TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Darius Baronas: Pastebėjimai apie kirvarpas NATO skyde

Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnale Naujasis Židinys-Aidai Nr. 2
0
A A

Darius Baronas Štai jau dešimt metų, kai Lietuva drauge su kitomis Baltijos šalimis džiaugiasi precedento neturinčiu saugumu. Dar niekada nuo Petro Didžiojo laikų didžiosios meškos maurojimas nebuvo toks apgailėtinas. Tiesa, invazija į Krymą parodė, kad meška gali prarasti ryšį su tikrove ir imti keistai elgtis. Todėl akivaizdu, kad pavojus trims sesutėms niekur nedingo, jų raumenukai nė iš tolo negali prilygti likutinei meškos galiai.

Bet meška žino, kad anapus balos sesutės turi gerą dėdę Semą su didele ir sunkia lazda, todėl ji Baltijos darželio ir nebando trypti jai pačiu mieliausiu būdu. Dar meška žino, kad į pietus nuo Sibiro išaugo drakonas, kuris, regis, niekur neskuba, bet jo galia kasmet tik didėja. Ir tai mešką varo iš proto.

Ji supranta, kad demografiniai pokyčiai ties jos gamtinių gėrybių sandėliais veikia jos nenaudai: perspektyva netekti pagrindinio maitinimosi šaltinio jai beveik tokia pat baisi kaip branduolinis karas. Už ką pirksi skanėstus ir blizgučius, jei neturėsi ko parduoti? Badas, suirutė?

Meška nesudeda letenų, ji ieško išeičių: gal galima tą Baltijos darželį kaip nors užpelkinti, užhipnotizuoti jo gyventojus, kad jie ir toliau už dujas mokėtų tiek, kiek nustatyta.

Lyg to būtų maža, kažkokie diegliai juntami jau ir savo papilvės pietinėje srityje. Ne kas... Bet meška nesudeda letenų, ji ieško išeičių: gal galima tą Baltijos darželį kaip nors užpelkinti, užhipnotizuoti jo gyventojus, kad jie ir toliau už dujas mokėtų tiek, kiek nustatyta.

Šio meškos žaidimo baigmė toli gražu dar nėra nulemta. Taip yra daugiausia dėl to, kad šiek tiek prakutusių darželio gyventojų parsidavėliškumas ir platesnių masių dvasinis aprusėjimas lemia tai, kad meškos dainelės, nešvankūs juokeliai bei dosniai tiekiamos smegenų plovimo priemonės tokios populiarios viešosios informacijos laukuose ir tokios paklausios visai neišrankiose darželio gyventojų galvose. Nuo dvasinio surusėjimo dėdės Semo lazda negali apsaugoti.

Kai 2004 m. Lietuva įstojo į NATO, girdėjau daug džiugių kalbų. Labiausiai įstrigo ypač pakiliai nusiteikusio prezidento Valdo Adamkaus išsakyta mintis, kad Lietuvos saugumas dabar jau bus amžiams garantuotas. Juk NATO – tai pats galingiausias kada nors istorijoje gyvavęs karinis aljansas.

Nieko sau – tuomet sau pagalvojau – amžiams? Kaip galima kalbėti apie amžiais truksiantį saugumą, kai paėmus vien „trumpąjį“ XX a., tokie dalykai kaip bolševikai, naciai ir Holokaustas buvo dar kokiais 1914 m. sunkiai įsivaizduojami?

Žinoma, toks kalbėjimas buvo padiktuotas saldžios akimirkos, nutikus dar prieš ketvirtį amžiaus beveik neįsivaizduojamam įvykiui. Kodėl apie tai kalbu? Ogi todėl, kad, mano nuomone, ta pakili nuotaika per ilgai veikė Lietuvos politinį ir biurokratinį, o iš dalies ir intelektinį Lietuvos elitą. Ji trukdo matyti atslenkančias geopolitines problemas ir pokyčius pačios NATO viduje.

Viena tokių problemų – tai neįtikėtinai kenksminga paties JAV prezidento Baracko Obamos užsienio ir vidaus politika. Dar pirmą kartą pretenduodamas į JAV prezidento postą Obama žadėjo sieksiąs „fundamentaliai transformuoti“ Ameriką.

Per pirmąją kadenciją jis savo rėmėjų politinę liniją įgyvendino dar palyginti santūriai, bet dabar visai įsismarkavo. Jo bendravimo su Kongresu stilius jau primena diktatorišką, – konkrečių ir iškalbingų to pavyzdžių pilna konservatyvioji JAV žiniasklaida.

