Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabija Vitkevičiūtė: Viskas, ką Jūs turite, tai Jūsų reputacija

Šaltinis: 15min
0
A A

Gabija Vitkevičiūtė Žymi amerikiečių ikona Oprah Winfrey sako, kad „viskas, ką Jūs turite – tai Jūsų reputacija“. Žymus lietuvių dviratininkas Haroldas Mackevičius viename radijo interviu paklaustas, kaip jis ryte susirenka informaciją savo vakaro herojų pokalbiams, pasakojo, kad tai daro beveik vien feisbuke (FB).

„Esu tiek švariai išsigryninęs savo feisbuko profilį, ištrynęs visus, kas deda kačiukus ir tai, ką valgė, kad mano srautas yra tapęs labai kokybišku ir informatyviu“, – maždaug tokiu tonu ir nuotaika socialinį tinklą išnaudoja žmogus, kuris dėl savo darbo specifikos turi būti budrus ir gauti tik objektyvias žinias nuo ryto iki vakaro.

O mes kaip? Kada Jūs nebeapsikenčiate ir trinate „draugus“ iš sąrašo? Ką tokio jie turi padaryti, kad perliptų per Jūsų ribas? Ir ar yra kažkokios ribos, nepaisant tų, kurias gana griežtai nustatė patys feisbuko kūrėjai?

Kada Jūs nebeapsikenčiate ir trinate „draugus“ iš sąrašo? Ką tokio jie turi padaryti, kad perliptų per Jūsų ribas? Ir ar yra kažkokios ribos, nepaisant tų, kurias gana griežtai nustatė patys feisbuko kūrėjai?

Man – taip. Ir pažįstu ne vieną bičiulį ir verslo, kultūros ar švietimo profesionalą savo rate, kuriems tos „va dabar jau gana“ linijos labai ryškios.

Unfriend – štai sprendimas ir draugų, tiksliau, sekėjų, skaičius nieko nebelemia. Mažiau tampa daugiau. Kodėl tokia svarbi šių dienų e. komunikacija ir kodėl mes taip nedaug galvojame, kai rašome ir fotografuojame bet ką, bet kaip, bet kam ir bet kada?

Mano noras Jums šiandien priminti, kad šie „niekingi“ ir „laisvalaikio“ socialiniai tinklai gali lemti (ir tą negrįžtamai daro jau dabar) Jūsų karjerą, ateitį, o tai yra – reputaciją. Kitaip tariant, „viską, ką Jūs turite“.

Jei dedate tai, ką valgote, tai dėkite ir...

Sykį automobiliu keliavau iš Berlyno namo. Kelias labai puikus, bet ir netrumpas. Kelios dienos Vakaruose buvo labai įdomios ir e. pasaulis buvo nutolęs, tačiau tik kirtus sieną ir gavus beribio interneto, pamenu, pasilaižydama įneriu į FB.

Ir matau – butelis čia, alutis ten, kepsnys čia, skarda kažko ten. Be staltiesių, be veidų, be vardų, be susitikimų. „Taurės ir lėkštės“ – būtų tokių albumų plikas pavadinimas.

Pamenu, kad jei būčiau ėmusis reikalo tą patį vakarą tamsoje ir nuovargyje, po tos ilgos kelionės ne dangumi, o su kelių ženklais, tai būčiau sakiusi – jei dar kartą, tai…! Tai trinu iš draugų, iš akių ir iš mano pasaulio! Šauktukas!

Bet kai ateina rytas, ateina ir šviesa. Tada galime prisiminti patį svarbiausią gyvenimo klausimą „Kodėl?“: viskas, ką darai, juk turi į tai atsakyti? Ir jei sugebi, tada ir šokti ant raudono lakinio stalo su raudona kepure ir raudonom kojinėm gali būti tikslinga. Net labai tikslinga. O gal net vertinga, jei, tarkim, tai pagalbos centro akcija, siekianti priminti apie kraujo donorystę. Taigi – kodėl tiek proporcingai daug tų baisių maisto ir gėralų nuotraukų mano (!) FB erdvėje?

