Dabar populiaru
Publikuota: 2015 birželio 11d. 07:49

Gabija Vitkevičiūtė: Samdyk geriau rašančius

Gabija Vitkevičiūtė Kaip būčiau norėjusi, kad aš, o ne jie, būčiau sugalvojusi šią frazę! Bet taip nenutiko. Kodėl? O todėl, kad neišdrįsau. Tada sugalvojo kiti ir drąsos neįtikti jiems nepritrūko.

Bet man lygiai taip pat išdidu su šiuo imperatyvu įsikabinti tiems dviem vyrams į parankę ir žingsniuoti šalia kaip lygi su lygiais:

„Jeigu renkiesi iš kelių pretendentų, samdyk tą, kuris geriausiai rašo. Nesvarbu, ar ieškai rinkodarininko, pardavėjo, dizainerio, programuotojo ar dar ko nors – jų rašymo įgūdžiai tikrai pravers.

Jei žmogus gerai rašo, jis ne tik tai daro gerai. Aiškus rašymo stilius yra aiškios mąstysenos požymis. Gerai rašantys žmonės žino, kaip bendrauti, jie padeda geriau suprasti įvairius dalykus. Jie gali geriau įsijausti į kitą žmogų. Jie žino, ko nepaisyti. O iš savo darbuotojo Tu kaip tik nori tokių dalykų. Rašymas vėl grįžta į madą: žmonės daugiau rašo trumpųjų žinučių ir elektroninių laiškų, o ne kalba telefonu. Daug žmonių naudojasi įvairiomis pokalbių programomis ar rašo tinklaraščius. Rašymas yra šiuolaikinė gerų idėjų valiuta.“

Jeigu renkiesi iš kelių pretendentų, samdyk tą, kuris geriausiai rašo. Nesvarbu, ar ieškai rinkodarininko, pardavėjo, dizainerio, programuotojo ar dar ko nors – jų rašymo įgūdžiai tikrai pravers.

Tai – „ReWork”“ (lietuviškas leidimas „Nedirbk. Visiems laikams pakeiskite savo požiūrį į darbą“. Obuolys, 2011). Tai vienas iš naujųjų patarimų, kaip veiksmingai ir efektyviai dirbti šiuolaikiniame biure. Juos sukūrė ir taiko Jasonas Friedas ir Davidas Heinemeyeris Hannsonas. Jie yra dizaino agentūros „37signals“ įkūrėjai, o ši jų knyga, kaip patys teigia, – tai „New York Times“, „Wall Street Journal“, „The Sunday Times“ įvertintas bestseleris Didžiojoje Britanijoje ir JAV.

Tikrai galėtumei nekreipti dėmesio į tokius „menininkų“ paistalus, bet. Bet jie – milijonieriai. Taigi tai, ką sako, tai ir daro, ir toks požiūris jiems neša ne neviltį apie „nieko šitas pasaulis nesupranta“, o realią šlovę, garbę, pripažinimą ir didžiulį pelną.

Kodėl tai, ką jie sako, yra svarbu? Kodėl jie kalba ne tik apie tai, kad beviltiška yra kęsti posėdžius, rengti ataskaitas ar išvis liepti žmonėms eiti į biurą? Kodėl jie dar kalba ir apie rašymą? Klausimas atsakomas paprastai: ar pažįstate šiandien nors vieną žmogų, kuris nemokėtų rašyti? Vadinasi, tai aktualu visiems.

Kitas klausimas po to – kiek galite įvardyti savo rato žmonių, kurie rašo... be klaidų? O tai jau nebesvarbu, sakote? Tikrai? Ar tikrai?

„Męs atvyksime porit“

Ir koks skirtumas, kad Jūsų profesija ne tekstų kūrėjas reklamos agentūroje. Štai praėjusią savaitę rūpinausi smulkaus namų dailinimo reikalais ir pliaukšt – gavau savo srities puikaus ir profesionalaus meistro preliminarią sąskaitą. Nieko lyg ir įspūdinga, bet – ji buvo su žodžiu... „męs“. Kontekstas? „Męs atvyksime porit“. Meistro meistrystė liko, bet jo galva (su autoritetu) krito. Sorry.