Savąja užsienio politika Obama siekiąs įgyvendinti „mažosios Amerikos“ viziją, pagal kurią JAV turinčios būti transformuotos į bestuburį padarą: visur trauktis, visur nusileisti, nieko neįžeisti, nieko neužgauti, viską duoti ir nieko negauti.

„Iš vienų atimk, ir visiems išdalink“, – tai receptas, kuriuo JAV norima padaryti panašią į ES su jos didžiuliais mokesčiais, milžinišku biurokratiniu aparatu ir karine negalia.

Savo vidaus ekonomine politika, kurios bruožai geriausiai atsiskleidžia JAV sveikatos apsaugos sistemos reformoje, Obama su savo administracija siekia diegti socialistinės redistributyvinės ekonomikos modelį.

„Iš vienų atimk, ir visiems išdalink“, – tai receptas, kuriuo JAV norima padaryti panašią į ES su jos didžiuliais mokesčiais, milžinišku biurokratiniu aparatu ir karine negalia. Taip mes vėl grįžtame prie mums rūpimiausios – karinės – temos.

Įsivaizduoju būsimuosius istorikus, kurie tirs JAV karą Afganistane ir trauks į dienos šviesą (šiuo metu) slaptus archyvinius dokumentus, juos aptarinės seminaruose ir tarptautinėse konferencijose, vykdys mokslinius projektus ir rašys straipsnius bei leis didelės apimties knygas. Tačiau jau dabar norėčiau atkreipti nespecialistų dėmesį į vieną itin iškalbingą liudijimą, kuris parodo, kaip tas karas buvo kariaujamas.

Didvyrių nereikia

Kaip kiekviena kieta asmenybė, taip ir mums čia labiausiai rūpimo pranešimo autorius JAV pulkininkas Harry‘s D. Tunnellas yra prieštaringaasmenybė. Turėdamas karo Irake patirties, jis labiausiai išgarsėjo, kai Pietų Afganistano Kandaharo provincijoje jam teko vadovauti JAV antrosios pėstininkų divizijos penktajai „Stryker“ brigadai – koviniam šarvuočių junginiui, telkiančiam maždaug 4000 karių.

„Search and destroy“ – toks užrašas ant jo brigados šarvuočių lakoniškai perteikė jo karinį credo – priešą reikia surasti ir sunaikinti. Vakarų karo doktrinos pokyčių nesekantis skaitytojas gali (naiviai) paklausti, argi dėl noro sumušti priešą gali išgarsėti? Argi dėl ryžto siekti pergalės gali tapti kontraversiškas?

Įtampas tarp amžių karinę patirtį integruojančios, realistinės ir padebesiais plevenančios „progresyviosios“ karo doktrinos gerai atskleidžia Tunnello memorandumas, adresuotas JAV armijos sekretoriui Johnui McHugh, parašytas dar 2010 m. rugpjūčio 20 d.

Šiuolaikinio Vakarų pasaulio „progresyviųjų“ veikėjų požiūriu – taip: jeigu nori sutriuškinti priešą – esi nerafinuotas, jeigu sieki laimėti karą – esi naivuolis, o jeigu dar ir sugebi džiaugtis pergale – esi nepataisomai primityvus.

Įtampas tarp amžių karinę patirtį integruojančios, realistinės ir padebesiais plevenančios „progresyviosios“ karo doktrinos gerai atskleidžia Tunnello memorandumas, adresuotas JAV armijos sekretoriui Johnui McHugh, parašytas dar 2010 m. rugpjūčio 20 d. Šis memorandumas atsirado kaip atsakas į atvirų durų iniciatyvą, paskatinusią pasisakyti apie karo Afganistane problemas.

2009 m. pradžioje amerikiečių pulkininko Tunnello brigada buvo permesta į Kandaharo provinciją, kurioje, vadovaujant britams ir kanadiečiams, saugumo situacija vis prastėjo. Tų pačių metų lapkritį vyriausiąją karinę vadovybę regione perėmė svaiginančią karjerą Jungtinės Karalystės armijoje jau spėjęs padaryti generolas leitenantas Nickas Carteris.

