Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglė Digrytė: Būkime Japonija – nieko nesuprasi, bet viskas aišku

Šaltinis: 15min
0
A A

Eglė Digrytė (130) „Turite radijo stotį, kuri groja vien vakarietišką muziką, bet gatvėse nepamatysi jokių nuorodų anglų kalba“, – neseniai, lankydamasis Lietuvoje, pečiais gūžčiojo draugas libanietis. Anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio į tokią prieštarą. Lietuvoje lingvistinės diskusijos, kurių paklausau bent puse ausies, apsiriboja ginčais dėl lenkų asmenvardžių, dvikalbių gatvių lentelių, santuokinio statuso nerodančių trumpesnių moterų pavardžių, lietuviškų įmonių pavadinimų ir dūzgių bei panašių juokingų naujadarų.

Kalbininkų ir nacionalistinius jausmus puoselėjančių piliečių nepasitenkinimui reikia pripažinti, jog kalba, tiksliau, jos nemokėjimas ar ignoravimas, yra didelis trukdis turizmui plėtoti. Jei žmogus, nesugebėjęs pramokti anglų ar kitos užsienio kalbos, drovisi atostogauti užsienyje arba negali išvažiuoti studijuoti ar dirbti svetur, – tik jo bėda. Bet, žvelgiant plačiau, tai perauga į šalies problemą.

Pasidėkite ant postamento lietuvių kalbą ir džiaukitės jos archajiška gramatika bei žodžių formomis, ieškokite panašumų su sanskritu (kuriais galima sužavėti nebent labiau išsilavinusius indus – ne visi žino net patį sanskritą), putokitės dėl bandymų ją sumenkinti ir būsite įdomūs nebent lingvistams.

Užsieniečius į Lietuvą vilioja ne dainingoji mūsų kalba, o gamta, krepšinis ir, kad ir kaip būtų apmaudu, pigus alus bei dailios merginos.

Estų intelektualas Reinas Raudas, puikiai kalbantis lietuviškai, yra pažymėjęs, kad atviros kultūros, neatmetančios išorės įtakos, o bandančios ją prisijaukinti ir derinti su tradicijomis, yra gyvybingesnės. Uždarųjų pakeisti negalima, nebent palikti visam laikui ir ilgainiui sugriauti.

Taigi įsivaizduokite kokį sijonuotą futbolo gerbėją škotą, atvažiavusį degustuoti lietuviško alaus, miškų ir ežerų suviliotą JAV didmiesčio gyventoją ar su kuprine ant pečių keliaujantį ispanų studentą. Įsivaizduokite studenčioką, bandantį autobuse išsiaiškinti, kaip nukakti iki hostelio, arba britą, parduotuvėje tyrinėjantį alaus pasiūlą.

Reikia manyti, kad britas bokalus kilnos aludėje, o amerikietis vakarieniaus restorane, kur gaus angliškai surašytą meniu ir su padavėju ar barmenu galės nesunkiai pabendrauti. Bet pabandykite susigaudyti Vilniaus transporto sistemoje.

Net aš, pradėdama naudotis „Vilniečio kortele“, išklausiau trumpą kolegės paskaitėlę, ką jau kalbėti apie žmogų, kuris sostinėje lankosi pirmą kartą. Šiuo atveju turbūt galėtų padėti internetas. Wishfull thinking (maždaug „norėčiau, kad taip būtų“), kaip sako anglakalbiai.

Įmonė „Susisiekimo paslaugos“ savo tinklalapyje informaciją pateikia ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Informaciją, kurios keliautojui mažiausiai reikia: apie bendrovę, maršrutų ilgius, nuolaidas, transporto istoriją, kur skambinti, kilus problemų su „Vilniečio kortele“ ir pan.

Tiesa, bilietų kainos surašytos ir anglų kalba, bet kaip įsigyti „Vilniečio kortelę“ ir kaip ja naudotis – tik lietuviškai. Ironiška, kad šiai kortelei skirto tinklalapio adresas – angliškas (vilniusticket.lt). Puslapis, skirtas automobilių parkavimui (irgi anglišku adresu – parking.lt) apskritai vien lietuviškas.

Kiek geriau – „Lietuvos geležinkelių“ tinklalapyje. Galima pasitikrinti traukinių tvarkaraščius, bet, kilus neaiškumų, pats kaltas, jei nemoki lietuviškai. Su klientais užsieniečiais bendraujama daugiakalbiškai. „No results found for such query“ („Pagal užklausą nerasta rezultatų“). Ir čia pat: „Jeigu nerandate tvarkaraščio tiesioginiam kelionės maršrutui, nurodykite kelionės datą ir sistema automatiškai parinks maršrutą su tarpine kelionės stotele“.

Transportas – tik viena sritis, kur svetimšaliams gali kilti keblumų.