Taigi – kodėl tiek proporcingai daug tų baisių maisto ir gėralų nuotraukų mano (!) FB erdvėje? Gal tos lėkštės leis ateinantiems žinoti, ką mes valgėme? Nes ką valgai, tas ir esi?

Daug kartų apdovanoto fotografo Martyno Ambrazo žodžiai „jei dedate tai, ką valgote, tai tada dėkite ir tai, ką išš...“ – lieka rytą ir vakarą. Juk sakai taip, mielas drauge, tiesa? O aš ne sakau, o matau.

Jei Edita Mildažytė sako, kad jos „Bėdų turgus“ – laida ne apie bėdžius ir pagalbą, o būsimųjų kartų antropologų tiriamoji medžiaga apie XX ir XXI amžių Lietuvos vidurkį, tai tada ir aš klausiu: gal tos lėkštės leis ateinantiems žinoti, ką mes valgėme? Nes ką valgai, tas ir esi?

O gal prisiminkime vieną stipriausių praėjusio amžiaus intelektualių niujorkietę Susaną Sontag? Jos nuolatinis miksavimas tarp pop-ir-rimtosios kultūros tapo bestseleriais milijonams sielų. Pavyzdžiui: „Kai aš einu į Patti Smith koncertą, galiu juo mėgautis, jame dalyvauti, jį suvokti kaip tik dėl to, kad esu skaičiusi Nietzsche.“

O gal tie vaizdai atsiranda dėl to, kad norime parodyti savo gebėjimus (kurti virtuvėje, pavyzdžiui) ar paveldėtą stalo sidabrą (kaip prabangaus gyvenimo simbolį) ar tai, kad išvis turiu pinigų ir nesu alkanas (man jau pasisekė)? Pasakykite man, kodėl?!

Tada dar yra forma, jei jau turinys šįkart yra maistas. Komunikacijos ekspertai prieš metus konferencijoje „Zeitgeist“ sakė ir skaičiais moka įrodyti, kad FB yra platforma ne tik būti įvertintam (paaugliai, tarkim, like’ina arba unlike’ina – ir tai yra pripažinimo skalė), ne tik pasidalinti informacija (ateikite į koncertą ar seminarą tada ir tada), bet ir kurti savo įvaizdį, tai yra vertinti šiuos įrašus kaip savo CV (auditorija nuo 25 iki 45 metų, regis). Tai jei mano CV atsiranda „žiūrėkit, štai tai, ką aš valgau“ nuolatinės kontempliacijos, tai kaip tada?

Nesakau, kad to būti ir negali. Aš prenumeruoju ir nuolat skaitau žinutes nuo Grazina Gum, Lietuvos veganai, Beatos Virtuvė, Sarah Carey (Martha Stewart) ar Andrius Užkalnis. Jie to profai ir dėl to (klausimas vėl – kodėl?!) – maisto ir tekstų apie mitybą ar valgymo protokolą – aš juos savo FB erdvėje turiu.

Tai čia apie maistą. Aš visus, kurie dėjote savo alų Čekijos baruose ir šašlykus soduose, jau ištryniau. Dar nebeseku tų, kurie mėgaujatės naminiais gyvūnėliais, ir esu ant ribos, kada ateis laikais skleidžiantiems savo tobulų vaikučių „išmintį“.

Kai neturiu, ką galvoti, tai vėl ir vėl mąstau sau: kaip suaugęs žmogus neprisimena, kad svarbiausias klausimas viešojoje erdvėje (o tokia yra bet koks socialinis tinklas, taip pat ir FB) – kas iš to žmogui? Arba kaip atsakė Konfucijus, paklaustas, „koks žmogus yra pats svarbiausias – tas, kuris dabar prieš mane“. Tai jei dabar įdėsiu Jums nugertą stiklinę morkų sulčių, tai ką tuo pasakysiu, ką?

Jei dabar įdėsiu Jums nugertą stiklinę morkų sulčių, tai ką tuo pasakysiu, ką?

Pasirinkimo vis tiek nebėra

Jei jau taip sunku išlaikyti e. kartelę net ir čia, kur visi tik „ilsisi“, tai lengviausia būtų FB nebūti išvis? Pažįstame ir tokių.

