Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugpjūčio 30d. 06:47

Eglė Digrytė: Afganistanas – Vakarų iliuzijos ir tikrovė

Eglė Digrytė Gresiančios atakos prieš Siriją, neramumai Egipte ir nuovargis dėl užsitęsusio karo Afganistane pastarojo pavadinimą išstūmė iš pirmųjų puslapių. Likus maždaug metams iki karių išvedimo, galima tik spėlioti, kas laukia šios šalies. Nepaisant ekonomikos, žiniasklaidos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų sričių pažangos, didelių abejonių kelia saugumas. Net jei neįsiplieks naujas pilietinis karas, baimė dėl savo gyvybės taip užvaldžiusi afganistaniečių mintis, kad nedidelė Talibano kovotojų kariauna Afganistaną dar ilgai laikys įkaitu.

Lietuva savaitgalį oficialiai baigė misiją Afganistano Goro provincijoje, kurios saugumu ir atkūrimu rūpinosi aštuonerius metus. Trispalvė nuleista, mūsiškių įkurta stovykla perduota šios šalies nacionalinei armijai. JAV ir kai kurių kitų šalių kariai lieka dar metams, o tuomet savo saugumu, ekonomikos augimu ir gerovės kėlimu afganistaniečiai teks rūpintis savarankiškai.

Dalis afganistaniečių trina rankas laukdami, kol šalyje nebeliks iki dantų ginkluotų užsieniečių ir bus galima patiems kurti jos ateitį, kiti tos dienos laukia su dideliu nerimu.

Smulkesnius valdžios, visuomenės ir pavienių gyventojų rūpesčius užgožia klausimas – kas bus po to? Nepaisant asmeninių pageidavimų ir baimių (dalis afganistaniečių trina rankas laukdami meto, kai šalyje nebeliks iki dantų ginkluotų užsieniečių ir bus galima patiems kurti jos ateitį, kiti tos dienos laukia su dideliu nerimu), akivaizdu – bus nemažai pokyčių.

Neseniai, skrisdama Lietuvos kariuomenės lėktuvu „Spartan“ po trumpo apsilankymo Afganistane, įsivėliau į ginčą su kariu. Ne sykį ten buvau ir kurį laiką gyvenau, todėl bendrakeleiviai domėjosi, ar situacija gerėja. „Ne“, – lakoniškai atsakydavau, o tuomet leisdavomės į diskusiją. Karys pažėrė priekaištų, kad nepastebiu gerų dalykų, kuriuos po talibų nuvertimo patyrė Afganistanas, ypač lietuvių globota Goro provincija.

Dėl to nesiginčijau – ne per stipru būtų Talibano metus palyginti su viduramžiais. Moterų, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties, gyvenimas buvo nepavydėtinas. Mokyklas, optimistiniais apskaičiavimais, lankė tūkstantis mergaičių. Moterys negalėjo nei studijuoti, nei dirbti, namus turėdavo palikti tik su vyriškos lyties giminaičiu ir pasislėpusios po burka. Sportas, muzika ir televizija buvo oficialiai uždrausti. Kolega pasakojo, kaip pakliuvo į cypę Kandahare, kur tuomet gyveno, dėl kelių mašinoje turėtų vaizdo kasečių. Viename Kabulo stadione nusikaltėliams buvo viešai atliekamos fizinės bausmės – ir mirties.

Praėjus geram dešimtmečiui, mokosi bemaž 3 mln. mergaičių, medikų paslaugos prieinamos daugumai gyventojų, moterys gali gimdyti prižiūrimos pribuvėjų ar net ligoninėse. Čagčarane atsirado pirmos asfaltuotos gatvės, keliai tiesiami ar rekonstruojami visoje šalyje. Moterys užsiima verslu, dalyvauja politikoje ir dirba valdžios institucijose, milijonai žmonių naudojasi mobiliaisiais telefonais, krautuvėlių savininkai neatitraukia akių nuo indiškų muilo operų, kurių herojės rodosi labiau apsinuoginusios nei priimtina Afganistane.

