstanti nostalgija apie anuomet daužytą sovietų imperiją ir kurtą laisvės projektą iki šiol daugeliui įkrauna ne tik patriotizmo, bet ir pasididžiavimo baterijas. Anuomet, pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo kur nuves mūsų laisvės troškimas – kokį savitą ir unikalų projektą susikursime. Atgimimo laikotarpiu kaustėme viso pasaulio dėmesį. Deja, tai truko neilgai.

Netrukus stojo proza, kurios niekas neprognozavo, apie kurią pernelyg niekas ir neįspėjo. Paaiškėjo, kad viena yra bandymas pralaužti geležinę uždangą, bet visai kas kitą – gyventi laisvėje. Susikurti ne spygliuotos tvoros baime, o idealais vienijančią ir užmojais įkvepiančią tvarką. Puoselėti atviros visuomenės integralumą. Išgryninti geriausio sprendimo priėmimo mechanizmą. Pagarbą taisyklėms, paremtą jų naudingumo supratimu kiekvienam. Lūkesčių sąrašą galima tęsti ilgai.

Pagarbą taisyklėms, paremtą jų naudingumo supratimu kiekvienam. Lūkesčių sąrašą galima tęsti ilgai.

Svarstant šia tema itin lengva nuslysti į nusivylimo spąstus – kaip turėjo būti ir kas išėjo – bei pamesti tam tikrus dėsningumus iš akių.

Nepriklausomybės virsmo kontekste įkrautos emocijos pavirsta galybe lūkesčių, daugybė kurių ilgainiui tampa beveik neberealiomis siekiamybėmis. Iš dalies tai nestebina ir tą galima suprasti – idealizmas užaugina, o tikrovė apkarpo polėkio sparnus. Ne visiems sumanymams lemta išsipildyti.

Antai VDU vykusiame istorinių lyderių forume, tautos patriarchas nemažai kalbėjo apie dialogo svarbą. Kiti antrino apie atvirumą, įsiklausymą ir konsensusą tęsiant laisvės projektą. Pretenzinga, nostalgiška? Galbūt. Tačiau praeities herojus galima suprasti.

Nūdien, vyriausybiniame lygmenyje, tarpsta kitokios idėjos. Šiandien įmanoma nekviesti suinteresuotų į organizuojamą strateginį posėdį dėl jų likimo, nes jie yra suinteresuoti ir gali turėti savą nuomonę. Aukščiausiems valdininkams tai atrodo logiška. Juk visa tai vardan valstybinio intereso. Ironija, matyt, nuo jų paslėpta.

Laisvės samprata pas mus įgavo savotiškus atspalvius. Užuot mėgavęsi atvira galimybe kalbėti vaizdiniais, renkamės kategorišką – draudimų – politiką. Nebegalime susitarti nei dėl tokių elementarių dalykų kaip vairavimas ar nacionalinis stadionas, nei dėl privatesnių pavardžių rašybos, šeimos sampratos ar vaikų auklėjimo reikalų. Klasikiniai tautos savireguliaciniai mechanizmai, žinomi kaip moralinė kultūra, yra absoliučiai nefunkcionalūs. Nieko nevalia palikti sveikam protui. Nepasitikėjimas piliečiu ima siekti lubas.

Pasauliui buvome įdomūs ir kėlėme susižavėjimą kol patys tikėjome laisvės idealu ir bandėme kurti kažką unikalaus. Tuo tarpu šiandien vis labiau įsitvirtina draudimais ir nepasitikėjimu persmelkianti gulaginė valdymo logika. Keisčiausia, kad daugeliui ji net nekelia nuostabos. Menkiausiai progai pasitaikius kviečiame valdžią pertraukti diskusiją ir savarankiškai formalizuoti ribas. Tuo tarpu augant hierarchijos vertikalei tik dar labiau reiškiame nusivylimą.

Menkiausiai progai pasitaikius kviečiame valdžią pertraukti diskusiją ir savarankiškai formalizuoti ribas. Tuo tarpu augant hierarchijos vertikalei tik dar labiau reiškiame nusivylimą.

Priėjome etapą, kuomet reikalaujame kankinti nusikaltėlius idant jie pajustų tikrąjį teisingumą.

Tačiau nesugebame išlaikyti bent kokios kritinės distancijos su sociologine aksioma, jog nusikaltimų žiaurumas tik atspindi tautos žiaurumo/atlaidumo balansą.

Tauta verkia ir nori būti išgirsta, bet iš esmės niekas nesirengia į tai reaguoti. Juk kur kas lengviau pagauti nesubrendėlių gaują ar kriminalizuoti ištisą naujai prarastos kartos segmentą nei pamėginti išspręsti jų problemas.

Kiek tai susišaukia su kitados H.Arendt išsakyta mintimi – totalitarizmo tikslas nėra sunaikinti žmogų, o tik jį pavergti. Priešingai nei kam gali pasirodyti, hierarchijos rykštės kirčiai nėra kažkas kuo bauginami piliečiai. Skausmingumas, manding, plaukia ne tik iš praktinių pasekmių.

Per laiką, hierarchinio valdymo praktika tapo tokia persmelkianti, kad sunku beįsivaizduoti kitokį gyvenimą. Juk neretas uoliai tiki, kad svarbiausi egzistencijos kontūrai gali būti apsprendžiami tik hierarchijos viršūnėse. Iš viršaus į apačią žiūrint, patraukliausia žmonių savybė – nuolankus savųjų likimų atidavimas valdžiai. Tuo tarpu tokios pasaulėžiūros „autoriteto“ kvestionavimas visada palydimas neretoriniu klausimu – kodėl jūs vis burbate, juk darome jums naudingą darbą?

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Kai rankos muša kojas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min