TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabija Vitkevičiūtė: Kaip aš dirbau socializacijos centre – juodas taškas vidur lapo

Šaltinis: 15min
0
A A

Gabija Vitkevičiūtė – Už tuos kablelis kurie toli kablelis kurie liko namuose kablelis meldžiu Tave kablelis o Dieve kablelis ramybės taškas. Rašykite, o kai baigsim, perskaitysime visos balsu. Kartoju: už tuos kablelis…

– O tai, sese Dominyka, kodėl Jūs negalite mums atnešti kelių tų maldaknygių, mes skaitytume ir daug greičiau išmoktume?

– O tai todėl, kad kai anąkart atnešiau, tai maldos dūmais virto, nes sakėt, kad jų popierius puikiai tinka cigaretėms sukti.

– Parodykit šitą? A, ne, per storas, galit ramiai atnešti kitą savaitę.

– Tai kad aš rami, o ko man? O jūs ar ramios?

Eilinis pirmadienis, eilinis ir pokalbis. Vilniaus vaikų socializacijos centre (VVSC), kur už padarytus nusikaltimus teismo sprendimu metus leidžia kelios dešimtys paauglių mergaičių, vyksta eilinė tikybos pamoka. Sesuo Dominyka tęsia:

– Mes gyvenime, kaip ir rašysenoje, būna, dažnai nukreivojame per linijas. Prancūzai sako: Jis yra Tas, kuris ant kreivų linijų rašo tiesiai.

– Nieko nesuprantu, – burba viena iš paskutinio suolo, – bet va kad mamos ir močiutės nekenčiu, tai faktas.

– Tai tik Tavo meilė joms verčia taip kalbėti, bet kai skausmas praeis, ramiai joms abiem atleisi.

Termino kaip vaistų knygelėje skausmui liautis čia nėra. Praeis, o gal ne? Lengviau, žinoma, jausti jį fiziškai, nes dalintis emocijomis šitų vaikų niekada niekas ir nemokė. Bet kai stiklo šuke įvairiais ornamentais palei venas persišukuoji dilbį, matyti akivaizdžiai – štai kaip man sunku, štai kaip raudonai ir tirštai sunkiasi, tas supjaustytas skausmas, štai jis koks. Todėl beveik visos mergaitės čia galiausiai pamėgsta ilgas rankoves: jei žaizdos dar nori būti matomos, tai randus jau tenka slėpti. Nes kelio atgal...?

Beveik visos mergaitės čia galiausiai pamėgsta ilgas rankoves: jei žaizdos dar nori būti matomos, tai randus jau tenka slėpti. Nes kelio atgal...?

Gerus pusę metų dirbau šiame centre. Ir mačiau, kaip palūžo mokytojai ir auklėtojos, kai pradėjo purentis Švėkšnos skandalas.

Visi, kaip kokie žydai holokausto metais, neklausiant nei vardo nei pavardės, buvo sumesti į vieną paplavų krūvą ir gavo dar vieną eilinį kirtį – visi jūs ten tokie anokie, tose kolonijose – sunaikinti, atleisti, nubausti.

Tai kas ten tokio blogo, kad išravėti nebūtų galima, klausiau savęs, kolegų, vaikų. Ir atsakymą gavau.

Nėra pasaulyje nė vieno blogo vaiko

Gerus pusę metų projektas „Kūrybinės partnerystės“, kuriam po kelerių metų darbo visose Lietuvos mokyklose šiemet teko dalia integruotų pamokų ir kūrybinės edukacijos taikymą išbandyti socializacijos centruose, investavo į tokius kaip aš, kad išmoktume dirbti su padidinta agresija, užslopintomis emocijomis, neadekvačiu savęs vertinimu ir neprognozuojamais smurto priepuoliais.

Pirmojo susitikimo su mokytojais metu kartu su psichologe Aiste Jasaityte-Čeburiak ir aktoriumi Justu Terteliu mandagiai pasiteiravome, o ką jos veikė savaitgalį?

