Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 16d. 15:00

Giedrė Liutkevičiūtė: Piliečių ir politikų santykių serialas „Prezidento rinkimai“ 7-as sezonas – ar iš meilės, ar iš reikalo

Giedrė Liutkevičiūtė A.Camus suklydo, gyvename ne permainų, o paradoksų amžiuje. Štai, rinkimai į Prezidentus straipsniuose, laidose, socialiniuose tinkluose ir užstalėse vyksta metus, tačiau rinkimai dar nė neprasidėjo, renkame, reitinguojame, tačiau kandidatų dar nė neturime, ir renkame tuos, kurių darbas paprastai būdavo rinkti, analizuoti, komentuoti kalbinti kandidatus, tai yra renkame žodžio žmones, dar renkame taip emocionaliai lyg žiūrėdami pirmą kartą vergę Izaurą ar gavę istorinį šansą krepšinyje atsilošti prieš CSKA.

Žinoma, nebūtų į ką žiūrėti jei nebūtų reginio. O reginį, kuris leidžia mums tikėti archetipiniais dalykais, gėrio pergale prieš blogį, istoriniu teisingumu, lygybe, turime. Tokia jau žmogiška prigimtis, mums reikia asmens, į kurį sudėsime visus savo lūkesčius ar mėginsime permesti atsakomybę už savo gyvenimą, o jei neduokdie, kažkas gyvenime nepasiseks, negalėsime rasti darbo, ar nuvykti atostogų, renkame tą, kurį kaltinsime, kad gyvenimas negerėja.

Lūkesčiai juk ribų neturi nors ir Prezidento galios labai ribotos, todėl kandidatai, siekdami reitingų pasirenka žaisti lūkesčių, o ne teisybės korta. O statymai dideli, todėl lyg šiol aiškaus supratimo apie prezidento galias ir atsakomybių sritis plačioje visuomenėje, aiškių pasirinkimo kriterijų nebuvimas sudaro erdvę demagoginei populistinei retorikai iš vienos pusės ir neadekvatiems lūkesčiams, sudedantiems viltis į gelbėtoją iš kitos pusės.

Ar yra kokių priešnuodžių tam klystkeliui, dėsningai užprogramuotam interneto, neatsakingo žodžio galių sustiprėjimo, „fake news“ įsigalėjimo, kurio pavilioti pasukome ne tik mes, bet ir pasaulis?

Kuo mažiau aiškumo ir skaidrumo, tuo daugiau iliuzijų ir lūkesčių, o kai nesuderinami lūkesčiai su galimybėmis, viskas visuomet baigiasi bibliniu siužetu: laukiame mesijo į kurį sudėsime lūkestį atpirkti visas mūsų ligšiolines nuodėmes ir mus kankinančias jų pasekmes, o paskui vėl kalsime prie kryžiaus. Nes kaip gamtoje taip ir visuomenėse – viskas visuomet siekia grįžti į pusiausvyrą – kuo didesnė euforija pradžioje, tuo didesnė neapykanta paskui.

Ir tokia strategija puikiai veikia, ką rodo per Europą ir pasaulį nuvilnijusi populizmo laimėjimo banga ir pokalbių šou žanras rinkimuose. Ar yra kokių priešnuodžių tam klystkeliui, dėsningai užprogramuotam interneto, neatsakingo žodžio galių sustiprėjimo, „fake news“ įsigalėjimo, kurio pavilioti pasukome ne tik mes, bet ir pasaulis? Sumaniai naudojant komunikacines strategijas ir spaudant mygtukus ant pirmiau minėtų lūkesčių sužadinimo dėmesys garantuotas, nes žmonėms reikia „duonos ir žaidimų“, tai yra vilties dėl geresnio gyvenimo ir pramogos.