Žmogaus teisės – laipteliu žemyn

Bet ne visa statistika tokia šviesi. Žmogaus teisių srityje neseniai žengta atgal – nebeliko 25 proc. kvotos moterims parlamento žemuosiuose rūmuose. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Ekonomikos ir taikos instituto sudarytame Pasauliniame taikos indekse Afganistanas lieka paskutinis. Pavasarį, kai kovotojai paskelbė tradicinį puolimą, pasipylė kruvinos, daug aukų pareikalavusios ar prieš svarbius taikinius nukreiptos atakos.

Per pirmą šių metų pusmetį žuvo 1 319 civiliai gyventojai – ketvirtadaliu daugiau nei prieš metus, kai pernai aukų mažėjo.

Granatsvaidžiais ginkluoti vyrai surengė išpuolį prie Kabulo oro uosto, atakuoti prezidento rūmai, bomba sprogo po vieno parlamentaro konvojaus ratais, prie Aukščiausiojo teismo susisprogdinęs savižudis nusinešė bemaž 20 gyvybių. Šios savaitės pradžioje per vieną parą žuvo 43 žmonės, iš jų šeši – ministerijos valdininkai, penki – humanitarinės pagalbos organizacijos darbuotojai.

Rugpjūčio pradžioje devyni žmonės žuvo per sprogimą prie Indijos konsulato Džalalabade netoli sienos su Pakistanu. Indų diplomatinės atstovybės Afganistane atakuojamos trečią kartą per penkerius metus. Išpuolis, įsitikinę apžvalgininkai, nukreiptas ne prieš saviškius ar karius, o būtent prieš Indiją, kuri varžosi su Pakistanu dėl įtakos Afganistane, puoselėja ekonominius interesus ir ketina padėti rengti saugumo pajėgas. 

Jungtinių Tautų duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį žuvo 1 319 civiliai gyventojai – ketvirtadaliu daugiau nei prieš metus, kai pernai aukų mažėjo. Tris iš keturių gyvybių nusinešė kovotojų išpuoliai. Nors talibai skelbia keičiantys požiūrį į švietimą ir karštai nebeprieštarauja net mergaičių mokslams, nuo metų pradžios buvo nužudyta apie 100 mokytojų.

Pigiau pažadėti paramą, o ne kariauti

Ekspertų vertinimu, atakos rodo afganistaniečių žvalgybos nemokšiškumą. Kariškiai įspėja: jiems traukiantis, daugės išpuolių prieš užsienio pajėgas ir diplomatus, bus naudojami galingesni ir sudėtingesni sprogmenys bei ginklai. Talibai siekia parodyti išgujantys tarptautinę bendruomenę ir karius. Tiesos tame yra – nuvertę režimą, JAV su sąjungininkais taip įklimpo geram dešimtmečiui (ilgiau nei amerikiečiai vargo keiksmažodžiu tapusiame Vietname), kad dabar labiausiai vilioja ne pergalė bent vardan sportinio intereso, o kuo greičiau kraustytis iš Hindukušo kalnų. Juolab, kad dabar labiau galvą skauda dėl Sirijos bei Egipto.

Pigiau ir saugiau pažadėti per trejus metus Afganistanui skirti apie 16 mlrd. JAV dolerių įvairios paramos. Afganistaniečiai pagrįstai bijo likti ne tik be briedžio girioje, bet ir be žvirblio rankoje. Pirmiausia jie patys sau gali pakišti koją – pinigai plauks tik vykdant įsipareigojimus kitų metų balandį surengti skaidrius prezidento rinkimus, kovoti su korupcija, sudaryti sąlygas pritraukti investicijas, pasinaudoti turtingais žemės resursais, gerbti žmogaus ir ypač moterų teises.

Kartu su kariais gali iškeliauti ir humanitarinės pagalbos darbuotojai bei nevyriausybininkai, kurie nebus tikri ne tik dėl savo saugumo, bet ir dėl finansinės paramos – kas iš to, jei atveši kapšą pinigų mokyklai ar elektrinei pastatyti, jei po mėnesio jos j išlėks į orą. Nuseks ne tik dosni paramos upė (nuo 2002-ųjų Afganistanas gavo daugiau nei 60 mlrd. JAV dolerių).

Skylė atsivers valstybės biudžete (užsienio parama dabar padeda sukurti iki 97 proc. BVP) ir paprastų verslininkų, kurie dabar aptarnauja užsieniečius, piniginėse. Bijoma, kad suklestės narkotikų rinka. Vienas autoritetingiausių Afganistano specialistų pakistanietis Ahmedas Rashidas tvirtina: Vakarai nesugebėjo į vietos žmones investuoti tiek, kad jie sugebėtų patys užsidirbti duonai, o ne būtų priklausomi nuo paramos.