Tai, pasirodė, kad norėjo nukelti duris nuo vyrių, naktį garsiai leisti muziką, plėšytis dėl draudžiamo įsinešti mobilaus, vėl pjaus... ir muštis su riebiais keiksmais. Ne visos ir ne visą naktį, bet taip buvo. Dievuliau, o kodėl? Nes turi išlieti skausmą ant tų, kurie jas saugo ir rūpinasi, nes tie, kas tai privalėtų daryti net pagal įstatymą, jas tik skaudino, nuvylė, netesėjo ir tūkstantis pirmą kartą apgavo.

Ir tada nebeklausi, kaip jos tokios gimė ar tapo. Juk sutiksite, kad nė vienas negimė blogas – visi iki vieno jie yra mūsų, suaugusiųjų veidrodžiai, tiesa?

Mes, gerai pritreniruoti kūrėjai, sutrinkame ne iš karto. Kalbėkime tada ne apie jų suplėšytas širdis, o apie jų... grožį. Vidinį (likučius, bet vis tiek) – irgi. Ar jos iniciatyvios, klausiame? Taip, labai, jau tris kartus bandė organizuoti pabėgimus. OK, aišku.

Motina Terese, priminki man čia savo garsiąją frazę, kad „jei turi laiko teisti ir vertinti, tai neturi laiko mylėti“, gerai?

Šiame kontekste mes su mokytojais surėmę pečius bandysime parodyti, kad tegu gyvenimas Tau, vaike, ir buvo neatleistinai neteisingas, bet nuo šiandien Tu gali jį pasukti savo linkme.

Pradedame diegti integruotos kūrybos pamokas arba, tariant paprasčiau, lankytis mažiausiai sykį per savaitę ir siekti pasikeitimo – ar įmanoma, taikant kitokius metodus, nei rykštė ir bizūnas, perlenkti jauną medelį. Sakau iškart – atsakymas bus ne vien „taip“.

Motina Terese, priminki man čia savo garsiąją frazę, kad „jei turi laiko teisti ir vertinti, tai neturi laiko mylėti“, gerai?

Paleidai kupranugarį – sėsk už grotų

Pirmas klausimas smalsumui numalšinti – už ką jos čia, už šių grotų ir žvangančių raktų pundų, papuolė?

Deimantė sako, kad kai į Biržus atvyko cirkas, į ją labai graudžiai iš narvo pažiūrėjo uždarytas kupranugaris. Tai ji vargšelį ir atrakino. Tas lakstė po miestą, visi jį gaudė, buvo smagu. Tik kažkodėl ne policininkams. Dar prie to prisidėjo kažkiek promilių, dar obuoliai į bobutės langus… Tiek ir gana.

Bet tokių romantiškų istorijų – ne gausiai. Daugiausiai jos apie tai, kaip nelankė mokyklos, blogai mokėsi, prie kultūrnamio su chebra rūkė, paskui ką nors kas nors primušė.

Iš pradžių gal ir kilo pagunda paskaityti mergaičių bylas, kad sužinotume, kaip „iš tiesų“, o ne iš jų pasakojimų klostėsi jų nusikalstama veikla, tačiau paskui paklausiau mokytojų patarimo ir vertinti nustojau. Pamaniau, jei jos nori, kad matytume jas geras ir šilkines, tai kodėl ne? Toks nesmerkiantis požiūris, draugiška ir motiniška globa leido mergaitėms atsiverti ir pasitikėti. O mums leido laimėti – ir jų meilę, ir projekto tikslus.

Ir, matyt, nekreipsime dėmesio, kai Diana pasakos, kad „ai, suprantate, ji mane taip prinervino, atiminėjo mano rūbus, apsivardžiavo ir maivėsi, kad kai jau vieną rytą ją spardžiau, tai nebežiūrėjau, kur. Paskui tik išsigandau, kai išvežė į Santariškes su policija. O kada, Gabija, jei gausiu laisvų dienų, galiu Jums atnešti margučių Velykų proga?“

Kaip sakė Antoine'as de Saint Exupery, „akmenų krūva nustoja būti akmenų krūva tą akimirką, kai į ją pažvelgęs žmogus išvysta pastatytą katedrą.“ Stengiuosi išvysti, nes laisvai neišeina. Gal kol kas.

