Vis dėlto po kokių metų pradėjau pastebėti, kad dažnai psichine sveikata dangstomas vengimas dirbti su savimi, noras, kad kažkas – tėvai, darbdavys, valstybė – ateitų ir viskuo pasirūpintų, viską sutvarkytų. O jei žmogui pasakysi, kad gal nėra taip blogai ir kartais reikia tiesiog imti ir padaryti tai, ką reikia padaryti, dar ir nejautrumu ar mobingu gali būti apkaltintas.
Pagalvodavau, su artimais žmonėmis pasikalbėdavau, bet, na, juk netyrinėju nerimo ir tikrai kai kurie žmonės jį labai stipriai išgyvena, be to, net per egzaminus svarstoma didelį stresą patiriantiems vaikams duoti daugiau laiko, tai ką aš žinau, gal tai tik mano vienos nuomonė?
Tačiau teko laimė dalyvauti konferencijoje JAV, kurioje vienas iš pagrindinių pranešimų buvo Dr. Tracy Dennis-Tiwary – mokslininkės, kuri nerimą tiria jau daug metų. Pranešimas buvo skirtas švietimiečiams, švietimo sistemos lyderiams tam, kad išsklaidytų mitus ir papasakotų, kaip su tuo nerimu yra iš tiesų.
Tad kaip gi yra? Kodėl Vakarų pasaulyje, kuriame puikios gyvenimo sąlygos, kur yra galimybė gauti įvairiausią pagalbą, yra šitiek daug žmonių – ir net mažų vaikų! – kenčiančių dėl nerimo?
