Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 24d. 18:40

Giedrė Liutkevičiūtė: Uodega vejasi šunį

Giedrė Liutkevičiūtė
Asmeninio arch. nuotr. / Giedrė Liutkevičiūtė
Tame pačiame pasaulyje gyvena daugiau nei 7 milijardai žmonių, kalbančių 7 tūkstančiais kalbų ir gyvenančių apie 200 valstybių. Grūdamės tame pačiame etninių, kultūrinių, ekonominių skirtumų katile, kuriame alchemiškai suburbuliuoja kartais auksas, kartais sprogstamasis mišinys.

Tai dar ne viskas, ten pat turi sutilpti dar ir keli skirtingi tūkstantmečiai ir šimtmečiai bent jau visuomenės raidos prasme, juk žinome mažai civilizacijos paliestų tautelių, turime ir savuosius viduramžių laikus, kuriuos primena Talibanas su inkvizicinėms kitatikių kankinimo priemonėmis, pakilęs į savo Kryžiaus žygį prieš Vakarus kaip kad Europa ankstyvaisiais viduramžiais į Rytus.

Taigi, grįžtant prie tų skirtingų laikmečių vienam katile, žmonijos istorija rodo, kad sunkūs laikai gimdo stiprias asmenybes, kurios savo asmenybės jėga sudeda pamatus lengviems, ramiems, saugiems, klestėjimo laikams, kurie pagimdo silpnas asmenybes, neatsparias išorės iššūkiams, kurių nuolat pilna tarp skirtingų kultūrų ir skirtingų laikmečių. Tai griauna balansą, ir vėl ratas įsisuka – ateina sunkūs laikai, kurie gimdo stiprias asmenybes, susitelkusias kovai už savo vertybes. Yra toks posakis – proveržiui reikia alkio. Iš stokos, iš nepasitenkinimo, iš nevilties, iš užspeitimo į kampą gimsta revoliucijos. Ekonominė gerovė, taika, saugumas veda prie atsipalaidavimo, išsidrėbus fotelyje, – kai tave nuo pasaulio nelaimių visad skiria saugus ekranas, sunkiau pasipriešinti ekspansyviai, ideologijos užkaitintai agresijai.

Yra toks posakis – proveržiui reikia alkio. Iš stokos, iš nepasitenkinimo, iš nevilties, iš užspeitimo į kampą gimsta revoliucijos.

Taigi, šiame katile matome, kaip vienos sistemos reaguoja su kitomis, kaip asimiliuoja ir dominuoja. Koncentruoto agresyvaus ekspansyvaus fundamentalizmo medžiaga skvarbesnė – tokia ideologija įkvepia gebėjimui nušluoti per 20 dienų 20 metų investuotus materialinius, žmogiškuosius, intelektinius išteklius.

Kodėl skirtumai negali sugyventi, kodėl tenka konfrontuoti? Talibanas formavosi ir kovinę patirtį gludino rezistencinėse kovose prieš agresyvią sovietinės ideologijos ekspansiją. Iš siekio turėti aiškią, griežtą, neramumus ir anarchiją korupciją ir vidinį susiskaldymą gebančią pažaboti tvarką. Taigi ideologiją, kuri aukščiau etninių ekonominių interesų, kuriai absoliutaus legitimumo regimybę suteikia religija. Taigi, iš pat pradžių Talibano rankose svarbesnės kortos nei mūsų dolerio korta, iš prievartinės primestos sistemos gimsta toks pat prievartinis atsakas.