Tačiau. Kelio atgal nebėra ir tą įrodo tyrėjai. Eriqas Qualmanas, knygos „Socialnomics: How Social Media Transforms The Way We Live and Do Business“ autorius sako, kad mes neturime pasirinkimo, ar naudotis socialine medija – klausimas yra tik vienas, kaip gerai ja naudosimės.

Arba futuristas, antropologas, elektroninės medijos tyrimų grupės vadovas Brianas Solis. Jis pristato taisyklių rinkinį „12 e. klaidų, kurias daro vadovai“.

Štai kelios pagrindinės: „Vadovai ignoruoja socialinę mediją, neskiria laiko suprasti, kaip ji veikia, arba nurašo jos privalumus, teigdami, esą socialiniai tinklai skirti tik blaškyti dėmesiui, užmegzti liguistiems tinklams arba žaisti su vaikams sukurtomis programėlėmis. Arba verslininkai metasi į kitą pusę, visu įkarščiu neria į socialines medijas, visiškai nesuvokdami jos elgsenos ir taisyklių svarbos. Todėl nustokite kalbėti apie socialinės medijos poreikį ir pradėkite aiškintis, kaip jos vartotojai gali teisingai megzti ryšius, mokytis ir informacija dalintis.“

Kiekvienas Jūsų e. sakinys, netgi tas, kurį rašote dabar elektroniniame laiške, bet kokiame socialiniame tinkle, netgi sms – tai Jūsų praeitis ir tai Jūsų… ateitis.

Taigi išvada labai aiški: kiekvienas Jūsų e. sakinys, netgi tas, kurį rašote dabar elektroniniame laiške, bet kokiame socialiniame tinkle, netgi sms – tai Jūsų praeitis ir tai Jūsų… ateitis.

Bet koks video, kurį leidžiate filmuoti draugui žavingo vakarėlio metu ir paskui skleisti e. tinklais – tai Jūsų atskaitos taškas.

Man niekada neišeina iš galvos poklaikis namudiniškas filmukas su garsiąja Angelina Jolie, kuri, apsvaigusi nuo narkotikų, be tikslo vaikštinėja po namus su telefonu rankoje, kažką vapa, kažką mirksi, kažką tyli, kažką kviečia. Tokia pat graži ir, žinoma, protinga, bet dar ne geros valios organizacijų visame pasaulyje ambasadorė, matyt, dar net nesapnavusi, kad kada nors taip į kitą pusę pasisuks jos kelias. Kelios minutės to „nereikšmingo video“, o atsiprašinėjimų už jaunystės klaidas paskui – dešimtimis.

Gerai, kad Angelinai nereikia darbintis ir rašyti motyvacinių laiškų, bet jei Jums vis dar tenka ar dėl dar geresnio gyvenimo teks, tai kaip nepamiršti, kad Jūsų visus viešus pasisakymus ir pasirašymus prafiltruos labai akyli vindikacijos meistrai.

Žinoma, jei tokie sparnuoti ir plačių mostų bus Jūsų užmojai – dirbti dideliuose ir globaliuose koncernuose, o ne UAB „Daug turto“, kaip mažas įmonėles mėgsta seminaruose įvardyti smagusis oratorius advokatas Andrius Smaliukas.

O jei turite paauglių savo namuose, tai dar priminkite jiems ir tai, kad dabar jau egzistuoja ir toks dalykas kaip sekstingas (angl. sexting – dviejų žodžių „sex“ ir „texting“ kombinacija) – elgesys, kai dalijamasi intymaus turinio vaizdais ar žinutėmis, kito žmogaus intymios nuotraukos persiunčiamos naudojantis technologijomis: mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu, socialiniais tinklais, pažinčių svetainėmis ir pan.

