Tai galėjo būti eilinis renginys – būrelis žmonių užsimanė pereiti Gedimino prospektu, truputį paskanduoti, pamojuoti vėliavėlėmis, pakalbėti Lukiškių aikštėje ir tiek. Ar maža tokių procesijų Vilniuje – per Užgavėnes, Tris Karalius, Kaziuką, Gegužės 1-ąją, Kovo 11-ąją… Visiems norisi eiti per centrą, bet neteko girdėti, kad dėl to kentėtų trinkelės, lietuviškas tapatumas ar kavinių langai.
Neapdairūs miesto valdininkai jei ir neužvirė visos košės, tai taip ją pamaišė, kad pradėjo virsti per puodo kraštus. Juk jei būtų iškart davę leidimą eitynėms Gedimino prospekte, dėl perdėto dėmesio renginiui būtų reikėję kaltinti nebent organizatorius ir, žinoma, žiniasklaidą, dabar su dar didesniu pasimėgavimu mėsinėjančią problemą, kurios galėjo nebūti.
Nors, tiesą sakant, organizatoriai turėtų tik dėkoti valdininkams už nemokamą reklamą. Ne kiekvienam pavyksta pakliūti į pirmuosius laikraščių puslapius ir viršutines naujienų portalų pozicijas, sulaukti tokio diplomatų, užsienio politikų ir aukštų pareigūnų, jau nekalbant apie eilinius lietuvius, dėmesio. Ar kitaip būtų tiek žmonių nuo eilinio studento iki scenos žvaigždžių tinklaraščiuose, „Facebook“ ar prie puodelio arbatos svarstę, ką daryti su paradu ir ką turėtų mylėti padorus pilietis? Ar būtų šeštadienį pažiūrėti į cirką susirinkusi tokia minia?
Teneįsižeidžia eitynių dalyviai dėl žodžio „cirkas“ – akrobatai ir klounų juokeliai yra puikus reginys, kokios iš esmės buvo ir šeštadienio eitynės. Bet cirku blogąja prasme jas pavertė žiūrovai, užkimšę Gedimino prospektą ne prasčiau nei per Kaziuko mugę. Kas atėjo palaikyti dalyvių, tik nenorėjo, negalėjo ar pabijojo prisijungti prie kolonos, kas – pažiūrėti, kaip atrodo tie iškrypėliai, ir pasiplūsti. Kaip reikėjo tikėtis, žiūrovų buvo daugiau nei dalyvių ir policijos kartu sudėjus.
Viduramžiais tikriausiai panašiai eidavo pažiūrėti po miestus narvuose vežiojamų kuprių ir neūžaugų. 2010-aisiais eisena vyko panašiame garde – aptvertoje Upės gatvėje, tik teritorija buvo per didelė, kad žiopliai galėtų ką nors įžiūrėti. Arčiau prisigrūdo tik tie, kurie nepatingėjo atsinešti kokį plakatą ar akmenį kišenėje. Šį kartą – ačiū policijai už sveiką nuovoką – tvoros atsirado labiau dėl bendros tvarkos, taigi Lukiškių aikštėje protestuotojai atsidūrė prie pat eitynių dalyvių ir kvėpavo tuo pačiu oru, kuris, nepaisant Seimo nario Petro Gražulio pastangų, vargu ar buvo dezinfekuotas. Tiesa, jau vėliau parlamentaras su Kauno vicemeru Stanislovu Buškevičiumi prospektą dezinfekavo spjaudydami policininkams po kojomis.
„Ir kaip čia jums, nenormaliems? Džiaugiatės, kad tik su policija galite žygiuoti?“ – vienos eitynių dalyvės pasiteiravo viena moteriškė. Dėl policijos sunku nepritarti, bet telieka apgailestauti, kad taikioje šalyje žmones reikia saugoti nuo kitų žmonių. Žmogaus teisių aktyvistė ironiją atrėmė tuo pačiu: „O žinote, ponia, kad jūsų kvepalai – mėgstamiausi lesbiečių?“ Moteriškė supyko, tik nežinia, ar dėl pašnekovės šypsenos, ar dėl klaidingo parfumerijos pasirinkimo.
Per eiseną įsiprašiau į vieną iš dviejų autobusų ir puikiai mačiau tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Nustebino draugiška didžiumos žmonių reakcija – jie mojavo kolonai, kai kurie nepabūgo iškelti vaivorykštės spalvos vėliavėlių. Bijojo kiti – jie dangstėsi P.Gražulio atvaizdais. Politikas tuo metu, padedamas policijos, sklandė virš Gedimino prospekto. Reikia pripažinti, atrodė kur kas elegantiškiau nei 2010-aisiais.
Renginio išvakarėse su kai kuriais organizatoriais svarstėme, ko galima sulaukti šeštadienį. Jau važiuodama autobuse mąsčiau, ar buvo baisu. Visiškai ne – baisiau turėjo būti likusiems ant šaligatvių, greta įsiutimo apimtų patriotų, bobučių ir vaikų, kuriems į rankas kažkas įdavė po P.Gražulio nuotrauką. Taip pat – kavinėms, kurios irgi pademonstravo sveiką protą – sunešė vidun staliukus, bet veikė įprastai.
Tiesa, prieš eitynes Gedimino prospektas priminė karo zoną ar maro apimtą miestą: gatvė – tuštutėlė, neįprastai daug policijos, kur ne kur pristatyta metalinių tvorų, virš galvų burzgė sraigtasparnis. Tiems piktuoliams reikia padėkoti, kad nepaleido į darbą kumščių (nukentėjo, rodos, tik vienas policininkas), ir apsiribojo vien pagieža, prasiveržusia padoriose šeimose (ar ne jas propaguoja šie žmonės?) nederamais šūksniais, piešinukais ir pareigūnų pasistumdymu.
Nebuvo jokio mūšio, apie ką buvo galima pagalvoti skaitant užsienio žiniasklaidos pranešimus: protestuotojai esą sutrukdė eitynes ir šturmavo sceną, o dalyvius pasitiko kiaušinių kruša (žinoma, nemalonu, jog kai kurie garbūs svečiai ir Lietuvos politikai išties buvo jais apsvaidyti). Patys organizatoriai pripažino – renginys buvo gerokai sėkmingesnis nei pirmosios eitynės.
Kaip ir prieš trejus metus, tolerancijos egzaminą geriausiai išlaikė policininkai. Gyventojams tai irgi nebuvo neįveikiama užduotis. Civilizuotai reikšti nepritarimą pasistengę išmoks ir protestuojai. Šypsokitės, pykčio raukšlės kenkia grožiui.