Taigi, ir mes tiek Seimo rinkimuose turėjome, tiek Prezidento rinkimuose turime visus populiaraus šou formato komponentus ir pagal visas pramogų verslo taisykles besielgiančius veikėjus. Šį kartą, regis pagal neblogo detektyvo žanrą besirutuliojančius – turime rinkimus, turime favoritus, tačiau neturime.... pačių kandidatų. Jie, kaip tie įtariamieji, slepiasi iki paskutinio momento, stebėdami visuomenės simpatijų barometrą, kad išsaugotų „veidą“ ir galėtų sakyti: „aš čia ne prie ko“, „aš čia tik pro šalį ėjau“, „nė neketinau kandidatuoti“ ir kad išlaikytų intrigą.

Žinome juk, kuo pramoginiai serialai prikausto visas namų šeimininkes – laiko draminę intrigą, emocinę įtampą iki pat paskutinėje serijoje įvyksiančios atomazgos – rinkimų, ups vestuvių nakties, nes po to siužetas „ilgai ir laimingai“ ne be toks įdomus. Pilkoje rutinoje nublanksta emocijos ir tie priešvestuviniai, priešrinkiminiai pažadai pamirštami. O kuo prikausto varžybos vyrus? Kova, taktikomis, strategijomis, kovomis be taisyklių, kraujo kvapu, rezultato laukimo įtampa. Taigi, kone kiekvieną savaitę po naują seriją, po naują gandą, po naują jo versiją, po naują tikėtiną pretendentą į Mrs. / Mr. Lietuva.

Visi įsitraukę naršome po kaulelį, kišame nosį po antklodėmis ir verčiame lauk apatinius marškinius, rausiamės praeities sąvartynuose, t.y. bylose ir archyvuose, dalijamės į stovyklas, galandam arba ploninam liežuvius. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, vieniems patinka platūs pečiai, kitiems fantazija ar nostalgija antrankiams, kietai rankai, tretiems šviesioms sruogoms. Tačiau daugumos komentaruose matau vieną bendravardiklį – mes įtraukti pokalbių formato ir komunikacinių „spec. efektų“, vertiname tik tai, ką girdime t.y. kalbas.

Aplinkui vis girdime, „Nuomonės lyderis“, „Nuomonės formuotojas“, „Išsiskyrė tvirta nuomone“, „Tvirta retorika“, „Šaunuolis, taip gerai sudirbai oponentą, ko neini į prezidentus“, „Kaip gražiai pasisakė tuo klausimu“ ir pan. Taigi, tie, kurių amatas kalbėti, kurių įrankis žodžiai ir kurie tiesiog geri savo amato meistrai, gerai dirba savo darbą – t. y. gerai, įtaigiai, argumentuotai kalba, tampa matomais, girdimais, tampa žinomais, tada dėsningai lyderiais ir atsiduria tarp tų, kuriuos visuomenė nori matyti tarp kandidatų į prezidentus.

O tai, mano galva, jau rizikinga. Todėl nebejuokinga, ir aš jau surimtėjusiu tonu klausiu, ar prezidentą rinksimės, taigi ir savo gyvenimą lemsime keliems metams į priekį pagal muilo operų ar pagal profesionaliuosius kriterijus? Pagal tokias žaidimo taisykles ne tik kad tarp kandidatų ėmė šmėžuoti kalbų, o ne veiksmo žmonės – žurnalistai, analitikai, bet ir grumiasi jau ne tik ne kandidatas su kandidatu, o komunikacijos agentūra su komunikacijos agentūra ar specialistu.

Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, vieniems patinka platūs pečiai, kitiems fantazija ar nostalgija antrankiams, kietai rankai, tretiems šviesioms sruogoms.

Jie ruošia taktiką ir strategiją, aiškinasi oponentų silpnąsias vietas ir spendžia spąstus debatų metu, įvaizdžio ir nuomones, formuotojai, kandidatams į lūpas įdeda tai, ką žmonės nori girdėti, sužinoję iš visuomenės apklausų... Užsakomieji straipsniai, serialai, koncertai, laiku paviešintos arba ne saugumo tarnybų pažymos reikalingos, nes atliktų darbų ir rezultatų trūksta, kurie kalbėtų už juos. O žiūrovams juk reikia šou...