„Vis dažniau tenka susidurti su paaugliais, nukentėjusiais nemaloniose situacijose, kai asmeninės intymios nuotraukos tyčia ar netyčia atsidūrė viešojoje erdvėje, – teigia VšĮ „Vaikų linija“ savanorių mokytoja, psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. – Sekstingo problema – jo pasekmės, nes viešojoje erdvėje pasklidusi nuotrauka gali sugadinti paauglio reputaciją. Be to, dažnai kaltinami patys nusifotografavę paaugliai, nors savo atvaizdą siuntė tik mylimam žmogui ir nesitikėjo, kad jį pamatys ir kiti“, – svetainėje „Draugiškas internetas“ perspėja VšĮ „Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Bet visada išlieka „bet“. Mūsų jau minėta gėdos, pažeidžiamumo, perfekcionizmo ir bendrystės problemų specialistė Brenė Brown teigia, kad jei Jūs perdėm ištobulinsite savo FB, vis dėlto ir tada bus nesmagu: jei esi perdaug e. puikuolis, tai nesugebi normaliai megzti… realių santykių: „Mūsų dėl technologijų pamišusiame pasaulyje komunikabilumas painiojamas su artumo jausmu. Tai, kad esame prisijungę prie socialinių tinklų, dar nereiškia, jog jaučiamės pamatyti ir išgirsti.

Tiesą sakant, perdėtas komunikabilumas gali reikšti, kad daugiau laiko praleidžiame socialiniame tinkle „Facebook”, nei akis į akį bendraudami su artimais žmonėmis.

Tiesą sakant, perdėtas komunikabilumas gali reikšti, kad daugiau laiko praleidžiame socialiniame tinkle „Facebook”, nei akis į akį bendraudami su artimais žmonėmis.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų restorane esu mačiusi, kaip tėvai sėdi įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus, o jų vaikai rašinėja trumpąsias žinutes arba žaidžia žaidimus telefonuose. Kokia prasmė tada atostogauti kartu?“ (Brene Brown. Netobulumo dovanos. „Tapati knyga“, 2014).

Kaip gaila, kad tai tiesa. Štai ir tam, kad parašyčiau šią skiltį, nevažiavau su šeima dviračiais kvapniaisiais pajūrio takais. Užrišau dukroms naujus šalmus, padėjau įsitaisyti naujoje kėdutėje, įdėjau gerti, pabučiavau ir, besisukdama į priešingą pusę, ... pamosikavau. Jos glosto tikrame miške tikrą ežiuką ir siunčia man e. foto. Aš atsakau e. laišku su e. pasigėrėjimu: Super!

Gyvenimas be balanso

Kaip nusiraminti? Gal padės žinojimas, kad mes gyvename vadinamojoje susikurtoje realybėje ir plaukiojame iškreiptame pasaulio suvokime – mums tikrai taip nesiseka, kaip vaizduojame feisbuke ar e. laiškų prisegtukuose su asmenukėmis.

Ten tik sirupas, ten tik koncentratas – ir tai tik nesubalansuotų žinių ir sėkmingų akimirkų. Ne dienų, ne valandų, o akimirkų. Tai būkite ramūs – Jūsų klasiokai tikrai nepasiekė tiek nežmoniškai daugiau negu Jūs. Gal tik jie daugiau laiko leidžia prie kompiuterio? Ir taip priartėjame prie naujos krypties – tai e. psichologija. Taigi mūsų e. elgseną jau tyrinėja ne mėgėjai, o mokslininkai ir tyrėjai. Mes rimtame tinkle, mielieji, ir, norime nenorime, turime žaisti pagal e. žvejų taisykles.

O ką daryti tiems, kas neturite FB? Matyt, jau nebeskaitėte šio teksto, tačiau gal kas perduos ir Jums: tas pats galioja bet kokiems rašytiniams šaltiniams. Tas pats galioja ir Jūsų kasdieniams e. laiškams. Juk ne vienas darbdavys ištrynė nebeskaitęs elektroninio laiško, kai rado jį be š, č, ž ir ą. Apie tai, kodėl verta samdyti tik geriau rašančius – lygiai po savaitės.

Juk ne vienas darbdavys ištrynė nebeskaitęs elektroninio laiško, kai rado jį be š, č, ž ir ą. Apie tai, kodėl verta samdyti tik geriau rašančius – lygiai po savaitės.

Ir pabaigai – pundelis faktų

– Jei socialinis tinklas „Facebook” būtų šalis, tai būtų trečioje vietoje pagal dydį po Kinijos ir Indijos.