Tada dukrai, parašiusiai feisbuke draugui sveikinimą, be kalbų tučtuojau liepiau ištaisyti sakinį „linkiu daug džiauksmo“. Darybą trumpai išdėsčiau, sako, aišku, einu perrašysiu. Jai aštuoneri. Tikiuosi, po gero dešimtmečio ją samdys. Net jei ir bus šokėja. Hiphopo.

Arba gal didžiausios Izraelyje ir vienos garsiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio kolektyvų Batshevos šokio trupės, kuriai antradienio vakarą Vilniuje plojo pati prezidentė ir kurią Tel Avive 1964 m. įkūrė filantropė, šokio mecenatė baronienė Batsheva de Rothschild ir legendinė amerikiečių šokėja bei choreografė Martha Graham. Abi, reikia manyti, raštingos, kas kad turi reikalą ne su išdžiūvusiais rašytojais, o su šlapiais nuo tobulo sinchrono šokėjais. Nes, ačiū „37signals“ vyrams, „jei žmogus gerai rašo, jis ne tik tai daro gerai.“

„Męs atvyksime porit“. Meistro meistrystė liko, bet jo galva (su autoritetu) krito. Sorry.

The best time to call me is email

Sakysite, mažai rašote ir Jums to raštingumo išvis nereikia? Tai žinokite, kad yra teigiančių, jog „elektroninis paštas – jau atgyvenęs komunikacijos kanalas“. O profesionalai iš elektroninių laiškų rinkodaros kompanijos „Soundest“ teigia, kad 81 proc. Lietuvos internautų elektroninį paštą naudoja kasdien.

Sakysite, kad „socialiniai tinklai seniai pakeitė elektroninį paštą“? Tai profesionalai iš „Soundest“ Jums mes atgal – vien pats feisbukas kasdien išsiunčia 1,6 milijardo laiškų.

Todėl jei jau užmiršite, kad būtina atsakyti į kiek-vie-ną Jums atsiųstą laišką ne vėliau kaip per parą, kad labai svarbu yra laiško pavadinimas, kad nežmoniškai daug lemia pirmieji 140 laiško ženklų (net 70 proc. skaitytojo net neatsidarys laiško telefone, jei jo nesudomins pirmieji sakiniai, angliškai vadinamas „pre-header“), kad laiškas turi būti neilgas, o jei jo gausiau, tai tada jis talpinamas į prisegtuką, kad šiukštu negalima rašyti verslui iš Gmail, Yahoo ar Mail dėžių ir visas kitas elementarias elektroninės komunikacijos taisykles, tai prisiminkite nors vieną – rašykite tuos visus oficialius laiškus be šypsniukų ir tik su lietuviškais simboliais.

Ir niekada nuo siandien nebedriskite rasyti sveplai – vis tiek bus tokiu kaip as, kurie del to Jusu puikias ir isgrynintas mintis trins neskaite. Atsiprasau is anksto.

Kodėl? O todėl, kad čia jau kalboms laiko nebelieka. Kaip sakė Fiodoras Dostojevskis, jei reikia aiškinti, tai aiškinti ir nebereikia („если нужно объяснять, то не надо объяснять“). Viską tuo ir pasakėte. Tiksliau, parašėte.

Gelbėkitės, skęstantieji, nes tai Jūsų pačių reikalas

Yra tik viena išeitis be padėties. Tai – mirtis. Visais kitais atvejais visos situacijos yra ištaisomos. Todėl, nusisamdžius kietą lietuvių korepetitorių, jau po trumpo mėnesio labai įmanoma bus didžiuotis kietu ir nesusitraukiančiu raštingumo ir naujos savivertės raumeniu.

