Apie tas kekšes – lukterėkime. Kelionę pradėkime tuo, be ko jokios žvaigždės širdis neplaka. Tai pagrindinės jos (iš)gyvenimo savybės.
Charizma
Kodėl tai, ką daro vienas politikas ar politikė, priimama besąlygiškai, be konflikto, be jokios konfrontacijos? Tauta jį ar ją myli, ir viskas, nesvarbu, ką bepadarytų – viskas yra puiku. Bet nesunku įsivaizduoti kitą, kuris, kad ir kaip besistengdamas gyventi pagal moralės normas, yra linčiuojamas, ketvirčiuojamas ir nukryžiuojamas.
Žmonėms reikia spinduliuojančio, gyvybės energija užkrečiančio vulkano. Jei esi anemiškas ir pasyvus, publika nusisuks.
Mes kalbame apie sunkiai įvardijamą žmogaus charizmą. Tai gali būti: įtaiga, nepaaiškinama trauka ar žavesys, komunikabilumas, stiprus savęs teigimas, autentiškumas, originalumas, spinduliuojama jėga, vidinė laisvė.
Ar atpažįstate save? Iš tiesų charizmą turi nedaugelis – ją reikia arba užsitarnauti, arba su ja gimti. Iš graikų kalbos žodis charisma verčiamas kaip „Dievo malonė, dovana“. Tarptautinių žodžių žodynas nurodo, kad tai „individo ypatybės, išskiriančios jį iš kitų, gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą“.
Jei žmogus projektuoji save į tą žvaigždę (pasirinktą pagal siunčiamus ir gaunamus signalus), vadinasi, ir nori būti panašus į ją. Todėl dar šalia visų charizmos apibrėžimų reikia nepamiršti ir vitalumo. Objektas, į kurį kreipiame savo akis ir mintis, turi būti gyvybiškas, judrus ir trykštąs energija – tai ir yra vitalus. Žmonėms reikia spinduliuojančio, gyvybės energija užkrečiančio vulkano. Jei esi anemiškas ir pasyvus, publika nusisuks.
Seksualumas
Pramogų versle seksualumas trykšta purslais. Kodėl šiuolaikiniame pramogų versle karaliauja nuogo ar pusnuogio kūno kultas ir kodėl be jo neįmanoma apsieiti? Kaip viena iš skaudžiausių rykščių, nušluojančių visą kūrybą ar (tegu ir menkas, bet protines ar materialines) investicijas – tai frazė „viskas tik per tą galą!“
Jei rimtajame teatre ar kine nuogas kūnas turi kažkokius rimtus kodus ar simbolius, tai kasdieniame pramogų versle – tai tik privalomas seksualumo imanentiškumas. Ir tokį ėjimą „sekso šachmatais“ lengva paaiškinti: seksas, paprastai ir aiškiai kalbant, – tai stipriausia energija Žemėje. Seksualumas, atviras arba koduotas, yra vadinamas kontaktas, kai žmogų tiesiog priimi arba ne. Seksualumo kodų tikslas – suvilioti. Belieka klausimas – kaip?
Scenos senbuviai sako, kad scenoje reikia visko daugiau nei gyvenime. Aktoriai neleis meluoti, jų mokykla moko kalbėti paskutinei eilei. Tam, kad mes, publika, rankos „mostelėjimą“ perskaitytume teisingai, reikia daugiau garso, emocijų, reikia ne silpno, o tikrai gilaus rankos mosto. Vadinasi, ir vienas nuogas petys scenoje naudos neduos.
Labai siauri ir aptempti drabužiai, ryškus makiažas, daug apnuoginto kūno ir tokiu būdu tam tikro tipažo sukūrimas – tai ir bus atviras seksualumas ir mes jį taip ir priimsime. Arba atmesime. Bet nenuneigsime. Kaip kažkada įvardijo psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė, „seksualumas – tai gyvybė, energija ir agresyvumas. Rodo kūną – vadinasi, pabrėžia gyvybę. Būtų juk nonsensas, jei negyvybingas žmogus į sceną užliptų nuogas“.