– Socialinis tinklas „Twitter” kuriamas pagal temą, o ne pagal žmones, kuriuos sutikai.

Kad ir kitame pasaulio krašte gyvena tas žmogus, net nesi jo regėjęs, bet seki jo temas. Ten galioja trumpi pranešimai (iki 160 ženklų), ten trumpina nuorodas, ten yra daug raktinių žodžių paieškų – į mokslinius straipsnius, į ekspertinį požiūrį. Tinka kaip langas į pasaulį. Čia kuriamas solidusis įvaizdis ir reputacija. Bėda viena – Lietuvoje vos gyvas, beveik miręs, visai nepopuliarus. Čia daug veikia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir pats Popiežius.

– Socialinis tinklas „Facebook” veikia ir kuriamas pagal žmones, kuriuos sutikai. Labai tinka kaip erdvė anonsams, socialiniams įvykiams, kvietimams, renginiams reklamuoti, kviesti atvykti. Didžiausia sėkmė – vadinamieji share’ai, tai yra pasidalijimai. Lietuvoje labai aktyviai FB savo profesinius pasiekimus skleidžia europarlamentarai Gabrielius Landsbergis ir Petras Auštrevičius.

– Planuotė ir struktūra: kiekviena save gerbianti organizacija planuoja.

Sukurkite laukimo efektą, net jei uždelsite, Jūsų lauks. Susikurkite savaitės, mėnesio ir metų (jei taip gyvenime kam nors pasiseka) planą ir jo laikykitės. Ritmas ir struktūra atneš ne tik lankytojus, bet ir sėkmę, gal net pinigų. Chaosas ir pripuolami veiksmai atneš pajuokas ir minusus. Paklauskite partnerių užsienyje, ką jie mano, kai naujausią įrašą pirmame įmonės puslapyje randa 2013 m. rugsėjo 13 d. Jie mano, kad Jūs seniai užsilenkėte.

Ir finalui – mįslė

„Tai medijos priemonė, kuri milijonams žmonių vienu metu leidžia klausytis to paties anekdoto, tačiau būti vienišiems.“

Tai Thomo Elioto, amerikiečių poeto, Nobelio premijos laureato žodžiai apie vieną iš naujųjų medijų. Apie kokią? Pasufleruosiu tik tiek, kad ji ištarta maždaug 50 metų anksčiau, nei atsirado socialiniai tinklai. Atsakymą rasite ten pat – tinkle. Gal net nustebsite dėl tokio naivaus, iš šiandienos perspektyvų žiūrint, paprastumo.

Prasitrinkite viską, kas įdomu tik Jums ir rodo nieką kitą, o tik Jūsų vienatvę, ir pagalvokite, kokia nuostabia žinia galėsite nuo šiandien pradžiuginti savo kelis šimtus ar tūkstančius draugų.

Ir kaip tostas gale kalbos tegu bus Oscaro Wilde’o mintis, kad „nėra nė vieno nusidėjėlio, kuris neturėtų ateities, ir nė vieno šventojo, kuris neturėtų praeities“.

Taigi raskite laiko ir prasitrinkite savo profilyje šuniukus (tik ne tuos, kur kviečiate padėti benamiams ir nuskriaustiems – nes čia ir yra ta misija, kuri atsako į klausimą „Kodėl?“), prasitrinkite linksmučius draugelius su alučiu iš užstalių, savo lakuotus nagučius ir pėdutes su keliukais pajūriuose (vietoj to, jei jau norite parodyti, kad ten nuvykote, tai parekomenduokite gerą muziejų ar restoraną, mes tikrai suprasime, kad Jūs ne iš kaimo rašote, o ir bus naudos), prasitrinkite viską, kas įdomu tik Jums ir rodo nieką kitą, o tik Jūsų vienatvę ir pagalvokite, kokia nuostabia žinia galėsite nuo šiandien pradžiuginti savo kelis šimtus ar tūkstančius draugų. Draugų, ne save.

Nes „viskas, ką Jūs turite – tai Jūsų reputacija”.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Pumpuras turi mokėti pražysti

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min