Tyrinėdama mergaičių elgseną ir gebėjimus (kurie didžiąja dalimi priklauso nuo ten dirbančių pedagogų), sužinojau, pajutau ir įsitikinau, kad svarbiausia tokius paauglius yra... mylėti.

Skiriant jiems ne tik pakankamai žinių (turiu konstatuoti, kad jos tokio pobūdžio veikloje turi ir gali būti beveik galutinis tikslas, nes kitu atveju jis vis tiek nebus pasiektas), bet ir bendravimo, atsidavimo, laiko ir klausymosi, galima pasiekti stulbinančių rezultatų (mažinant agresiją, pasyvumą ar pykčio priepuolius kūrybiškumo ir atviro bendravimo metodais) net ir per trumpą laiką.

Tyrinėdama mergaičių elgseną ir gebėjimus (kurie didžiąja dalimi priklauso nuo ten dirbančių pedagogų), sužinojau, pajutau ir įsitikinau, kad svarbiausia tokius paauglius yra... mylėti.

Mergaitės įgijo mūsų pasitikėjimą, atsivėrė, pradėjo gyventi nebe baimėje ir kovoje ir tai leido mums įvykdyti visus savo stipriausius tikslus – sužadinti jų vaizduotę, atverti kiekvienai unikalius kelius į kūrybiškumą, suteikti drąsos ir ryžto veikti. Ir veikti iki galo. Rodės, kad nežinomo autoriaus citata „tu nekaltas, kad gimei skurde, bet kaltas, jei ten likai“ joms tapo aiški kaip dieną.

Sprogsta pumpurai, kaip žiedai sprogsta ir dešimt mūsų užrakintų mergaičių, gavusios trigubą dozę kūrybiškumo, tikėjimo ir pasitikėjimo, auga jos kaip ant mielių. Tiksliau, jų savivertė ir šypsenos.

O. Bet. Tačiau.

Per tas šimtą socializacijos centre dienų pastebėjau dvi medalio puses. Pirma, tos mažos kasdienės detalės, kurių gali apsimesti nepastebintis, tačiau viskam besibaigiant vis tiek suprasi: orkestras Operos teatre be tūkstančio repeticijų negroja.

Tarkim, atėjusi anksčiau laukiu pertraukos, ramiai sėdžiu koridoriuje. Išlekia bespardydama duris ir berėkdama Nijolė: „Nekenčiu, Gabija, šito Jūsų projekto ir šitų rašymų apie save! Kas aš esu, ar Jūs suprantat?! Motinos, tėvo nemačius nė sykio gyvenime, brolių seserų – nulis, kas aš esu, kaip Jums atrodo? Ką aš apie save po ta mano nuotrauka, kurios parodai reikalaujate, galiu parašyti?!“

Ramiai pasiimu spalvoto popieriaus lapą ir pritaikau „Thinking Maps“ metodą su apskritimu. Per penkias minutes Nijolė pati surašo esanti „moksleivė, jauna mergina, iš Alytaus, draugė, mėgsta muziką ir puoštis“, o įtaką jai padarė „viena socialinė darbuotoja“. Apsisuka ant kulniuko ir mina atgal į klasę: „Mokytojau, prašau, viskas atlikta – štai mano portretas!“

Tokia istorija nutiko ir su Jovita, apie kurią mokytojas pirmo susitikimo metu sakė: „Yra mokinių, kurios nesugebės ir neįsimins nieko...“ Bet ji išmoko masažo, puikiai dirbo anglų ir lietuvių pamokose.

