Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovydas Pancerovas: Atėjo laikas uždrausti ir savižudybes

Šaltinis: 15min
12
A A

Dovydas Pancerovas Ant Lietuvos užslinko baisi antialkoholinė pilnatis ir debesys. Stojo tamsa. O ką veikti, kai už lango tamsu? Kol kas dar galima gerti, galima ir skaityti. Aš pastaruoju metu skaičiau žurnalisto Malcolmo Gladwello knygą „Išskirtys“, kurioje aprašyta Italijos Rozeto miestelio istorija. Istorija, kuri dabar velniškai aktuali Lietuvai.

Rozeto miestelis įsikūręs maždaug už 160 kilometrų į pietryčius nuo Romos. Tiesą sakant, visai nesvarbu, kur jis įsikūręs, nes XIX amžiaus pabaigoje gyventojai pradėjo masiškai emigruoti. Jie keliavo į JAV.

1882 metais į Niujorką atvyko pirmoji Rozeto gyventojų grupė – dešimt vyrų ir vienas berniukas. Jie įsidarbino skalūnų kasyklose šalia Bangoro miesto, Pensilvanijos valstijoje. Tie vyrukai jau anksčiau triūsė kasyklose, o darbas Amerikoje buvo kiek lengvesnis, todėl jiems gerai sekėsi.

1896 metais bažnyčiai pradėjo vadovauti jaunas dvasininkas tėvas Pasquale de Nisco, jis kūrė religines draugijas, organizavo bažnytines šventes ir telkė bendruomenę. Jis ragino miestiečius savo namų galiniuose kiemuose dirbti žemę ir auginti svogūnus, pupas, bulves, melionus, vaismedžius.

Kitąmet į JAV atvyko dar penkiolika Rozeto gyventojų. Jie prisidėjo prie savo draugų Bangoro kasyklose.

Taip per 12 metų iš Italijos Rozeto į JAV kasyklas persikėlė apie 1,2 tūkst. rozetiečių. Jie pradėjo pirkti žemes netoli kasyklų, rentė namus, pastatė Karmelitų Dievo Motinos bažnyčią, o pagrindinę gatvę pavadino Giuseppe Garibaldi vardu.

Galiausiai, imigrantai iš Italijos nusprendė savo nedidelį miestelį pavadinti Rozeto vardu. Visai kaip gimtinę Italijoje.

1896 metais bažnyčiai pradėjo vadovauti jaunas dvasininkas tėvas Pasquale de Nisco, jis kūrė religines draugijas, organizavo bažnytines šventes ir telkė bendruomenę. Jis ragino miestiečius savo namų galiniuose kiemuose dirbti žemę ir auginti svogūnus, pupas, bulves, melionus, vaismedžius.

XX amžiaus pradžioje Amerikos Rozetas suklestėjo: atvykdavo vis naujų gyventojai iš Italijos, buvo statomos mokyklos, mažos parduotuvėlės ir dideli fabrikai. Rozetas tapo tikru miestu, turinčiu kelis tūkstančius gyventojų.

Tačiau Amerikoje apie jį niekas nieko nežinojo, nes rozetiečiai buvo uždara bendruomenė, kalbanti tik itališkai.

Viskas pasikeitė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai Rozetas sudomino daktarą Stewartą Wolfą. Jis dirbo Oklahomos universitete, tyrinėjo virškinimą ir skrandį, bet išgarsėjo dėl tyrimo, kurį atliko Rozete.

Mokslininkui teko pripažinti, kad Rozete žmonės neserga širdies ligomis, depresija, čia nėra alkoholikų (!), narkomanų (!), beveik nėra nusikaltimų ir smurto. Iš esmės, rozetiečiai mirdavo nuo senatvės, o bendras mirtingumas buvo 35 procentais mažesnis, nei vidutinis.

