TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dainius Genys: Užsienietis atskleidė, ką galvoja apie Lietuvą

Šaltinis: 15min
12
A A

Dainius Genys To, kas man atsitiko, nelinkėčiau niekam. Šią patirtį būtų galima apibūdinti kaip kažką panašaus tarp dantų skausmo ir didžiulės gėdos. Kaip, ko gero, jau supratote – turėjau pokalbį su užsieniečiu bičiuliu apie nūdienos Lietuvą. Dera atsiprašyti už „skandalingą“ antraštę, bet juk žodžių iš dainos neišimsi.

Siužetas beveik klasikinis – aš bandžiau įrodyti mūsų didybę ir išskirtinę vietą pasaulyje, o jis – demitologizavo mūsų dabartį. Disputas prasidėjo visai nekaltai – išgirdus eilinę visuomenės apklausą apie pasitikėjimą politiniais veikėjais. Bičiulio, kurį tėvai pavadino Marku, greičiausiai dėl pastabumo, prielaida gana paprasta – visuomenė išreikšdama pasitikėjimą vienam ar kitam politiniam veikėjui kartu atspindi tam tikrą vertybinį anstatą, paklausias ir priimtinas vertybes.

Nors ir nežinodamas mūsų lyderių biografijų, bet neblogai išmanydamas istorinį ir nūdienos kontekstą, personažus, atsidūrusius skirtingose reitingų pozicijose, jis traktavo kaip tam tikrus archetipus, atspindinčius kolektyvinės pasąmonės vaizdinius. Bičiulis, kuris dabar jau beveik nedraugas, kaip tik ir pasiūlė žvilgsnį iš šalies bei savitą reitingų dešifraciją, išskirdamas penkis mūsų tautai būdingus modusus.

O kokį jūs susidarytumėt vaizdelį apie šalį, kildinančią savo lyderius iš tos pačios sistemos, kuri trėmė tautiečius ir masiškai taikė kitokias represijas?

Pirma – susvetimėjimas su istorija. Markas pradeda nuo akivaizdžių aspektų: lietuviams itin svarbi istorija, ypač nesena praeitis. Regis, ši svarba plaukia ne iš istorinės tiesos paieškų, bet sentimentų. Kalba eina ne apie visuomenę dalinantį teiginį prie ruso buvo geriau, bet apie dominuojantį nūdienos santykį. Ne tik lietuviai žino, jog didelė dalis dabartinio politinio elito buvo aktyvūs nomenklatūros veikėjai arba tokių veikėjų vaikai. Bet juk ne visi blogi – skubu prieštarauti – juk dalis iš tiesų dirbo Lietuvai. Viskas tvarkoje, atsako įžvalgusis pašnekovas, kalba šioje vietoje ne apie buvusį gėrį ar blogį, o apie santykį su nesena praeitimi.

Ne praeitis, o jos neatskyrimas ir pastarosios inertiška tąsa, gebėjimas įslinkti ir kažkuria prasme tebedominuoti šiandien, patraukia bičiulio dėmesį. O kokį jūs susidarytumėt vaizdelį apie šalį, kildinančią savo lyderius iš tos pačios sistemos, kuri trėmė tautiečius ir masiškai taikė kitokias represijas? Ar neatrodo kažkas ne taip su sistema, per ketvirtį amžiaus taip ir nesugebančia išugdyti naujų lyderių? Kodėl tad stebitės, retoriškai klausia Markas, kad viešuma alsuoja sovietmečio dvasia?

Antra – nuoširdumas ir arogancija. Negaliu pamatuoti ir atsakyti, kiek jaunieji politikai šturmuoja valdžios olimpą vedini nuoširdaus rūpesčio žmonėmis, turėdami idėjų bei žinių, kaip pagerinti kasdienę buitį, o kiek persmelkti oportunizmo bei favoritizmo geismų – toliau dėsto bičiulis. Jūs patys šitai turėtumėt jausti geriau.

Ar tik man atrodo, kad nuoširdumas politikoje neretai koja kojon eina su arogancija? Netikiu, jog neturėjote, o gal tebeturite, politikų, akcentuojančių paprastumą ir nuoširdumą, bet siekiančių to griežtos hierarchijos, tiesmuko sprendimų vykdymo ir pavaldumo didinimo pagalba?

Gan paprastas nuoširdumo matas – tai politikos kūrimo pradas, kuomet siekiama išplėsti diskusinę erdvę įtraukiant silpnesniųjų interesus, kuomet sprendimai grindžiami argumentais, bet ne primityvia galia, kuomet politinės peštynės remiamos visuomenei tinkamesnėmis idėjomis, o ne išradingesne neblogų dalykų kritika.

Ar rinkdami konkrečius politikus ar politines jėgas, nejaučiate prieštaros tarp deklaratyvių visuomenės interesų išaukštinimo ir tokių požymių stygiaus jų veikloje? Savotiškai atrodo noras valdžios olimpe turėti arogantiškus tipus. Tik jūs patys žinote – sutapimas tai ar visuomeninė vertybė?

Trečia – specialistų-profesionalų kultas. Tendencija pastebima ir kitose šalyse. Pavargę nuo politinių pliurpalų žmonės metasi link profesionalų, ateinančių spręsti susikaupusias problemas, diagnozuoja Markas. Deja profesionalumas ne visada laimi prieš dėmesingumą ir atidumą.