Visi gauna ko nori – vieni pramogą, kuri prikausto dėmesį, o kiti galimybę paslėpti už žodžių savo kompetencijų ar rezultatų trūkumą. Tik ką gauna Lietuva ir mūsų gyvenimai? Nors suprantu, kad šmaikštus tekstas ir humoras skaitosi lengviau, taip pateikta žinia įtaigesnė, bet šou žanrui savas laikas ir vieta. Ar galime sau leisti praryti į patrauklų formatą įpakuotą netinkamą turinį ir taip apnuodyti savo ateitį?

Taigi, nuo komedijos grįžkime prie kalbos ir palyginkime: anksčiau žinios nuo vienos pilies iki kitos keliaudavo žirgo greičiu, žmonės išsibarstę atokiai ir vieninteliai kriterijai patikrinti asmenybės vertę buvo jos veiksmai ir jų sukeltos pasekmės bei laikas. Su interneto atėjimu, žinios ėmė sklisti akimirksniu, o kai nebeužtrunka laike tai ir vertinamos nebėra laike. Gaudami naujienas iš virtualaus pasaulio, nebematome paties žmogaus, jo veiklos rezultatų, ir to, ko nėra pačiame tekste, tas ir nebeegzistuoja, nes dėl laiko stokos, nebepasigiliname, neanalizuojame, nesugretiname trijų dėmenų: žodžių, veiksmų ir laiko spręsdami apie asmenybę, nes mus, kas akimirką užtvindo naujas pagal visus reklaminio teksto dėsnius sukonstruotų žodžių krioklys. Tą puikiai parodė A.Valionio knyga „Politikos sūpuoklės“– daugumą „nupirko“ įtraukianti retorika, o pasigilinusiems į istoriją ir sugretinusiems žodžius su poelgiais, retorika, tapo tik viena iš asmenį charakterizuojančių priemonių ir šiuo atveju ne pačia gražiausia.

Ar gali gera teorija ir geri komunikaciniai įgūdžiai pakeisti praktinę patirtį? Papildyti – taip, bet ne pakeisti. Visgi, kandidatai jums to nepasakys, apie tai tylima, tą reikia pačiam susirasti, o suradus sugretinti. Aš, iš ilgametės atrankų patirties, klausydama kandidato ir paskui jau įdarbinus jį, lygindama jo žodžius su darbais sau pasidariau banalią išvadą, kad visi puikieji kalbėtojai, itin gerai mokantys save pristatyti narcizai auksaburniai, išbandymo laiku ir rezultatais dažnai neatlaiko, nes į veiksmą, o ne į demagogiją orientuotas žmogus kalba mažai, kalba tiksliai ir jo visi žodžiai nukreipti į veiksmą.

Paradoksalu, bet su mažiau žodžių pasiekiama didesnė įtaiga. Žodžio svorį lemia asmenybės jėga, o savo žmogiškąją energiją galima paleisti arba per liežuvį, arba per veiksmą. Tie, kurie daug kalba, kurie paleidžia per liežuvį, paprastai jos pristinga veiksmui ir todėl dėsningai žodžiai nevirsta darbais. Paprastai tie, kurie kukliau ir mažiau kalba, rodo geresnius rezultatus. Kalbėtojai, neturintys praktinės valdymo patirties, paprastai tęsia toliau tai ką moka – būna „kalbančiomis galvomis“ ir organizacija ar valstybė eina sau, o „galva“ sau, „statanti oro pilis“ iš žodžių, kurie visgi nėra tvari statybinė medžiaga. Atsakingi, intelektualūs asmenys paprastai yra intravertai, tokie kaip Steve‘as Jobsas, jie netobulino savo įgūdžių nei retorikai, nei demagogijai, manipuliacijoms ar įtaigai, todėl jiems energijos, sutaupytos ant kalbos, lieka darbui ir rezultatui. Čia komunikacinės savybės, įtaiga, charizma, diplomatija būtinos, kaip papildančios, bet nepakeičiančios.

Ar gali gera teorija ir geri komunikaciniai įgūdžiai pakeisti praktinę patirtį? Papildyti – taip, bet ne pakeisti. Visgi, kandidatai jums to nepasakys, apie tai tylima, tą reikia pačiam susirasti, o suradus sugretinti.