Į naująją paskirties vietą jis atvyko amerikiečių brigadai numatęs viso labo vieną užduotį: vieškeliuose užtikrinti judėjimo laisvę afganų civiliams. Taip, geriausias būdas kovoti su talibais – užtikrinti civilių gyventojų judėjimo laisvę, bent jau tokią, kuri nenusileistų jų judėjimo laisvei, turėtai prie talibų diktatūros. Nenuostabu, kad kai labiausiai pasiruošusios kovoti pajėgos buvo prikaustytos prie kelių, talibai turėjo visai geras sąlygas veikti provincijoje tarp civilių gyventojų.

Kadangi pasaulyje netrūksta anglų, pašaipiai žiūrinčių į amerikiečius, jų būta ir čia: tai amerikiečiai nugrūdami į konferencijų ar pasitarimų salių užkaborius, kad per daug nesireikštų, tai pirmiausia sąjungininkų kariai išskraidinami JAV transportiniais karo lėktuvais, tuo tarpu amerikiečiams laukiant skrydžių užsakomaisiais reisais.

Draugiški britų kariai noriai naudojasi amerikiečių bepiločių lėktuvų surinkta vaizdine medžiaga arba amerikietiška kelių išminavimo įranga, bet būta ne vieno atvejo, kai į kovines operacijas siunčiamiems amerikiečių daliniams tos priemonės nebuvo perduotos.

Atminkime, kad čia kalbame apie bendradarbiavimą tarp artimiausių transatlantinių sąjungininkių. Vaizdas nekoks, nors Tunnellas ir nesiekė sudaryti vien negatyvaus įvaizdžio ir noriai pripažino, kad britų karo lakūnai ir medicininis personalas – tikri savo srities profesionalai.

„Sunku rasti tokį laiką mūsų armijos istorijoje, kuomet tarp pulkininkų ir generolų būtų tiek daug žmonių, turinčių tiek mažai patirties, kaip reikia vesti nedidelius karių būrius į mūšį.“

Ir iš tikrųjų problema glūdi ne tiek bendrų veiksmų sustygavime, ji – karo doktrinos plotmėje. „Sunku rasti tokį laiką mūsų armijos istorijoje, kuomet tarp pulkininkų ir generolų būtų tiek daug žmonių, turinčių tiek mažai patirties, kaip reikia vesti nedidelius karių būrius į mūšį.“

Kai karjeros laiptais kylama tiesiog slenkant tarnybos laikui ir pasižymint nebent taikdariškose misijose, sunku tikėtis tikro karo vado savybių patekus į realų karą.

Tad nenuostabu, kad atsidūręs generolo Carterio žinioje, pulkininkas Tunnellas netruko pastebėti, jog „ši komanda neturi gebėjimų planuoti, koordinuoti ar įgyvendinti elementarių veiksmų divizijos lygmeniu“. Todėl logiška išvada, kad situaciją be išeities lemia „ne išteklių stygius, o vadovavimo ir operacijų vykdymo stilius“.

Nesunku numanyti, kad toks atvirumas labiausiai pakenkė pulk. Tunnellui. Prasidėjo patikrinimai ir tyrimai, kuriuos lydėjo įprasta juodinimo kampanija kairiojoje žiniasklaidoje. Tunnello karjera sustojo, tuo tarpu generolas Carteris šiuo metu yra pagrindinis architektas savo šalyje kuriant koncepciją „Armija 2020“. Tikėtina, kad joje pasireikš ir tie momentai, kurie jau išdėstyti JAV kariuomenėje įdiegtoje COIN (antisukiliminėje) doktrinoje, parengtoje 2006 m.

Ši doktrina uoliai pradėta taikyti nuo 2009 m., kai prezidentas Obama į Afganistaną pasiuntė papildomą 30 000 JAV karių kontingentą. Pasak šios misijos deklaruoto tikslo, kad JAV kariai rūpinsis afganų liaudies saugumu, talibų sukilėlių atžvilgiu taikydami metodą „nustumti, atlaikyti ir statyti“ (clear, hold, and build).

Taigi karinės pajėgos mestos neturint tikslo sumušti priešą, bet siekiant jį išstumti, neleisti jam grįžti, o nuo jo išvalytose teritorijose kurti legalias valdžios struktūras, ruošti afganų šauktinius savigynai ir kelti šalies ekonomiką.