Štai kodėl mokykloje šiais globaliais laikais reikia lenkti galvas ir nugaras lietuvių kalbos mokytojams, štai kodėl juos direktoriai gimnazistams ir pirmokams turėtų samdyti pačius reikliausius. Juk jeigu neskiriate „jei“ nuo „jai“, tai ką tada išvis skiriate? Jei kabliuojate kablelius kur reikia ir nereikia, tai gal tikrai geriau kaskart imkite ragelį, o ne parkerį į rankas?

Todėl jei jau vokiečiai sako, kad kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni, tai jau geriau mokėkite vieną, bet beveik tobulai. Ir tada jau ne bet kokią egzotišką, o (ne)paprastą gimtąją. Kad visi „męs“ gyventume pasididžiuodami, o ne gėdoje.

Tolimi japonai moka priminti: „Paklausti – tai patirti gėdą minutę, nežinoti – tai patirti gėdą visą gyvenimą.“ Vieni mėgstamiausių mano puslapių yra lkz.lt ir vlkk.lt. Ir man visai dėl to ne gėda.

Dar pamažu tapti raštingam labai padeda skaitymas: kas nežino, kad vaikai, kurie skaito, užaugę bus žmonės, kurie mąsto? Arba vėl tas Dostojevskis: „Mokykitės ir skaitykite. Skaitykite vertingas knygas. Visa kita padarys gyvenimas.“

Ir dar labai padeda tie, kurie įkvepia. Bendraukite su jais, kurie duoda, papildo, praturtina, pripila sklidinai ir dėkokite jiems. Kitiems gi palinkėkite gero vėjo. Taip ne tik Jūsų ekrane ar lape, bet ir gyvenime klaidų mažės.

Seksualumas be klaidų

Kažkada darbe, paskaičiusi eilinį šimtąjį tekstą ar laišką, garsiai nusistebėjau: ar aš čia viena tokia kū-kū, kuri apie žmogų sprendžia pagal tai, kaip jis… rašo? Atsakymas buvo „Taip, viena“. Laimei ar deja, bet toje kontoroje nebesu, tų žmonių nebesutinku.

Visas tas seksualumas turi vieną sąlygą – jis rašomas be klaidų. Ir bent du vyrai, tie iš „37signals“, man pritars. Milijonieriai, ne bet kokie ten.

Taip, kiekvienas turime savo kriterijus. Gal Jums svarbiausia – gera širdis? Ir tai irgi puiku. Mano viena močiutė buvo aktorė ir stilingai kūrė grakščias eiles. Kita – puiki mokytoja, kurią iki pat mirties kiekvieną spalį sveikindavo buvę mokiniai. O trečia – beraštė kaimo vestuvių šeimininkė. Ir atspėkite, prie kurios daugiausia glausdavausi, myluodavausi, guosdavausi ir kurios labiausiai ilgiuos?

Žurnalistė Liepa Rimkevičienė, nuvedusi savo pirmagimį į garsų chorą, sako, kad tie bičai, kurie kadaise lankė „Ąžuoliuką“, esą buvę daug kietesni už tuos, kurie, tarkim, spardė kamuolį: „Tie „ąžuoliukai“ patys fainiausi vaikinai paskui užauga. Atsimenu mokykloje, jei jau kuri būdavo kažkokį nerealų bičą įsimylėjusi, tai būtinai „ąžuoliuką“.

Ir nematau, kodėl galėtume nesutikti, juk tai irgi yra jos kriterijus. De gustibus non est disputandum – dėl skonio nesiginčijama.

Bet aš galiausiai sakau, kad vyro seksualumas yra ne tik jo išlavintas talentas, gražus balsas ir gerulis humoro jausmas. Tai dar ir eilinė sms, ir ryte brūkšteltas bereikšmis raštelis šalia blynų, ir žiauriai rimtas e.laiškas apie visokias vizijas, misijas ir strategijas. Bet visas tas seksualumas turi vieną salygą – jis rašomas be klaidų. Ir bent du vyrai, tie iš „37signals“, man pritars. Milijonieriai, ne bet kokie ten.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Viskas, ką Jūs turite, tai Jūsų reputacija

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min