Taigi, norint nuspėti kaip po laimėtų rinkimų elgsis politikas tereikia pažiūrėti, kaip jis elgėsi praeityje. Žmonės nesielgia taip kaip skelbiasi, kad elgsis, jie tiesiog gyvena taip kaip gyveno iki šiol, o tą neatitikimą užmaskuoja žodžiais. Aš visuomet stengiuosi ne girdėti žodžius apie darbus, o darbus versti į žodžius, t. y. ką iki šiol nuveikti darbai, ne vienkartiniai, o nuoseklus ilgametis darbas, ne tik darbas, o jo rezultatas kalba apie asmenybės etiką, organizuotumą, diplomatiškumą, gebėjimą suvaldyti sudėtingas situacijas ar kitus kriterijus, kurie man atrodo esminiai numatytai pozicijai.

Taigi, profesinėse atrankose mano kriterijai: ne žodžiai, ne iškalba, skvarbios ir turtingos įžvalgos, o konkretūs praeities pasiekimai; nuoseklus kryptingas darbas; aiški kompetencijos sritis; žodžių ir veiksmų vienovė; atsakomybė, pirmiausia už savo žodį; vertybės, bet ne deklaruojamuose žodžiuose, o jų vadovaujamų ar atstovaujamų organizacijų veikloje.

Visgi, diskusijose matau vyraujančią kitą grėsmę – kalbama ne apie k r i t e r i j u s, bet asmeniškumus. Vertėtų pažiūrėti kitu kampu, o jei rinktumėmės ne asmenybes, o kriterijus, pagal kuriuos norime atsirinkti prezidentą? Dėl jų jau būtų lengviau, objektyviau, skaidriau diskutuoti ir aiškiau įsivardyti ko mums reikia šiuo etapu, taigi greičiau atkrenta netinkami variantai. Kaip darome darbe, vykdydami personalo atrankas? Išsigryninę, kas esame, kur norime nueiti, kokios mūsų vertybės, per tą filtrą žiūrime į kandidato ligšiolinį profesinį kelią, ar jis natūraliai ėjo ta pačia kryptimi ar ne, kiek ilgai, kaip nuosekliai ėjo, išsigryniname, kokių esminių asmeninių ir profesinių savybių šiam etapui reikia.

Mes, visi piliečiai taip pat vykdome atranką, tačiau profesionalumo, skirtingai nuo įmonių, nematau, nors svarba žymiai didesnė. Nematau viešojoje komunikacijoje diskusijų apie tolesnę valstybės kryptį, apie priemones, jai pasiekti, vertinimo kriterijus ir jau tam kontekste, būtinas savybes, leidžiančias sėkmingiausiai įgyvendinti prioritetinius tikslus. To nebuvimas, rodo aiškumo nebuvimą ir sąmoningo pasirinkimo nebuvimą ir atveria erdvę manipuliacijoms ir populizmui. O turint vertinimo kriterijus, pasimato, kad tokios priemonės tėra triukai, dūmų uždanga, siekiant suklaidinti. Tas iš valdžios niekada neateis, nes manau pati didžiausia mūsų bėda ta, kad tarp šių sąvokų – valstybė, valdžia, visuomenė, kaip niekada didelė praraja, nesusikalbėjimas ir susipriešinimas, sudarantis prielaidas populizmui.

Žinoma, galime lipti ant pirmo arba antro grėblio ir vėl, bet abu kartai parodė, kad trečias kelias neišvengiamas – dialogo, darnos ir integracijos kelias, ne visom priemonėms siekiant įtvirtinti savo tiesą o atrandant tuos modelius, kurie suprantami, kaip tiesa visiems.