Jis, tikėtina, net ir neužliptų. Tik reikia dar nepamiršti, kad kuo siunčiamas kodinis signalas bus subtilesnis, tuo daugiau auditorijos jis užgriebs. Ir nereikia vaidinti, kad ne to čia susirinkome.
Juk net Volteras sakė: „Moteris – tai padaras, kuris apsirengia, paplepa ir nusirengia“. O apie vyrus čia kas tiktų? Gal pirmojo profesionaliai Lietuvoje veikusio muzikos prodiuserio Gintaro Bendžiaus mintys: „Moteriai nusirengti visada yra privalumas, vyrui – minusas“. Bet Juozas Statkevičius jau dabar apie nuogumą ir viešumą (jo paties trumpikės paplūdimyje stambiu planu) turėtų vėl ką kitaip pasakyti, matyt.
Bet ar kas lyginsis su šių laikų filosofijos guru Jeanu Baudrillard'u: „Seksas ir darbas dar ne taip seniai buvo nesutaikomai priešingi terminai, o šiandien jie abu ištirpsta tos pačios paklausos bangoje“ („Simuliakrai ir simuliacija“. „Baltos lankos“, 2002).
Nepasiekiamumas
Prisiminkime LNK „Auksinius svogūnus“. Tai balandžio pirmosios proga rengiama humoristinio pobūdžio TV laida, kur apdovanojami žymūs šalies politikai. 2003 metais renginyje koncertuoja ir popdiva Džordana Butkutė. Vidury dainos „Aš tave myliu galbūt labiau...“, ji nulipa nuo scenos ir klesteli ant kelių vienam iš tuometinių valstybės vadovų. Veiksmą stebi ir šalia sėdinti jo žmona, jau nekalbant apie vos ne visą Lietuvą per TV ekranus.
Tai situacija, puikiai iliustruojanti savybę – būk nepasiekiama, žvaigžde. Jei Džordana būtų buvusi Grande – Mega – Super Star arba turėtų stipraus prodiuserio užnugarį, taip pasielgusi nebūtų. Tiesiog jai nebūtų leista.
Svarbu nenusileisti iki mirtingųjų lygio – negalima žinoti, kad žvaigždės vaikšto į tualetą, kad skalbiasi, karposi nagus ir serga sloga.
„Svarbu nenusileisti iki mirtingųjų lygio – negalima žinoti, kad žvaigždės vaikšto į tualetą, kad skalbiasi, karposi nagus ir serga sloga. Reikia tikslingai riboti informacijos sklaidą ir kurti įvaizdį, kuo mažiau panašų į paprastojo mirtingojo. Reikia sąmoningai suvokti šias taisykles ir niekada nedevalvuoti savęs“, – įsitikinęs radijo stoties „Radiocentras“ programų direktorius Donatas Bučelis.
Taigi norint tapti žvaigžde, reikia nepamiršti, kad susilaikymas – dorybė. Geriau mažiau, negu daugiau, arba less is more. Tai tinka visur, bet žvaigždžių spindesy šis dėmuo turi būti dar ryškesnis. Sąmoningas paslapties ir mito kūrimas – vienas iš sėkmės garantų.
Tiesa, ar matėte kada „Daft Punk“ vyrukų iš Paryžiaus veidus? Jei neklystu, elektroninės muzikos versle jie nuo... 1993 metų. Kaip jiems vis dar sekasi? Stulbinančiai gerai!
Atpažįstamumas
Jei esate žvaigždė, tai bet kuriuo atveju kuriate savo įvaizdį. Slėpimasis po kaukėmis irgi yra atpažįstamumas per tą „neatpažįstamumą“. Žmonėms svarbu išoriškai pažinoti savo herojus – tada jie jaučiasi esantys įvykių sūkuryje. Atpažįstamas žmogus žvaigžde gali tapti ir visai be jokių nuopelnų ar ilgalaikio darbo.