Nesvarbu agronomas, psichiatras, pedagogas ar santechnikas, burtažodis specialistas-profesionalas tarytum užmaskuoja kitas (ne)kompetencijas. Atrodo it visuomenė linkusi pasitenkinti bet kokiu pažadu, svarbu, jog jis įtaigiai skambėtų. Jūsų išskirtinumas tai minėta praeitis – juk jūs turėjote daugiametės specialistų veikimo patirties. Mane itin stebina, kaip stipriai jie vėl išbujojo ir kaip taip atsitiko? Kur liko pernelyg pravertos durys ir kodėl jūsų imuninė sistema tokiam šablonui nesuveikė? Negaliu suprasti, ar tai naivumas ir negebėjimas atskirti populistų, ar sentimentai buvusiai tvarkai?

Ketvirta – verslumo panacėja. Dar vienas sparčiai kylantis politiko įvaizdis – iš verslo atėjęs patyręs derybininkas ir tikras (ne žemės) ūkininkas, kitaip vadybininkas. Mokantis tvarkingai sudėlioti dalykus į lentynas, aprūpinti daiktais, o esant reikalui ir realizuoti perteklių.

Net ir tuomet. kai reikia atidesnio ir atlaidesnio žvilgsnio, vis tiek prasprūsta agresyvi verslo plėtra ir darau kaip matau logika.

Pastarųjų mantra itin paprasta – neklausinėkit manęs ir leiskit man dirbti. Parodykit valstybę, kur nėra tokių tipų – retoriškai klausia pašnekovas. Ir tikrai, stipriai nustekentam ir liaudiškai tariant išpartalintam šalies ūkiui toks herojaus tipas ne tik patrauklus, bet ir kurį laiką efektyvus. Juk kas nenori lygesnių gatvių, gražesnių visuomeninių pastatų, sklandesnės miestų plėtros ar naujesnių automobilių?

Deja, verslo žmogaus efektyvumas gerokai susvyruoja susidūrus su kitų žmonių nuomone. Net ir tuomet. kai reikia atidesnio ir atlaidesnio žvilgsnio, vis tiek prasprūsta agresyvi verslo plėtra ir darau kaip matau logika. Dilemose tarp kultūros ir pelno visada nugali pastarųjų argumentai. Juk vadyba neklausia apie dalykų prasmę. Svarstau, ar lietuvių tarpe iš tiesų daugiau tokių, kurie mažiau klausinėja ir daugiau dirba pasitenkindami daiktų apykaita ir pernelyg nesigilindami į prasmės ieškojimus?

Penkta – protokolas. Iš pažiūros atrodo, kad reglamentavimas jums svarbesnis nei simbolinis kodas. Priklausymas Europos šeimai dažniau asocijuojasi su įvairiomis sutartimis bei susitarimais, nei, pavyzdžiui, lietuvių indėliu Europos kultūros mozaikoje. Suprantu, kodėl branginate laisvę ir ypač laisvę nuo Rusijos. Visgi keistoka, kad jus labiau ramina kažkieno sutartyje pažymėtas įsipareigojimas ginti nelaimės atveju.

Ar jums nėra sunku tiesiog patikėti, jog kažkas tikrai jus gintų ne iš įsipareigojimo, bet vedini bendražmogiškos pagalbos artimui ar pagarbos laisvės idėjai iš esmės? Ar ne iš čia jūsų noras tvirtai atstovauti linijai nenukrypstant į šalis, neįžeisti ir nepasakyti griežtesnio žodžio partneriams? Kas labiau pasitarnauja kaip svarbiausias orientyras – diskurso rėmas ar panašios vertybės?

Reziumuojančios Marko pastabos apie visuomenines preferencijas politiniam tipažui pasiunčia į nokdauną: tvirtos ir griežtos rankos, bet kartu ir begalinės arogancijos mišinys, palydimas skambios, lyg ir pažįstamos, lyg ir priimtinos retorikos, bet labai paviršinės veiklos.

Užsieniečiui tiesiog akis drasko mūsų pasirinkimas turėti tvirtą lyderį, su sovietiniu pamušalu ir nauju kovos už Lietuvą rūbu. Bičiulis nesuprato, ar tai reiktų priimti kaip solidžią ironiją – išsirenkame pykčio ir nevilties drenažo objektus; ar, deja, labiau tikėtina, tai kažkoks sublimuojantis kentėjimas – užsikrauti baudžiančią ir kalbose bei nesibaigiančiuose ketinimuose, bet ne racionalioje veikloje skęstančią tikrovę.

Skausmingas tas nešališko pašaliečio žvilgsnis. Gali su kai kuo nesutikti, kaltinti neišmanymu, bet ar stipriai klysta Markas?

O kaip jums atrodytų tauta, palaužusi blogio ašį, bet ilgainiui lyg ir išsižadėjusi laisvės politikos vardan draudimų taktikos? Kaip vertinti tautą , nebedegančią noru imtis atsakomybės įrodinėjant savitą gyvenimo būdą ir uoliai besikraustančią kitur? Kuo paaiškinti per mažą rūpestį viešaisiais reikalais – nesugebėjimu tokio rūpesčio išsireikalauti iš valdžios, neveiklumu ar nuoširdaus rūpesčio bendrapiliečiais trūkumu?

Dainius Genys yra VDU sociologas

TAIP PAT SKAITYKITE: Dainius Genys: Neįveikiamos akivaizdybės

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min