Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 26d. 17:25

Gabija Vitkevičiūtė: Pumpuras turi mokėti pražysti

Gabija Vitkevičiūtė Kaimynas žaliame kiemelyje kala dar vieną skulptūrą. Būna žmonių, kurie tiesiog sukurti ką nors kurti, o būna – kurie dieną naktį kuria, nepaliauja, ta kūryba kvėpuoja, ta dieviškąja kibirkštimi gyvi.

Opera ant viso garso tik skamba, kaimynas ant kopėčių pasilypėjęs, darbuojasi.

Kasdien praeinu pro tą kaimyną, jis visada – nėra kitaip buvę – nusišypso, palabina, pakalbina.

Sykį žiūriu, stovi jis ir glosto ne skulptūrą, o... savo rožyną. Paprastai visada su tokiais obliais, kaltukais, plaktukais ir vyriška jėga žymus skulptorius mosikuoja, granitą, marmurą, akmenį ar medį it šilką suvysto, trapiausias Barboros Radvilaitės blakstienas iš tų uolienų nukala, o dabar – toks gležnas ir neamžinas pumpuras jį patraukė.

Pumpuras turi mokėti pražysti, tada tikrai ateis tas, kas nepaliaus juo grožėtis.

Slenku tada pro jį iš niekur, tokia be ugnies, be jėgos vidinės, be džiugesio. Rami, bet bergždžia. Stabili, bet be juoko. Be problemų, bet ir be širdies virpesių. Linkteliu galva ir jau praslysiu šįkart kaip šešėlis.

Ir tik girdžiu, kaimyno balsas atsiveja: „Pumpuru grožisi žmogus tada, kai jis skleidžia aromatą, kai linksta nuo žiedlapių gausybės, kai suvokia savo unikalumą, kai užburia savo spalvos gyliu, kai stulbina ir kviečia, kai vilioja ir moja prieiti. O jei koks kirminų apsėstas, susisukęs, nunykęs, sudžiūvęs ir raukšlėtas – tai kam gi jis įdomus, vargšiukas? Tręšk netręšęs, liek neliejęs – vienas vargas su juo. Pumpuras turi mokėti pražysti, tada tikrai ateis tas, kas nepaliaus juo grožėtis.“

Ir žiūri kaimynas į tuos būsimus žiedus, atsitraukt negali. Tobulas gražumas. Trauka abipusė, galingiausia.

Aišku, kad su rože kalbasi, pamaniau. Negi su jauna, bet neprasiskleidusia kaimyne?

Jau mano raktams barškant, jau tarpdury dar atpūtė man tąsyk melodingas vėjelis – pražyst' rožės, pražyst' rūtos, pražyst' lelijėlės, pražyst' mano jaunos dienos su mano berneliu... Kaimynas niūniuoja, operos plokštelei sustojus.

Čia apie tai, kad meilė į namus ateina kaip katė – kada tik ji pati užsimano ir tik tada, kada visi rimti mūsų ketinimai ima rimti.

Meilė į namus ateina kaip katė – kada tik ji pati užsimano ir tik tada, kada visi rimti mūsų ketinimai ima rimti.

Čia apie tai, kad tais metais labai tie rožynai suvešėjo – linko žiedais, žemę šlavė, o kaimynas, kur buvęs, kur nebuvęs, vėl prie to pumpuro vis sau artinosi – tik jau ne su mintimis ir laiminimais, o su bambukinėmis lazdelėmis. Vis paramstydamas, pumpurų grožį palengvindamas.

Čia apie tai, kad kaimynas, apdovanotasis net Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Stasys Kuzma (1947–2012), kelerius metus jau tik iš Aukštybių to kiemelio rožynus ir neprasiskleidusius pumpurus (tuos su suknutėmis – taip pat) stebi, o tai, kad pražysti reikia ir norėti, ir mokėti, ir jaunai, ir daug mačiusiai širdžiai prisiminti kiekvieną gegužę tenka ir teks.

Prisiminti, kad žydėtų. Ir prisiminti, kad žydėti norėtų. Todėl, kai šįvakar į vazas ar į plaukus ruošite alyvas ir tulpes, o po savaitės kitos – jazminus, pivonijas ir rožes, o po mėnesio kito – jurginus, kardelius ar saulėgrąžas, tai prisiminkite – kaip jie po žiemos, taip ir mes po kasdienių pūgų turime tūkstantį progų pražysti – išsiskleisti ir atsiskleisti.

Tik reikia mokėti norėti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Pasakysiu atvirai, bet tai – ne spaudai

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min