Pirmajame lietuviškame TV realybės šou „Akvariumas“ (TV3, 2002 m.) šešias savaites tik gyvenę ir valgę, bet kasdien per TV rodyti žmonės tapo populiarūs. Vėliau, šou pasibaigus, kai kurie iš jų dar ilgą laiką buvo kviečiami į renginius, dalyvavo kitose laidose, netgi gavo pasiūlymų dirbti. Iš esmės vien todėl, kad jie žinomi.
„Garsenybė, nes garsus (angl. Famous for being famous), 7-ąjį XX a. dešimtmetį atsiradęs apibūdinimas, taikomas žiniasklaidos liaupsinamiems asmenims, nors sunku išsiaiškinti, kuo jie nusipelnė dėmesio, kodėl vis rodomi per televizorių, dalija interviu ir patarimus, lankosi teatrą premjerose ir garsėja tuo, kad yra garsūs“, – knygoje „XX amžiaus įvykiai, sąvokos ir mitai“ (Algarvė, 2001) rašo Wladyslawas Kopalinskis.
Naujumas ir originalumas
Anties kvaksėjimas neturi aido ir niekas nežino, kodėl.
Drambliai yra vieninteliai gyvūnai, negalintys šokinėti.
Sraigė gali miegoti trejus metus.
Stručio akis yra didesnė nei jo smegenys.
Krokodilas negali iškišti liežuvio.
Poliarinės meškos yra kairiarankės.
Visi šie išvardyti gyvūnai yra kitokie. Todėl mes juos atpažįstame. Pramogų versle aukso vertės taisyklė skamba „Būk kitoks!“ Prieš 13 metų dienraštis „Lietuvos rytas“ rašė, kad kultinis ispanų kino režisierius Pedro Almodovaras, dėstydamas studentams JAV, nuolat sulaukdavo klausimų, kaip sukurti sėkmingą projektą. Atsakymas skambėdavo taip: „Galite paprašyti kino specialisto parodyti, kaip paprastai filmuojama scena. Tačiau, kai sekdami jo nurodymais, nufilmuosite, kažko trūks. Tas kažkas – tai jūs, jūsų požiūris, jūsų raiškos būdas. Režisūra yra labai individuali patirtis: reikia pačiam atrasti kino kalbą ir pačiam per tą kalbą atsiverti. Taigi jei norima išmokti kino, psichiatras padės labiau nei profesorius“.
Donatas Bučelis mano, kad svarbiausia yra nesitaikyti: „Štai ta pati Madonna – ji niekada nenorėjo būti panaši į savo amžininkus. Ji kiekvieną kartą sugrįždavo kitokia: tai erotikos žvaigždė, tai neskoningumo viršūnė, tai elegancijos etalonas, tai blond, tai jau juoda. Juk jei paanalizuotume laikmetį, kokius 20 metų atgal, pamatytume, kad tada muzikos ir pramogų verslas buvo lyg unikalumo įrodymas. Kuo tu labiau kitoks, tuo tavo poezija geresnė. Tarkime, anuomet vien tik išvaizda galėjai stebinti ir nustebinti: koks Boy Georgas išsidažo kaip moteris ir užsimaukšlina skrybėlę, o Madonna išsidabina blizgučių kiču. O šiandieniniai MTV herojai – visi juk kaip vienas. Daugelis prodiuserių daro jau kažkieno padarytą dalyką ir mano, kad jei jiems sekasi, tai pasiseks ir mums. Tačiau tai dažniau neveikia, nei veikia. Jei aš kurčiau žvaigždes – viską daryčiau tik kitaip, nei jau yra. Aprenk vyrą moterimi ir atvirkščiai, eksploatuok sekso temą, religijos, etinę, bet ką. Ir neaiškink, kodėl taip darai. Tegu žmonės spėlioja ir dar prileidžia gandų“.
O žmogus negali palaižyti savo alkūnės ir tai sužinojęs, iškart bando. Visi bando. Bet Jūs būkite kitoks, susiturėkite!
