Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalius Matvejevas: Vadinkite mane rusu ir vatniku, jei tik jums norisi

Šaltinis: 15min
0
A A

Dalius Matvejevas Mano pirmojo komentaro šiame portale dalis skaitytojų (maža dalis) arba nesuprato, arba išvadas pasidarė neperskaitę. Jiems užteko pamatyti pavadinime parašytą provokuojantį žodžių derinį „Lenkų miestas Vilnius, mylintis Kauno „Žalgirį“.

Tekste lenkų tautybės žmonių kiekis Vilniuje visiškai neminimas, o komentaru tesiekta, kad dalis krepšinio gerbėjų, nekenčiančių Vilniaus „Lietuvos ryto“, nustotų savo šalies sostinę vadinti būtent lenkiškai – Wilno.

Bet kam tai rūpi?

Todėl pasirodę komentarai „Ką čia tas rusas aiškina?“, „Kas šitam vatnikui leido pasisakyti“ ir pan. tik linksmino (nes kai taip kalba apie tave nieko nežinantys, tai nei žeidžia, nei pykdo).

Kai nesupranti ir net nebandai suprasti, kas tau sakoma, lieka priklijuoti visiškai nepažįstamam virtualiam oponentui etiketę ir visą dėmesį sutelkti į ją. Pavardė – rusiška,vadinasi, rusas. Jei rusas – tai vatnikas. Ir t.t.

Kai nesupranti ir net nebandai suprasti, kas tau sakoma, lieka priklijuoti visiškai nepažįstamam virtualiam oponentui etiketę ir visą dėmesį sutelkti į ją. Pavardė – rusiška,vadinasi, rusas. Jei rusas – tai vatnikas.

Būtent apie šias etiketes ir norėčiau pasisakyti, nes jos klijuojamos daugeliui lietuvių, turinčių rusiškas, žydiškas, lenkiškas, totoriškas ir kitokias pavardes.

O toliau jau jūs patys nuspręskite, kas aš toks. Jei ir toliau manysite, kad rusas ir vatnikas, puiku, jūsų teisė, galite vadinti mane taip ir toliau.

Lietuva per pastarąjį šimtmetį tiek patyrė, kad mūsų šalyje susipynė begalės įvairiausių istorijų. Mano šeimos istorija niekuo neišskirtinė (tremtis, karai, Sausio 13-oji vienaip ar kitaip palietė kiekvieną lietuvį), bet turėtų būti geras pavyzdys tiems, kas skuba sutikti kitus pagal rūbą (šiuo atveju – pavardę, kurios gimdami mes patys nesirenkame).

Pradėsiu nuo tolimos XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios. Mano tolimas protėvis, gyvenęs Višakio Rūdos valsčiuje netoli Marijampolės, buvo pavarde Dovydaitis. Jo anūkas Pranas tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru, 1919-aisiais trumpai vadovavo vyriausybei, o 1942-aisiais buvo sovietų sušaudytas.

Kitas jo anūkas, ūkininkas buvo mano proprosenelis. Giminėje visada buvo su pasididžiavimu pasakojama, kad šio ūkininko tėvas davė Pranui 5 auksinius, kai šis 1908 metais išvyko studijuoti į Maskvą.

Sovietams okupavus Lietuvą, ūkininko statusas ir tokia giminystė galėjo baigtis tik vienu būdu – tremtimi. Taip mano prosenelė su 4 mažametėmis dukterimis gyvuliniame vagone buvo išvežta į Sibirą.

Ten viena iš ūgtelėjusių 4 mergaičių susipažino su būsimu mano seneliu. Jo brolis buvo su visais artimaisiais ištremtas partizanas, kuriam vėliau taip niekada ir nebuvo leista grįžti gyventi į Lietuvą.

Senelio brolis pasistengė atsidurti bent jau kuo arčiau gimtinės – persikėlė į Kaliningrado srityje esantį Černiachovską, kuriame prieš porą dešimtmečių ir atgulė amžinojo poilsio.

Mano tėčio mamos, Lietuvos totorės mergautinė pavardė – Asanavičiūtė. Sako ką nors? Taip, 1991 m. sausio 13-ąją žuvusi Loreta Asanavičiūtė buvo mano netolima giminaitė – antros eilės puseserė.

Būtent Sibire, Irkutsko srityje, 1953 metais gimė mano mama. O grįžusi į Lietuvą ir gavusi paskyrimą dirbti Lazdijuose, šiame kukliame mieste sutiko čia gimusį ir užaugusį, bet pagal tautybę rusą, būsimą mano tėtį ir pavardės suteikėją. Giminėje tuo, be abejo, niekas neapsidžiaugė, bet širdžiai neįsakysi.

Šioje vietoje yra dar vienas istorijos posūkis. Mano tėčio mamos, Lietuvos totorės mergautinė pavardė – Asanavičiūtė. Sako ką nors? Taip, 1991 m. sausio 13-ąją žuvusi Loreta Asanavičiūtė buvo mano netolima giminaitė – antros eilės puseserė.

Taip rusas susiejo partizanų, tremtinių giminę su Lietuvos naujausių laikų didvyre. Be to, toks iš mano Lazdijuose gimusio tėčio ir rusas. Kai nuvažiuodavome į Černiachovską aplankyti senelio brolio, tėtis prašydavo parduotuvėje su pardavėjomis kalbėtis mamą, nes ji rusiškai moka geriau.

Aš Lietuvą besąlygiškai myliu, didžiuojuosi savo šeimos istorija ir laikau save 100-procentiniu lietuviu (tik su šiek tiek rusiško ir totoriško kraujo), bet kai kurie žmonės, su kuriais niekada nebuvome susitikę ir kurie manęs visiškai nepažįsta, drąsiai paskelbia mane rusu ir vatniku vien perskaitę pavardę.

Kreipiuosi būtent į juos: tikiuosi, ateityje, pamatę žmogų, turintį ne lietuvišką vardą ar pavardę, bent akimirkai susimąstysite prieš priskirdami etiketę. Per daug Lietuvos istorijoje viskas susipynę, kad būtų galima žmones skirstyti taip lengvai.

Labai gali būti, kad Matvejevas, Pancerovas, Pobedonoscevas, Šuklinas, Zadneprovskis ir daugybė kitų yra didesni lietuviai ir Lietuvos patriotai už jus pačius.


Dalius Matvejevas – nepriklausomas sporto viešųjų ryšių specialistas, ilgametis sporto žurnalistas (nuo 1997), Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidiumo narys, buvęs žurnalo „Mūsų krepšinis“ ir savaitraščio „Futbolo ekspresas“ vyriausiasis redaktorius, krepšinio „EuroBasket2011“ Alytaus grupės, 2012 metų Pasaulio U17, Europos U16 ir U18 bei 2013 metų Pasaulio merginų U19 čempionatų žiniasklaidos centrų vadovas. Autorių galite sekti „Facebook“ tinkle.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min