Čia prisimeni indėnus: „Sieloje nebus vaivorykštės, jei akyse nebuvo ašarų.“

Pernelyg švariame vandenyje žuvys negyvena

Taip sako dzenbudistai. Jie padeda, kad jau galvoju, kad… daugiau man to nebereikia.

Nepaisant puikaus, profesionalaus ir tikslingo kelių mėnesių „Kūrybinių partnerysčių“ paruošimo, projekto viduryje sunkiausia man buvo suvokti, kad tai, kaip aš VVSC priimu aplinką ir santykius, gali būti visiška… netiesa.

Pvz., mergaitės nuolat puldavo į glėbį, viena per kitą pasakodavo istorijas, kokios jos geros ir kaip čia per klaidą pateko, ir todėl susidariau įspūdį, esą čia mane supa švelnios būtybės, kurioms Dangus pagailėjo meilės ir šilumos, kurių širdys auksinės, o norai dangiški.

Tačiau po vienos paskaitos (buvau pakvietusi paauglių elgsenos specialistę psichologę Jūratę Bortkevičienę) auklėtoja Rasa kaip eilinį nesaugų nakties portretą piešė vaizdą, esą „šiąnakt ir vėl radome po lovomis akmenų („O kam jie skirti? Taigi parsineša tos pačios gerosios mergaitės iš lauko, kad galėtų mesti prižiūrėtojai į galvą ir, šiai nugriuvus, staigiai pasiimti nuo kaklo raktus ir pabėgti“), „vėl mėtė į auklėtoją taburetes, o ant viršaus dar ir antklodę, kad galėtų suspardyti ir gvieštis tų raktų“.

Tuo metu trykšta Švėkšnos pūliai ir per radiją vyksta aktualių diskusijų laida, kur pašnekovai pasakoja, esą Skandinavijoje viskas kitaip, nėra socializacijos centruose jokių karcerių nei bausmių.

Taip, būna, kad ir kelias naktis nemiegu, nes bijau – ir dėl savęs, ir dėl jų, kad ko neprisidirbtų. Tikriausiai, kad mes siaubūnės. Net per radiją tvirtina, kad čia visi visus tvirkina.

Graži, inteligentiška, stilinga auklėtoja čia tuo metu verkia: „Kažin, o kiek ten prižiūrėtojų yra priskiriama vienam tokiam vaikui? Pas mus po dvi – visam aukštui. Taip, būna, kad ir kelias naktis nemiegu, nes bijau – ir dėl savęs, ir dėl jų, kad ko neprisidirbtų. Tikriausiai, kad mes siaubūnės. Net per radiją tvirtina, kad čia visi visus tvirkina. Tai tikrai?“

Taip pat man labai sunku buvo būti aplinkoje, kur kažkas nuolat rauda, kažkas – keikiasi, kažkas – spardo duris ir iš pamokos išeina ar pareina kada panorėjęs. Jei pirmos pamokos metu Žydrūnė dar yra pirmūnė, tai iki penktos ji taip pavargsta, kad tampa tokia pačia blogiuke, kaip jos juodoji treninguotoji kaimynė.

Taigi klampus buvo pats artimiausias kontaktas, kai prisileidi labai arti, manai, kad viską numanei, mokeisi ir išmokai, o staiga vis tiek supranti, kad… nesupratai.

Tuo metu kreipiausi į projektui priskirtus psichologijos specialistus ir pamažu atgavau pusiausvyrą, tad impulsui „ateisiu ir atidirbsiu, jei jau taip“ nepasidaviau. Galiausiai jaučiuosi įveikusi sunkiausius man emocinius momentus ir tapusi nugalėtoja. Kai nugali meilė, o ne cinizmas, kerštas ar skauduliai.