Pasiryžimas būti
Žmogui, siekiančiam pripažinimo, atpažįstamumo ir žvaigždės kelio, reikia turėti šalia ką nors, kas išmano psichologiją: būtina būsimąją žvaigždę supažindinti ir jai išaiškinti, kas jos laukia. Reikės mokytis ne tik judesių kalbos, oratorystės ar nuolat gilinti savo srities žinias, bet ir ištverti kontaktų gausą ir atmušti kritiką.
Kalbant apie pasiryžimą būti žvaigžde, reikia žinoti, kad ši savybė bus reikalinga ne tik viešam gyvenime, bet ir darbo platformoje. Žvaigždei būtini užsispyrimas ir valia, kadangi tobulėjimas pramogų versle susijęs su intensyviu, varginančiu, alinančiu darbu (nuolatinės gastrolės, komandiruotės, susitikimai su gerbėjais, darbas be tikslių valandų, vakarais ir naktimis, begalė kontaktų ir netgi dažna (bent Lietuvoje ir bent iš pradžių) uždirbamų pinigų ir poilsio balanso stoka).
Latvijos estrados primadona Laima Vaikulė sako: „Tai labai svarbu – būti pasirengusiam sėkmei, į kurią eini. Antraip toji sėkmė tave sugniuždys, suprantate? Pro tas duris galima įžengti tik tuomet, kai esi pasirengęs“.
Lūkesčiai ir žvaigždės užgesi(ni)mas
Klausimas amžinas kaip gyvenimas – kada reikia pasitraukti ir pasakyti sau (tai svarbiausia), kad jau laikas. Praktika, patirtis ir aplinka rodo, kad tokių garsenybių, kurios kukliai ar trankiai nusilenkusios, palieka sceną ir padėkojusios ištaria „Ačiū, man jau gana“, yra ant tos vienos rankos pirštų. Paprastai būna kitaip: dar, dar, na dar truputį...
Pikas pramogų versle yra panašus į sportą. Yra jėgų žydėjimas, yra rekordai, yra paprastam žmogui sunkiai suvokiama ištvermė.
Pikas pramogų versle yra panašus į sportą. Yra jėgų žydėjimas, yra rekordai, yra paprastam žmogui sunkiai suvokiama ištvermė. Kitaip tariant, duomenys + jaunystė.
Jei vysta vienas ar kitas dėmuo, tenka įsigyti papildų – virvę patraukti ar jėgos pastumti. Kadangi scena (dėmesys ir pripažinimas) yra nežmoniškas hormonų koncentratas, nulipti be jokios rimtesnės priežasties (liga ar atsidavimas šeimai) nuo šios adatos yra labai nelengva.
Tačiau žvaigždė privalo būti stipri ir pasakyti „Ačiū“. Jei ji to nesugeba, priimti tokį sprendimą, atėjus tinkamam metui, turi jos prodiuseris. Ar gali liepsną užgesinti kritikų vanduo? Ne, sako aštrioji žurnalistė Audronė Urbonaitė. Pasak jos, „kritikas aršia kritika gali tik pailginti žvaigždės gyvenimą, bet užbaigti jo – niekaip. O jei objektas reaguoja jautriai, tada jis jau nebeatitinka žvaigždės savybių. Jei ėjai į televiziją, į pramogų verslą, tai puikiai žinai, kad esi viešas objektas, kad tave tyrinės ir apkalbinės šimtai žioplių, neturinčių ką veikti ir jie kasdien apkalbinės, koks plaukas tau išdygo ar ne. Tai iš anksto žinoma. O jei nežinai – esi be galo naivus. Kritikas todėl tik padidina populiarumą, bet sunaikinti negali“.
Todėl verta atminti – tegu paskutinė Jūsų nuotrauka bus rankas iškėlus ant kalno viršūnės, o ne ištinusiomis mėlynomis kojomis skurdžioje papėdės stovyklavietėje. Nesvarbu, ar tai sausakimša Vingio parko estrada, ar kabinetas su kolegomis ministerijoje, ar sporto arena. Laiku išeiti – tai išlikti iškilus.