Visų pokyčių katalizatorius ne valdžia, o aktyvi, pilietiška, atsakinga visuomenė. Nežinau, ar Lietuva atlaikys dar vieną eksperimentą be strateginio, vizionieriško mąstymo ir plano, proaktyvaus, o ne reaktyvaus veiksmo, prioritetų išsigryninimo, gebėjimo ne tik nubrėžti, bet ir užtikrinti jų vykdymą, kriterijų, pagal kuriuos būtų aiškiai matuojamas progresas. Taip pat kertinių „valdžia“ ir „visuomenė“ sąvokų dabar esančių antonimais paverčiančių sinonimais, per visuomenės girdėjimą, paisymą ir įgalinimą. Todėl turime kitą chroninę ligą – įstatymu lygiu viskas gerai, bet viduriniosios grandies inertiškumas, nenorėjimas matyti plačiau savo trobos interesų paprastai suamortizuoja visas iniciatyvas. Aiškus, visiems suprantamas, ir visiems asmeniškai prisidėti leidžiantis tikslas tiek organizacijoje, tiek valstybėje mobilizuoja ar atmeta kas nereikalinga, bet tikslo iš valdžios neprimesi, jis turi rezonuoti visuomenėje. Tos savybės be diplomatinių gebėjimų, rasti sąlyčio taškų ir natūralią pusiausvyrą su visais – neįgalios.

Turėjome vieną kraštutinumą – ilgametę elitinę politikų kastą, arogantiškai maniusią, kad politikos reikalų paprasti mirtingieji nesupras ir suformavusią tą pleištą tarp valdžios ir visuomenės. O kai yra ignoravimas tai visada yra užspausta nuoskauda ir pasitaikius progai revanšas, kuris ir įvyko. Ignoruodami klasikines politines partijas ir figūras, metėmės į kitą kraštutinumą – ignoruotų visuomenės sluoksnių atstovus, regis suteikusius balsą ignoruotiesiems, tačiau visą valstybę pasmerkusiems improvizacijoms ir politikos praktikantų bandymų-klaidų eksperimentams.

Žinoma, galime lipti ant pirmo arba antro grėblio ir vėl, bet abu kartai parodė, kad trečias kelias neišvengiamas – dialogo, darnos ir integracijos kelias, ne visom priemonėms siekiant įtvirtinti savo tiesą o atrandant tuos modelius, kurie suprantami, kaip tiesa visiems. Tie procesai, beje, globalūs – verslas jau senai atrado šiuos žodžius kaip raktinius pirkėjų palankumui užtikrinti – dėsningai srautui bei rezultatams generuoti. Visur, kur didesnės masės žmonių, veikia tie patys dėsniai. Pokyčių nepaisymas kainuoja atsidurti tiek verslo, tiek politikos paraštėse tarp besiteisinančių arba dejuojančių arba kaltinančių marginalų.

Taigi, išgrynintos asmeninės savybės, žodžio-veiksmo vienovė, skaidrumas, lūkesčių aiškumas, profesiniai pasirinkimo kriterijai, paremti valstybės strategija ateinančiam laikotarpiui, darnos ir integracijos politikos leitmotyvas kalbose ir programose leistų subalansuoti lūkesčius su galimybėmis. Aiškūs kriterijai atfiltruotų atitinkančius lūkesčius, bet neturinčius gebėjimų ir suteiktų daugiau šansų galintiems. Tuomet gal nereiktų gelbėtojų, mesijų, atpirkėjų, kuriems krautume savo lūkesčius, bet paskui kuriems krautume laužą dėl to, kad tų lūkesčių nepateisino, nes nepasigilinome, nes girdėjome tik žodžius, nes mums patinka serialai, nes vis dar nenorime prisiimti neatsakingumo nuodėmės ir vis tikimės, kad kažkas ją atpirks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Vadovo uošvio įmonei už šilumą Pravieniškių kolonija permokėjo 126 tūkst. eurų

Verslas

Vilniaus kolegijos direktorė: į LEU rūmus galėtume perkelti tris fakultetus

Aktualu

Į Europos Parlamentą kandidatuosiantis prof. L.Mažylis: ten – ne politikos dramblių kapinės

Aktualu

Orai.lt: pietvakarių vėjas atpūs šiek tiek šilumos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius, grįždamas į Romą, pareiškė: Baltijos šalys visada yra pavojuje

Prie Jono Žemaičio-Vytauto buvo...