Bet trečią kartą ta pati emocija užplūdo sužinojus, kad trys iš trijų mergaičių, mūsų projektui nepasibaigus, tačiau suėjus jųjų nelaisvės terminui, jau grįžo į savo gimtus miestus ir… visas įdirbis (kurtas pasitikėjimas, stabilūs ir abipusia pagarba remti santykiai, pažadai) nuėjo šuniui ant uodegos: viena neatvyko į ilgai dėl jos derintą fotosesiją, kitos dvi – į finalinės parodos Vilniuje atidarymą, mat išvakarėse sugebėjo nusižengti vaikų globos namų vidaus taisyklėms. Trys iš trijų = 100 proc. Totalus susimovimas. Totalus laisvės skonis.

Bet juk kažkas čia dirba… kasdien?

Mokytojai ir auklėtojai čia dirba arba savaitę, arba 29… metus. Ugdymo skyriaus vedėja Gitana Rupšlaukienė sako, kad „dirbame nuolat ieškodami naujų būdų ir metodų, kurie būtų įdomūs ir patrauklūs kiekvienam vaikui. Ir tas kievienas vaikas mums labai svarbus“. Mergaitės ją vadina Gitanėle.

Užsienio kalbų mokytoja Aurika viską įrėmina: „Supraskite, mes čia neturime tikslo išmokyti kalbų. Mes mokome, kad tokios kalbos kaip rusų ar anglų išvis egzistuoja.“

Matematikos mokytojos Janinos gal taip mažybiškai ir nevadina, bet pati Janina per tiek metų jau žino – tik čia, tik pas mus, „baisiajame socializacijos centre“ didžioji dalis mergaičių pirmą kartą savo gyvenime pamato per Kūčias baltą staltiesę. O užsienio kalbų mokytoja Aurika viską įrėmina: „Supraskite, mes čia neturime tikslo išmokyti kalbų. Mes mokome, kad tokios kalbos kaip rusų ar anglų išvis egzistuoja“.

Nes įgūdžiai, kuriuos jos iki šiol lavino, yra ne išsilavinti, o išgyventi: po tiltu, po smurto ar po detoksikacijos. Sad but true, kaip pasakytų koks britas.

Kas viską pakeistų į geriau? Du žingsniai.

Niekas nesigviešia sterilumo, fasadinio ir paradinio vaizdo, kažkokių parodomųjų demonstracijų. Tačiau yra dalykų, kurie pakeistų socializacijos centrų ateitį ir įvaizdį. Jų, mano galva, du.

VVSC mastu mūsų projektas pavyko pritrenkiančiai, dėl žmonių gerumo ir noro atliepti su sava pagalba (įvairiausi rėmėjai) ir pats procesas, ir finalas kaip rezultatas (paroda „Nuo šiandien“) mergaitės tapo žvaigždėmis, o pedagogus įvertino jų pačių namiškiai (štai reakcija daugiau kaip 20 metų VVSC dirbančiai mokytojai – žmonai po parodos atidarymo: „Nemaniau, kad tokį prasmingą darbą dirbi, didžiuojuosi Tavimi“). Pedagogai dalijosi, esą „patys tapo labiau pasitikintys savimi, pakilo jų pačių savivertė“ (anglų k. mokytoja Jūratė).

Tačiau pavyzdys su trimis iš trijų grįžusių „namo“ mergaitėmis man parodė, kad vis dėlto vilką traukia į mišką, kad kraujas, genai ir aplinka daro milžinišką įtaką ir jai atsispirti yra nežmoniškai sunku (ypač paauglystėje, kada bendruomenės ir noro būti tokiu kaip kiti kultas yra svarbiau visko).

Todėl siūlyčiau skirti jėgų, laiko ir pinigų sudaryti sąlygas atlikti stebėseną ir analizę iš VVSC į joms įprastą aplinką (nesvarbu, ar į šeimą, ar į vaikų globos namus) grįžusių mergaičių elgsenai numatyti, prognozuoti, įvertinti ir sekti. Ir joms iš visų jėgų padėti, žinoma. Tik tada bet kokia veikla ar projektas visomis prasmėmis ir iš visų pusių taps prasmingas iki galo ir iš tiesų. Dabar gi skambina tik auklėtojos ir mokytojos, bet ir tai – savo nuo šeimų nugriebtu laiku ir „iš savų“.