Štai trys auksiniai pasufleravimai, padėsiantys apsispręsti:
- nuobodu (sau pačiam ir didžiajai mano auditorijos daliai),
- nebesukuriu nieko nauja, kartojuosi,
- šis vaidmuo man nebeteikia džiaugsmo.
Galioja ir negenda jie kaip medus – amžinai. Ir tinka visiems – ir pyragams, ir salotoms su actu. Ir popžvaigždėms, ir politikos virtuozams, ir kiemsargiams.
Išliekamoji vertė
Popkultūra – jaunystės kultūra. Senėjimas – bjauru, išmintis – kam ji reikalinga? Ir vis dėlto baimės jausmas prie populiarumo pripratusius žmones laiko paradoksaliuose rėmuose. Jie bijo staiga nebetekti tos dozės dopingo, kurią kaip reguliarias injekcijas gaudavo gerą savo gyvenimo gabalą, bet kita vertus, niekas niekada nežino, kaip ir kuo čia viskas baigsis.
Čia jau kaip kazino: arba neteksiu visko, arba išlošiu dar daugiau. Taigi stipri žvaigždė turi turėti ambicijų per visą savo karjerą sukurti kažką, kas būtų įvertinta kaip vertinga, bet kaip tai įvertinti – nežinia. Edita Mildažytė sako: „Kai daina tampa be pavadinimo ir autoriaus – tai jau hitas. Todėl apie išliekamąją vertę amžininkai nesprendžia“. O jei jau atmesime mandagumą, tai ji labai mėgsta sakyti dar drūčiau: „Padaryti masinio vartojimo produktą – kiekvieno prodiuserio ar režisieriaus svajonė. Visa kita – bezdalai“.
Taigi jei norite tapti žvaigžde ar ją sukurti, naudinga atkreipti dėmesį į šias jos savybes:
- charizma,
- seksualumo jėga,
- nepasiekiamumas,
- naujumas ir originalumas,
- atpažįstamumas,
- pasiryžimas būti,
- lūkesčiai ir žvaigždės užgesi(ni)mas,
- išliekamoji vertė.
Tiek žinių. Tikrai sutinku, kad žinote daugiau ir geriau, kad keičiasi ir laikai, ir papročiai. Todėl čia surinkta medžiaga leidžia tik nuspalvinti vieną kitą Jūsų iliustracijų knygos puslapių, bet tai nėra aksioma. Tai greičiau lygties nežinomieji, kurie tik parodo, kad būti teisinga, stipria, žmonių mylima žvaigžde yra ir bus nelengva. Bus jautru. Gal ir dėlto šiame tekste specialiai striuka pavardžių ir bet kokių – lietuviškų ar pasaulio – pavyzdžių, gal ir dėlto smagu buvo pasiknaisioti po senas laidas ir straipsnius, nevertinant dar neataušusių madingiausių ir skandalingiausių įvykių.
Žvaigždžių visada buvo ir bus, reikėjo ir reikės. Jūsų patarimų (arba pinigų) joms – irgi.
Ir nesvarbu, ar pasirinks ji vieną iš dviejų kelių – būti prigimtine ar prodiuserių sukurta žvaigžde: skaitėte, kaip karalius Liudvikas XIV išrėžė „Valstybė – tai aš“, bet gal Jums priimtinesnis požiūris „Karalių vaidina jo svita“? Gal Jūsų misija šioje Žemėje skleisti savo pašaukimą ir nei publikos, nei kritikų nuomonė Jums kaip nuo žąsies vanduo? Gal paskui Jus ir taip eina žmonės, Jūs rodote kelią ir jokio verslo plano niekas Jums neįsiūlys?