Stambi karinė operacija tapo neatskiriama nuo didelės humanitarinės misijos. COIN doktrinos kūrėjai „žino“, kad norint sukurti tvarią taiką, reikia laimėti afganų širdis, bet kokia kaina įgyti jų palankumą, kad tik jų simpatijos talibams sumažėtų. Besišypsantis amerikiečių kareivis, kultūriškai jautrus, be galo tolerantiškas kitoniškumui ir vietinėms tradicijoms bei noriai paslaugus – štai kokio kario reikią karui Afganistane.

Pritaikius tokią doktriną, karo veiksmų svorio centru tapo ne priešas, bet svetimos šalies civilių apsauga. Kaip teisingai pastebėjo Tunnellas, to pasaulio karų istorijoje dar nėra buvę, o pagrindiniu rūpesčiu tapusi civilių apsauga pasiekė absurdo ribas.

Pritaikius tokią doktriną, karo veiksmų svorio centru tapo ne priešas, bet svetimos šalies civilių apsauga. Kaip teisingai pastebėjo Tunnellas, to pasaulio karų istorijoje dar nėra buvę, o pagrindiniu rūpesčiu tapusi civilių apsauga pasiekė absurdo ribas. Kareiviams aiškinama, kad jų vadovybė toleruos tik „nulinį“ civilių aukų lygį ir geriau jau patiems žūti ar būti sužeistiems, negu bandyti gintis ir sužeisti ar nušauti kokį nors afganų „civilį“.

Suprantama, kad ideologiniais sumetimais varžant kariškių laisvę „dirbti savo darbą“, tokio karo Afganistane laimėti neįmanoma. Dar blogiau, kad dėl politiškai korektiškos doktrinos leidžiama savo kariams beprasmiškai žūti: jeigu per 9 pirmuosius karo Afganistane metus žuvo 1 000 JAV karių, tai lygiai tiek pat jų žuvo per pirmuosius 27 mėnesius po COIN doktrinos pritaikymo.

Keletas nacionalinių ypatybių

Ypač daug beprasmiškų aukų atnešė tuščios amerikiečių pastangos apmokyti afganus naudotis šaunamaisiais ginklais: karo instruktorių mirtys nuo savo „mokinių“ rankos tapo įprastu reiškiniu. Šiuo atveju politiškai korektiški šiuolaikiniai politrukai visiškai ignoruoja žmonių, su kuriais turi reikalų, charakterio bruožus ir įpročius.

Gal daug kam Lietuvoje ir nebus naujiena tai, ką apie Afganistano armijos formavimą pastebėjo pulk. Tunnellas, bet jo mintis čia perteikti prasminga:

„Mažai tikėtina, kad afganų karinės formuotės bus pajėgios vykdyti nepriklausomas bent kiek rimtesnes karines operacijas, nes jų žmonėms stinga techninių įgūdžių. Jų personalas nepajėgus prižiūrėti transporto priemonių, dauguma afganų tiesiog nemoka vairuoti;

bandymai integruoti moteris į kariuomenę žlugs, nes afganų vyrai yra vieni didžiausių mizoginistų pasaulyje. Burka – ne talibų išradimas, tai puštūnų kultūrinė norma;

neįmanoma išlaikyti pakenčiamo higienos lygio. Afganų kariniai daliniai – tai nešvarumų bastionai: elementarios lauko išvietės – nežinomas dalykas... Chroniškai sergantys kariai – prasti kariai;

lytiniai iškrypimai toleruojami, pedofilija paplitusi. Žinomi homoseksualumo atvejai: net jei seksas tarp vyrų ir yra sutartinis, tai paprastai neigiamai veikia karių discipliną;

jų puskarininkiai nepajėgūs eiti atsakingesnių pareigų, nesugeba vesti ginklų ar aprangos apskaitos, nes dauguma yra beraščiai. Kadangi dažniausiai tik karininkai moka skaityti, jiems tenka administracinės, o ne karo operacijų vykdymo funkcijos;

nors ir talibai susiduria su panašiomis problemomis, bet kadangi jų operacijos mažesnio masto, ginklai primityvesni, o tikslai siauresni, jiems šių dalykų poveikis nėra toks neigiamas;

galiausiai COIN doktrina remiasi neįtikėtinai klaidinga prielaida, esą afganai nenori to, ką jiems siūlo talibai. Gal jie ir nepritaria tam, kaip talibai įveda savo tvarką, bet nenuneigiamas faktas, kad talibai yra puštūnai ir jų kultūrinės normos tokios pat kaip ir bet kurio kito puštūno.“

Tokius antropologinius komentarus galima organiškai užbaigti: kad ir kiek amerikietis stengtųsi įtikti „kitam“, vis tiek jis bus amerikietis, ir to pakaks jam tapti „teisėtu taikiniu“.