Daktaras Wolfas atsitiktinai sužinojo, kad rozetiečius gydantys daktarai dešimtmečius neturėjo pacientų su širdies ligomis. Mokslininkui tai atrodė tik gražus mitas, nes tuo metu JAV siautė infarktų epidemiją, tai buvo pagrindinė vyrų iki 65 metų mirties priežastis. Atrodė neįmanoma, kad kažkur Amerikoje žmonės galėtų nesirgti širdies ligomis.

1961 metais daktaras Wolfas pradėjo tyrimą Rozete ir suprato, kad pateko į keblią padėtį. Mokslininkui teko pripažinti, kad Rozete žmonės neserga širdies ligomis, depresija, čia nėra alkoholikų (!), narkomanų (!), beveik nėra nusikaltimų ir smurto. Iš esmės, rozetiečiai mirdavo nuo senatvės, o bendras mirtingumas buvo 35 procentais mažesnis, nei vidutinis.

Įdomiausia tai, kad Rozeto gyventojai valgė itin riebų maistą, picas, daug rūkė, mažai sportavo, daug žmonių turėjo antsvorio. Ir rozetiečių genetika nebuvo niekuo ypatinga. Ir miestą supanti gamta buvo įprasta Pensilvanijos valstijai.

Tai kur ta Rozeto paslaptis?

Bruhnas ir Wolfas sužinojo apie šeimyninius klanus, kurie sudarė miesto socialinės struktūros pagrindą. Jie pamatė, kaip daugelyje šeimų trys kartos gyvena po vienu stogu ir kiek pagarbos čia sulaukia seneliai.

Galiausiai daktaras Wolfas priėjo prie išvados, kuri pradžioje buvo kritikuojama mokslo bendruomenėje, o vėliau smarkiai pakeitė medicinos požiūrį į žmogaus sveikatą. Cituoju M.Gladwello pasakojimą:

„Tada Wolfas pradėjo suvokti, kad Rozeto paslaptis slypi ne mityboje, mankštoje, genuose ar vietovėje. Paslaptis slypėjo pačiame Rozeto mieste. Tai Bruhnas ir Wolfas suvokė vaikštinėdami po miestą.

Jie matė, kaip rozetiečiai lanko vienas kitą, sustoja gatvėje pasikalbėti itališkai arba, sakykim, gamina valgį vieni kitiems savo soduose už namo. Bruhnas ir Wolfas sužinojo apie šeimyninius klanus, kurie sudarė miesto socialinės struktūros pagrindą. Jie pamatė, kaip daugelyje šeimų trys kartos gyvena po vienu stogu ir kiek pagarbos čia sulaukia seneliai. Jie nuėjo į mišias Karmelitų Dievo Motinos bažnyčioje ir pamatė, kaip bažnyčia suvienija ir nuramina. Mieste, kuriame gyveno vos daugiau kaip du tūkstančiai žmonių, jie suskaičiavo dvidešimt dvi atskiras miestiečių organizacijas. Jie aptiko savotišką egalitarinį bendruomenės etosą, kuris neleido turtuoliui puikuotis savo pasiekimais ir padėjo nevykėliui paslėpti savo nesėkmes.“

Kitaip tariant, Rozeto gyventojai „sukūrė galingą apsauginę socialinę struktūrą, gebančią izoliuoti juos nuo šiuolaikinio pasaulio spaudimo“.

Man atrodo, kad tai ir didžioji lietuviško alkoholizmo priežastis – Lietuvoje mes gyvename tokioje aplinkoje, kur nuolat jaučiamės spaudžiami ir gyvename nepertraukiamoje įtampoje. Tiksliau, kartais ją pertraukiame svaigindamiesi.

Ir taip nuo vaikystės iki senatvės.

Mūsų vaikai nuoširdžiai tiki, kad abitūros egzaminai nulems jų tolesnį gyvenimą, todėl kelerius metus prieš tai gyvena lyg ruošdamiesi kovai už išgyvenimą. Jie žino, kad stojimas į universitetą yra ne tik jų reikalas, bet visos šeimos, giminaičių ir kaimynų – jų negalima nuvilti.