Tačiau gal Jums smagus ir specialiai sukurtas įvaizdis, patikimo prodiuserio nuojautos, išmanymai ir verslo taisyklės su apskaičiuotu auditorijos poreikiu? Niekas nedrįs pasakyti, kad tokiu atveju esate menkesnis, na gal tik kas nors prisimins tą pjedestalą – sako, kuo aukščiau ant jo užlipa nykštukas, tuo geriau matyti, kad jis nykštukas.
O gal ne? Juk net pats klasikos genijus Mocartas vienu iš sunkiųjų savo gyvenimo etapų sakė: „Galbūt aš ir nusigyvenau, bet ne tiek, kad kurčiau be užsakymo!“
Veidrodis, rodantis žvaigždę ir jos gyvenimą, neturi būti iš sudužusiųjų karalystės – kiekvienas žmogus projektuoja ir lygina save su išrinktojo gyvenimu.
Kokia žvaigždė bebūtumėte, svarbiausia, skleiskite ne tik gandus (teigiamus, neigiamus, slaptus) apie save, bet ir kodus. Kitaip tariant, mitą.
Veidrodis, rodantis žvaigždę ir jos gyvenimą, neturi būti iš sudužusiųjų karalystės – kiekvienas žmogus projektuoja ir lygina save su išrinktojo gyvenimu. Minėta Aušra Griškonytė tiki, kad „žvaigždė – tai objektas, į kurį orientuojiesi pats. Ir kuo daugiau žmonių to norės ir kitame sugebės rasti būtent save, tuo žvaigždė bus ryškesnė. Juk daugeliui moteriškosios lyties skaitytojų, besidominčių high society gyvenimu, šitaip sudaroma elementari galimybė dalyvauti kilmingųjų ir turtingųjų gyvenime, savo pačių jausmus apvilkti prabangiais garderobais ir patenkinti didelį savųjų emocijų ilgesį“.
O dažnas vyras, besiklausydamas įtaigios politiko kalbos, beveik visada rimtu veidu atšaus: „Ir aš taip galiu. Jis kalba taip, kaip AŠ manau“.
Todėl nors autoritetai (arba žvaigždės) visais laikais keldavo konfliktus (vieni juk ir dabar teigiame, kad gyventi reikia asketiškai ir pakėlus akis į dangų, o kiti nuo seno leisdavo dienas smuklėse ir visada atrodydavo gero ūpo, pailsėję ir pilni jėgų), mums reikia tų, į kuriuos norime lygiuotis.
Kaip anksčiau, taip ir ateityje, savo idealus rinksimės patys, o ne mums kas nors ką nors numes ar primes. Matyt, tuomsyk, svarbu tik žinoti, kad pagrindinis žvaigždės tikslas buvo ir liks – tapti populiariam, o iš kur kyla mūsų garbinimai, pykčiai ir kitokie vertinimai, kaip kad galvoja 20 knygų autorius, amerikietis žurnalistas P.J.O’Rurckas, pakalbėkime visi kartu kitą kartą – tegu tai bus pavingiavimai apie kritiką ir su kuo ją mums visiems valgyti.
O rašytojas P.J.O’Rurckas sako: „Dabartinių garsenybių neįmanoma nei sugėdinti, nei pažeminti. Tai, kas kitados vadinosi gėda ir pažeminimu, dabar vadinama reklama“. Bet ką tada atsakyti TV eteryje su Arūnu Valinsku besišnekučiuojančiam muzikos kritikui Viktorui Gerulaičiui ir jo minties vingiui, jog „oficiali kultūra visais laikais buvo nuvytusi kekšė, neoficiali kultūra – žydinti kekšė“? Palieku atsakymą ir diskusijas Jums: tiesiog grįžkime prie šokiruojančio šio teksto pavadinimo – tai kurio iš šių pasaulių Jūs žvaigždė?
Tiek to. Teisūs visi ir nė vienas. Palieku Jus šiandien su doze raminančiųjų – Okuma Kotomiti eilėraščiu „Senis“:
Šimtametis senis
Iš jaunų žmonių nugirdęs,
Kad pasaulyje kažkas
Vėlei atsitiko,
Tik juoku atsako.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Leiskime sau… būti