Antra, jei į socializacijos centrus oficialiai ir masiškai įleistų kūrybinės edukacijos žmones su stipriomis metodikomis (kaip, pavyzdžiui, taikė ir pritaikė iniciatyva „Kūrybinės partnerystės“), kurie praturtintų šiomis žiniomis ten visa koja ir atvira širdimi dirbančius pedagogus, tai tada šios įstaigos taptų žaliosiomis stotelėmis, šaltinių oazėmis su kūrybos ir netradicinių agresijos slopinimo būdų turbodoze, kaip naujojo, į kitą – tinkamą – pusę nulenkto, bet ne perlaužto medelio, gyvenimo šaukliai ir vedliai. Tada žodis „socializacija“ ir „centras“ įgytų tikrąsias prasmes.

Ir gal tada nustotų vairuotojai, veždami „į koloniją“ verkiančią paauglę mergaitę, gąsdinti ir bauginti? Ir gal tada, žodis „healing“ (ang. gydymas) čia palengva ir profesionaliai pereitų į „creating“ (ang. kūrimas) ir mergaitė po metų „už grotų“ grįžtų namo ir netikėtai… užgrotų?

Per visą žiemą ir pavasarį taip ir nepavyko arbatos puodelio į Vilniaus vaikų socializacijos centrą pasikviesti ministro (nes čia nėra užsukęs joks švietimo ir mokslo ministras ir niekada).

Taigi kaip dainavo Vytautas Kernagis, „ir gal tada suprasi tu, kad be pievų nebus medaus…“ Bet tam įgyvendinti reikia ne tik noro ir iniciatyvų. Reikia ir tos mažos smulkmenos – palaiminimo iš valdžios.

Nors labai gerbiu Švietimo ir mokslo ministerijos komunikacijos skyriaus vadovę Nomedą, bet juk negaliu nuslėpti, kad mudviem per visą žiemą ir pavasarį taip ir nepavyko arbatos puodelio į Vilniaus vaikų socializacijos centrą pasikviesti ministro (nes čia nėra užsukęs joks švietimo ir mokslo ministras ir niekada).

Bandžiau nuolat ir nemandagiai įkyriai. Deja. Važiuoti automobiliu nuo jo kabineto iki VVSC aktų salės: kelionės atstumas – 3,16 km, kelionės trukmė – 6 min. Pasitikslinau Google Maps. Atsiprašau, Nomeda, bet turėjau tai pasakyti garsiai.

Nes gal tada jis būtų išgirdęs specialiai jam mergaičių paruoštą 1 minutės kalbą.

Juodas taškas vidur lapo

Vidury lapo mokytojas nupiešė tašką ir paklausė mokinių, ką tie čia matą. Vienas atsakė – tašką. Kitas – juodą tašką. Trečias – didelį juodą tašką. Mokytojas išklausė ir tarė: visi įžiūrite mažą juodą tašką, tačiau nė vienas nepastebėjote didelio balto lapo.

Tokią viešą kalbą parodoje „Nuo šiandien“ nuo savo klasiokių pasakė Deimantė Paula Vilemaitė. Jos ir dar devynių mergaičių profesionaliai sukurtas pokyčių fotografijas (autoriai Martynas Ambrazas, Olga Posaškova, Lina Fisheye, Narimantas Šerkšnys, Šarūnė Kajietė) galite visą šią savaitę apžiūrėti Vilniaus Mokytojų namuose, paskui – „Lietuvos pašto“ Centrinio skyriaus Vilniuje fojė, o dar paskui – pasikvieskite į savo savivaldybę. Kas ateisite, tokie patys iš jos negrįšite.

Ir tada, kai išgirsite sakant „kolonija“, galbūt būsite girdėję ką daugiau nei Švėkšnos skandalas. Būsite matę baltą lapą?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min