Kodėl 300-500 Afganistano karių neįveikia 50 kovotojų? Problema – ne skaičiai ar ginkluotė, o pasitikėjimas vyriausybe. Žmonės mieliau šaukiasi talibų, o ne korumpuotos, silpnos ir nepatikimos valdžios pagalbos.

Vietoj skarų – šalmai

Ironiška ir apmaudu, kad savižudžių išpuolius pateisina kaip niekada daug afganistaniečių. JAV įsikūrusio Pew tyrimų centro apklausa parodė, jog keturi iš 10 įsitikinę, kad tokie sprogdinimai pateisinami, nes gina islamą.

Dvasininkai tai aiškina augančiu nepasitenkinimu užsienio kariais. Šie patys prie to uoliai prisideda: amerikietis, nežinia kokių demonų apsėstas iššaudęs visą kaimą, ir pundą koranų į laužą suvertę kariai nesustiprino ne tik meilės, bet ir diplomatiškos pagarbos.

Afganistaniečiai menkai gerbia tiek užsienio pajėgas, tiek savą valdžią. Kodėl 300-500 vietovėje dislokuotų Afganistano karių neįveikia 50 kovotojų? Problema – ne skaičiai ar ginkluotė, o pasitikėjimas vyriausybe. Ypač atokesniuose regionuose žmonės mieliau šaukiasi talibų, o ne korumpuotos, silpnos ir nepatikimos valdžios pagalbos.

Dabar viena svarbiausių užduočių – 2014 m. surengti kuo skaidresnius prezidento rinkimus ir Hamidui Karzai sklandžiai perduoti valdžią. Neseniai šis buvo laikomas naujos demokratijos pavyzdžiu, o dabar, sako, Barackas Obama su juo beveik nesikalba. Sąmojingesni stebėtojai gali lažintis, H.Karzai pasitrauks laiku ir be spyriojimosi ar ieškos būdų išlaikyti lyderio poziciją. Nežinia, kokia bus saugumo situacija, ypač jei rinkimai bus atidėti. Kalbama apie pilietinį karą, koks įsiplieskė išvedus sovietų kariuomsnę, šalies padalijimą ir geopolitinį vakuumą regione be aktyvaus JAV vaidmens.

Pažanga ekonomikoje, švietimo, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių ir kitose srityse akivaizdi. Telieka afganistaniečiams ir Vakarams stengtis, kad išėjus kariams ji nebūtų prarasta. Be kita ko, būtina šviesti visuomenę, stiprinti valstybės tarnautojų gebėjimus, derėtis su talibais dėl taikaus sugyvenimo, gerinti infrastruktūrą, kad valstybė gautų naudos iš gelbėse slypinčios kone visos Mendelejevo lentelės – naftos, aukso, anglies, dujų, ličio, retųjų metalų, o ypač – tartis su kitomis regiono valstybėmis, kad neprasidėtų naujas Didysis žaidimas dėl Afganistano.

Kad ir kaip toli šalis pažengė kurdamas infrastruktūrą ir gerindamas gyvenimo sąlygas, žemyn tempiančiu akmeniu gali tapti saugumas. 350 tūkst. policininkų ir karių nieko nereikia, jei žmonės gatvėje ar valdžios įstaigoje vis tiek jaučiasi nesaugiai. „Turėjau reikalų banke. Keistai jaučiausi: kas tris minutes apimdavo baimė. Stengiausi apsisukti kuo greičiau. Tokia dabar atmosfera Kabule“, – po nesenos atakos prieš prezidento rūmus pasakojo draugas afganistanietis.

Prieš ketverius metus Čagčarane į skarą tekdavo įsisupti iš mandagumo, neperšaunamų liemenių reikėdavo kartais. Vasaros pradžioje, būdami už stovyklos teritorijos, liemenių jau nenusiėmėme, o skarą apskritai palikau kambaryje – galvą visą laiką dengė šalmas. Nors miestas tikrai gyvena vis geriau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

06:47
17:02

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:24
01:30
00:20

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min