Įrodymų šiai tezei pagrįsti yra per akis. Vienas kraupiausių, bet jau baigiamas pamiršti yra seržantės Paulos Loyd likimas. Vedama noro padėti kenčiantiems žmonėms, Loyd atvyko į Afganistaną ir įsitraukė į darbą „Žmogiškojo tereno sistemos“ programoje, kurią finansuoja JAV kariuomenė.

Naudodamasi vertėjo paslaugomis Loyd užkalbino vyrą, nešusį kanistrą degalų. Prasidėjus nekaltam pokalbiui apie jų kainas, vyriškis, gavęs kažkokį signalą, seržantę staiga apipylė savo turimais degalais ir ją padegė.

Joje įdarbinami antropologai, socialinių mokslų, tarptautinių santykių diplomuoti specialistai, kurių tikslas – padėti kariams susigaudyti egzotiškoje aplinkoje ir didinti transnacionalinį sociokultūrinį supratimą. 2008 m. lapkričio 8 d. Afganistano kaime Chehel Gazi uniformuotų tyrėjų komanda nusprendė sudaryti palyginamąją duonos kainų lentelę ir patikrinti, kiek pagrįsti vietinių gyventojų skundai dėl pernelyg didelių miltų kainų; taip pat amerikiečių tyrėjams rūpėjo nustatyti, ar esama korupcijos vietinės valdžios lygmenyje, ar iš tikrųjų iš turgaus prekeivių reikalaujama kyšių ir pan.

Naudodamasi vertėjo paslaugomis Loyd užkalbino vyrą, nešusį kanistrą degalų. Prasidėjus nekaltam pokalbiui apie jų kainas, vyriškis, gavęs kažkokį signalą, seržantę staiga apipylė savo turimais degalais ir ją padegė.

Suimtas jis nespėjo paaiškinti, kodėl taip padarė, nes vienas sielvarto apimtas tyrėjų komandos narių jį nušovė. Suprantama, kad karštakošis Donas Michaelis Ayala buvo apkaltintas antrojo laipsnio žmogžudyste, nepaisant to, kad tyrėjos padegėjas, kaip paaiškėjo, buvo talibas. Tuo tarpu seržantės Loyd gyvybė po du mėnesius trukusių beviltiškų pastangų ją išgelbėti tiesiog užgeso.

Tokių pavyzdžių visiškai užtenka parodyti elementarų dalyką: neįmanoma laimėti karo, kurio nenorima lai­mėti, neįmanoma reformuoti šalies pliauškiant liežuviu ir plačiai šypsantis.

Antrojo pasaulinio karo metais anglai ir amerikiečiai tikrai perlenkdavo lazdą keršydami ar bausdami vokiečius, tačiau tikėtina, kad, be viso to, nacizmas vargu ar būtų buvęs įveiktas. Tuo tarpu dabar į JAV generolų korpusą smelkiasi kone pacifistinė pasaulėžiūra: prezidentas Obama pasirūpina, kad jo politinę liniją palaikantys „progresyvūs“ generolai būtų prastumti į vadovaujamas pozicijas išstumdami „senos mokyklos“ generolus.

Pulk. Tunnello baigiamasis retorinis teiginys: „Jeigu mes turime armiją, kuriai vadovauja žmonės, nenorintys, – net ir po pasibjaurėtino mūsų tautos užpuolimo [2001 09 11], – nugalėti dezorganizuotą beraštį priešininką, su kuriuo turime reikalą dabar, maža vilties, kad mes galėsime įveikti šiuolaikišką rafinuotą priešą

Tokio „karo-ne karo“ nori didžioji žiniasklai­dos dalis ir šiuo metu toną užduodan­tys diplomatijos sunkiasvoriai ir tarptautinių santykių žinovai. Todėl pulk. Tunnello baigiamasis retorinis teiginys yra visiškai suprantamas ir savalaikis: „Jeigu mes turime armiją, kuriai vadovauja žmonės, nenorintys, – net ir po pasibjaurėtino mūsų tautos užpuolimo [2001 09 11], – nugalėti dezorganizuotą beraštį priešininką, su kuriuo turime reikalą dabar, maža vilties, kad mes galėsime įveikti šiuolaikišką rafinuotą priešą, su kuriuo mums gali tekti susidurti ateityje“.