Donatas Motiejūnas apie uždirbamus milijonus, sūnų ir Lietuvos rinktinę

Aktualu

Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?

Aktualu

Valdžios paslauga narkomafijai: prekeivių įkliūva vis mažiau, taikiklyje – jaunimas su „žole“ kišenėje

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius žada, kad Bažnyčia nebedangstys seksualinių nusikaltėlių

Vardai

Emilija Katauskaitė ir Laura Žvagulienė pristato projektą „Latinos“ ir klipą: „Tai eksperimentas“

Aktualu

Ką daryti su A.Hitlerio rezidencija Alpėse, į kurią plūsta neonaciai?

Vardai

Teismas M.Tylai negailestingas: „Jis – suaugęs asmuo, už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti“

Gyvenimas

Mes lygūs. Su spalvų lagaminu keliaujanti Sigita: „Piešdama vizijas, jaučiuosi įrankiu“

15min recenzija Kultūra

Filmas „Iš kur tas žydėjimas“: pastelinis Nomedos Saukienės portretas

Mokslas.IT

„Google“ pristatė vizualesnį ir intuityvesnį paieškos variklį

Vardai

Lietuvoje kaip modelis išgarsėjusi Erika Stasiulevičiūtė – JAV geidžiama aktorė ateivės vaidmenims

Aktualu

Prasideda balsavimas iš anksto renkant Seimo narį Zanavykų apygardoje

24sek

Po D.DeRozano mainų Kyle'as Lowry vengė „Raptors“ vadovų skambučių

Vardai

Aristokratiškų jūros gėrybių mėgėjai šventiškai atidarė austrių sezoną

Naujienos

Verslas

Vadovo uošvio įmonei už šilumą Pravieniškių kolonija permokėjo 126 tūkst. eurų

Verslas

Vilniaus kolegijos direktorė: į LEU rūmus galėtume perkelti tris fakultetus

Aktualu

Į Europos Parlamentą kandidatuosiantis prof. L.Mažylis: ten – ne politikos dramblių kapinės

Aktualu

Orai.lt: pietvakarių vėjas atpūs šiek tiek šilumos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius, grįždamas į Romą, pareiškė: Baltijos šalys visada yra pavojuje

Prie Jono Žemaičio-Vytauto buvo...

Donatas Motiejūnas apie uždirbamus milijonus, sūnų ir Lietuvos rinktinę

Aktualu

Dvasinis kapitalas: kodėl Ukraina atsiskiria nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios?

Aktualu

Valdžios paslauga narkomafijai: prekeivių įkliūva vis mažiau, taikiklyje – jaunimas su „žole“ kišenėje

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežius žada, kad Bažnyčia nebedangstys seksualinių nusikaltėlių

Vardai

Emilija Katauskaitė ir Laura Žvagulienė pristato projektą „Latinos“ ir klipą: „Tai eksperimentas“

Aktualu

Ką daryti su A.Hitlerio rezidencija Alpėse, į kurią plūsta neonaciai?

Vardai

Teismas M.Tylai negailestingas: „Jis – suaugęs asmuo, už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti“

Gyvenimas

Mes lygūs. Su spalvų lagaminu keliaujanti Sigita: „Piešdama vizijas, jaučiuosi įrankiu“

15min recenzija Kultūra

Filmas „Iš kur tas žydėjimas“: pastelinis Nomedos Saukienės portretas

Mokslas.IT

„Google“ pristatė vizualesnį ir intuityvesnį paieškos variklį

Vardai

Lietuvoje kaip modelis išgarsėjusi Erika Stasiulevičiūtė – JAV geidžiama aktorė ateivės vaidmenims

Aktualu

Prasideda balsavimas iš anksto renkant Seimo narį Zanavykų apygardoje

24sek

Po D.DeRozano mainų Kyle'as Lowry vengė „Raptors“ vadovų skambučių

Vardai

Aristokratiškų jūros gėrybių mėgėjai šventiškai atidarė austrių sezoną

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

09:06
00:29
01:11

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min