Neseniai girdėjau istoriją, kad vieno Lietuvos didmiesčio muzikos mokykloje viešai yra skelbiami mokinių pasiekimai – tam, kad esantys sąrašo dugne norėtų siekti daugiau ir prisivyti pažangiuosius. Kitaip tariant, būtina palaikyti įtampą, nes muzika negali būti tik smagus dalykas ir žaidimas. Reikia kovoti!

Mūsų vaikai nuoširdžiai tiki, kad abitūros egzaminai nulems jų tolesnį gyvenimą, todėl kelerius metus prieš tai gyvena lyg ruošdamiesi kovai už išgyvenimą. Jie žino, kad stojimas į universitetą yra ne tik jų reikalas, bet visos šeimos, giminaičių ir kaimynų – jų negalima nuvilti.

Įtampa, įtampa, įtampa. Be įtampos šioje šalyje tiesiog neišgyvensi ir privalai to mokytis nuo mažens.

Siekdami karjeros savo profesijose mes jaučiamės lyg liptume kopėčiomis, kurios tuoj tuoj subyrės. Ir nežinia, ar nukritus kas nors ateis padėti. O kiek niekšų pasijuoks!

Mes nuolat jaučiamės tarsi gladiatoriai. Stovime arenose ir kovojame už savo gyvenimą, stebint artimiesiems ir kitiems svarbiems žmonėms. Nes kitaip rytojus neišauš.

Man atrodo, kad pirmiausia reikia keisti šitą psichologinę, socialinę atmosferą.

Juk ta nuolat persmelkianti įtampa yra netikra, patys ją ir išsigalvojame. Juk muzika vaikams tikrai gali būti tik žaidimas, abitūros egzaminai gyvenime nieko nereiškia, o lipdamas karjeros laiptais ir nukritęs – visuomet gali ramiai atsistoti ir pradėti viską iš naujo.

Juk visi anksčiau ar vėliau pavargstame, išsisemiame, visus mus kartais apima abejingumas, apatija, silpnumas, bejėgiškumas. Tačiau tai nereiškia, kad mes esame silpni ir bejėgiai. Tai reiškia, kad dabar toks laikas, bet jis būtinai praeis.

Manau, kad mūsų parlamente sėdintys politikai nuoširdžiai šito nesupranta. O jeigu ir suprastų, tai ar jie turi pakankamai gabumų, kad išspręstų tokią sudėtingą, atsidavimo ir užsispyrimo reikalaujančią lygtį? Ar jie turi pakankamai gabumų sukurti ilgalaikę strategiją, kad sumažintų tą nepertraukiamą įtampą ir pakeistų psichologinę, socialinę aplinką Lietuvoje? Manau, kad ne. Tai rodo netgi tas faktas, kad jie kalba vien tik apie alkoholizmą. O juk sunkiai suvokiamo dydžio narkomanija, savižudybės yra tos pačios problemos dalis. Tai gal reiktų uždrausti ir savižudybes?

Politikai mūsų gyvenimo nepakeis, o štai mes patys tikrai galėtume viską padaryti geriau. To visiems mums ir linkiu.

Linkiu, kad kiekvienas bent jau aplink save susikurtume Rozetą – aplinką, kurioje artimieji ir draugai dalinasi sėkme, padeda vieni kitiems įveikti nesėkmes, pasikalba, padrąsina, rengia bendras šventes ir kuria bendras tradicijas.

Linkiu, kad į nuolat Lietuvoje tvyrančią įtampa pagaliau pradėtume žiūrėti kaip į atgyvenusį dalyką, taip pat kvailą, kaip ir vaikų auklėjimas diržu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Dovydas Pancerovas: Mažiau kalbėkime apie Rusiją ir daugiau apie Lietuvą

Komentarai: 12
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min