Pabandykite, kalbėdami vien angliškai, prekybos centre nusipirkti telefono papildymo kortelę, vaistinėje – piliulių nuo gerklės skausmo, taksisto paprašyti nuvežti iš vieno atokesnio Vilniaus rajono į kitą (dirbantieji oro uoste gal ir susikalbės), išsiaiškinti su policininku, provincijoje sustabdytas už greičio viršijimą.

Vieno recepto, kaip suktis šiose situacijose, nėra. Paprasčiausia būtų visus svetingus lietuvius priverstinai išmokyti anglų kalbos (nesvetingieji savo pyktį tegul reiškia užsieniečiams nesuprantamais žodžiais).

Jei žmogus, nesugebėjęs pramokti anglų ar kitos užsienio kalbos, drovisi atostogauti užsienyje arba negali išvažiuoti studijuoti ar dirbti svetur, – tik jo bėda. Bet, žvelgiant plačiau, tai perauga į šalies problemą.

Galima rasti ir paprastesnį būdą – kuo daugiau informacijos anglų kalba viešose vietose: transporte, gatvėse, įstaigose ir kitur.

„Kaip aš galiu ką nors suprasti? Viskas – vien lietuviškai“, – stebėjosi minėtas libanietis, dairydamasis prekybos centre. Jis nustebo išgirdęs, kad Lietuvoje esama radijo stočių, grojančių vien vakarietišką muziką, bet gatvėse maža paaiškinimų angliškai. „Jums reikėtų vartoti bent vieną tarptautinę kalbą – anglų ar prancūzų“, – siūlė Tarekas.

Jis džiaugėsi, kad bent jaunesni žmonės Lietuvoje bendrauja angliškai, – su jais didelių keblumų nebuvo. Užtat vyresniesiems anglų kalba svetima. Nemažai keliaujantį Tareką gelbėjo tik tai, kad jis truputį kalba rusiškai, moka skaityti kirilika, o kartu su juo po Lietuvą važinėjau aš.

Šio teksto nebūtų buvę, jei pati ką tik nebūčiau atsidūrusi panašioje situacijoje. Iki šiol po pasaulį basčiausi be didesnių kalbinių sunkumų.

Savą raštą turinčioje Indijoje susikalbėdavau angliškai (nors faktas, kad anglų kalba ten yra oficiali, nereiškia, kad bus įmanoma suprasti indų tarimą). Suomijoje gelbėdavo švediški užrašai – tautinės mažumos, bet vis tiek valstybine kalba. Arabiškus rašmenis irgi pažįstu, todėl improvizacijos transkripcijų lotyniškai rašmenimis neklaidina (būtent dėl to bendrakeleivė kartą pražiopsojo reikiamą posūkį).

Tačiau neseniai atsidūrusi Japonijoje turėjau pasiduoti. Draugai įspėjo, kad ten niekas nekalba angliškai. Turiu pasakyti, kad nėra taip blogai, – kai kurie japonai anglų kalbą moka, bet… jie tikrai nekalba. Restoranuose padeda paveikslėliai. Parduotuvėse… Na, ten tikra bėda – gelbsti tik bendros žinios, kaip turi atrodyti, pavyzdžiui, jogurto indelis. Etiketėse galima suprasti nebent skaičius – jei jie arabiški, o ne japoniški.

Bet išgyventi lengviau nei atrodo – traukinių stotyse visi maršrutai ir nuorodos išėjimų ar peronų link surašyti ne tik japoniškai, bet ir angliškai, važiuojant metro apie kitą stotelę pranešama dviem kalbomis, o kad būtų tikrai aišku, dar parašoma nedideliame ekrane. Nė karto neturėjau progos pasiklysti. Užtat turėjau gražaus laiko pagalvoti, kokių keblumų užsieniečiai patiria Lietuvoje.

Nereikia turėti iliuzijų, kad užsieniečiai mokysis kalbos, kurią visame pasaulyje moka tik kokie penki milijonai žmonių (nors gražių išimčių esama).

Estų intelektualas Reinas Raudas, beje, puikiai kalbantis lietuviškai, ne kartą yra pažymėjęs, kad atviros kultūros, neatmetančios išorės įtakos, o bandančios ją prisijaukinti ir derinti su tradicijomis, yra gyvybingesnės. Uždarųjų, kurios nieku gyvu neįsileidžia pokyčių, mat žmonės įsitikinę, kad tai netinka jų tapatybei, pakeisti negalima, nebent palikti visam laikui ir ilgainiui sugriauti.

Ar ne laikas mums tapti tikru Europos centru? Poliglotais per mėnesį ar metus netapsime, bet didelę kelionę galime pradėti nuo mažo žingsnelio ir padėti svečiams pasijusti bent kaip Japonijoje: net jei nieko nesupras, vis tiek susigaudys. Geras žodis iš jų lūpų būtų geresnė reklama nei „drąsios Lietuvos“ ir panašios kampanijos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min