Išvados ir pasiūlymai

Nors pulk. Tunnello memorandumas nepaprastai informatyvus, jis anaiptol neatskleidžia visų JAV kariuomenės problemų spektro.

Neverta nė užsiminti apie visiškai neadekvatų Vakarų Europos šalių kariuomenių finansavimą. Manau, kad dar blogiau NATO kariuomenių kovinį pajėgumą veikia jau tolokai pažengęs Vakarų kariuomenių feminizacijos procesas. Pusiau juokais, pusiau rimtai kalbama, kad dabar NATO kariai labiau nei priešo kulkų bijo susilaukti kaltinimų dėl seksualinio priekabiavimo
ir pan.

Nepaisant šiuo metu nenuspėjamos pastarojo meto įvykių Ukrainoje atomazgos, vis vien reikia klausti: kokia nauda bus iš to metalo, jei „progresyviosios“ ideologijos pakirs valią kovoti?

Tai turėtų rūpėti kiekvienam atsakingam Lietuvos politikui, analitikui, tarptautinių santykių specialistui. Šiauliuose dislokuotos dviejų (nuo kovo 5 d. – jau 8) naikintuvų komandos gal ir būtų pakankamas liudijimas apie rimtą pasiryžimą vykdyti garsųjį NATO tarpusavio pagalbos penktąjį punktą, jeigu dėdė Semas ir jo draugai turėtų imunitetą prieš kairiųjų radikalų skleidžiamą politinę kempinligę.

Deja, šis imunitetas, nors dar ir neišnykęs, jau pažeistas. Todėl Lietuvos politikams reikėtų rūpintis ne tik mūsų karių dalyvavimu tarptautinėse humanitarinės pagalbos misijose, bet ir siekti to, kad Lietuvoje būtų įsteigta nuolatinė amerikiečių karinė bazė.

Lietuvos politikams reikėtų rūpintis ne tik mūsų karių dalyvavimu tarptautinėse humanitarinės pagalbos misijose, bet ir siekti to, kad Lietuvoje būtų įsteigta nuolatinė amerikiečių karinė bazė.

Tai būtų visapusiškai naudinga ir veiktų kaip patikimas regiono stabilumo garantas. Įsivaizduoju, kad tokį dalyką pasiekti pasirodytų sunkiau negu įstoti į ES ar NATO. Tam pasiekti reikėtų įveikti bent keletą kliūčių.

Pirma, reikėtų įtikinti amerikiečius, kad mes norime rimtų saugumo garantijų, nes įprastinių, matant jūsų problemas Afganistane ir pastarojo meto įvykius Ukrainoje, mums jau neužtenka. Ant­ra, reikėtų didelės stiprybės norint ignoruoti ta proga neišvengiamai sustiprėsiantį meškos maurojimą. Trečia, reikėtų atlikti namų darbus.

Kalbu ne tik apie adekvatesnį Lietuvos kariuomenės finansavimą ir jos kovinių pajėgumų stiprinimą, bet ir apie Lietuvos politiniam-biurokratiniam elitui nesvetimą arba pusiau paslėptą antiamerikietiškumą arba beveik atvirą rusofiliją.

Lietuvoje kol kas ryškiausiai ES kairiesiems būdingas antiamerikietiškumas pasireiškė tada, kai vos spėjus Daliai Grybauskaitei tapti prezidente, prasidėjo CŽV kalėjimo paieškų epopėja. Paleidžiama antis, „žinia“ pakartojama iš aukštos tribūnos, atvažiuoja keletas klounų iš ES parlamento, ir kaipmat valstybės aparatas ima šokti kadrilį ieškodamas to, ko nebuvo.

Man iš tiesų šiek tiek gaila, kad tas kalėjimas taip ir nebuvo rastas, – priešingu atveju jis būtų bylojęs apie reikiamą Lietuvos patikimumo lygį kovoje su tarptautiniu terorizmu. O dabar matyti, kad net ir karcerį teroristams būtų sunku įrengti.

Tad kelias iki JAV karinės bazės Lietuvoje iš tikrųjų tolimas, bet, kaip sakoma, kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Kai Lietuvoje įsikurs geriausiomis amerikiečių kovinėmis savybėmis pasižymintis junginys, tik tada bus galima jaustis saugesniems aktyviai budint ir gink­l­uojantis.

www.nzidinys.lt

 

.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min