Tokie ideologijų eksportai į kitokiam savo raidos etape esančių kitų kultūrinių, teminių, religinių ypatumų nulemtas terpes niekad neatnešė rezultatų, juolab po tuo gerai užmaskuotais pragmatiniais interesais valdyti naftos ir naudingų iškasenų telkinius, bet jie sklinda ir prigyja jiems palankiose terpėse. Kodėl? Sakoma, turi tokią valdžią ,kokios nusipelnai, silpnos pilietinės valios visuomenės turi totalitarinę valdžią, paremta aiškia ideologija. Taigi tam katile su vidiniu susiskaldymu, korupcija, narkotinių medžiagų ir išteklių karais, neturint jokios švietimo sistemos, bet turint didžiausią skaičių beraščių, palanki terpė rastis tokioms ideologijoms. Vienai pasitraukus ir susikūrus galios vakuumui, ją pakeičia kita, totalitarinė su karine tvarka. Tautų, įpratusių prie klajokliško gyvenimo būdo ir dar ne taip seniai susijungusių į valstybes, palapines iškeitusių į namus, kraujyje mieliau traukti į kitas valstybes ieškant gerovės ir saugumo nei ginti savo.

Talibanas visų pirma ne teritorinė, etninė, o religinė ideologija, o religija turi tikslą plėstis, prisiminkime kad ir Kryžiaus žygius. Taigi, Afganistanas tėra naujas galios centras su tendencija plisti. Turim religijos eksportą į Vakarus ir nuo jos bėgančių piliečių eksportą į tuos pačius Vakarus. Abiejų plėtrą dar labiau katalizuojant internetui ir socialinėms medijoms – palankiai terpei formuotis ir sklisti supaprastintai poliarizuotai tiesai, renkant auditoriją kaip kad kariuomenę spaudant emocinių dirgiklių klikus ir laikus.

Taigi, ar tokioje terpėje, tokioje visuomenėje galėjo prigyti europietiškos pasaulėžiūros ir gyvensenos eksportas? Du poliai, kiekvienas susiformavo ant savų kultūrinių, etninių pamatų, bet poliarizavosi tikrai ne be vienas kito pagalbos. Tango šokamas dviese, kartais pamatai, kad šoki pats su savo šešėliu... Kažkur kažkada tiesa tapo dogmom, vertybės interesais ir vertėm...

20 dienų prieš 20 metų. Štai tokia ta abiejų vertybių sistemų gyvybingumo proporcija neturint išsigrynintų vertybių ir nesirūpinant vienodo supratimo masine sklaida. Ar galit išvardyti kelias kertines Talibano skleidžiamas Islamo tiesas? O kertines Europos Sąjungos? Kažką murmėtumėt apie laisvą asmenų, kapitalo, darbo jėgos judėjimą, apie Šengeno erdvę, kiti prisimintų Hagos tribunolą. Neįkvepia aukotis, ane?

Europos Sąjunga savo misiją, viziją, vertybes pasirašė ir nukišo į stalčius ir užsiėmė biurokratija, sukišo Europos politiką į balanso lenteles. Nebėra to tikėjimo ir veržlumo, yra aptingęs, įsitvirtinęs visiems viską įrodęs pensininkas prieš energijos ir hormonų koktelį, varinėjamą karšto kraujo paauglio kūne su kalašnikovu rankose.

Taigi, niekur nesidėsim, mes turim rasti tą gyvą nervą savo pasaulėžiūroj, tai, kas mums vertinga ir verta apsaugos ir gynimo, nes kai neaiški vertybių sistema kiekvienam paprastam Europos piliečiui, su kuria jis gali tapatintis ir kurią laikytų pakankamai vertinga ginti, belieka vienintelis aiškus bendravardiklis – dolerio ar euro sistema, o ji pritraukia tik ieškančius naudos, o ne pasekėjus. Pinigai nepadėjo, tai faktas, ateina laikas, kai reikia lipti nuo tvoros ir apginti tai, kas esi ir kas tau vertinga. Mes esame santykyje su savo tauta, su Europos Sąjunga, su savo vertybėmis, o santykis nėra tik „patinka, nepatinka“, jis nėra antspaudas pase, jis kasdienis kūrimas, neatsiejamas nuo pastangų, pareigos ir atsakomybės.

Negalima klonuoti vieno modelio kitam, kiekvienas turi savitą, bet virš sava kultūrine sankloda paremtų visuomenės modelių yra bendražmogiškos vertybės.

Visi tam katile esame skirtingi ir turim rast balansą ne sproginėjant, neasimiliuojant vieniems kitų. Negalima klonuoti vieno modelio kitam, kiekvienas turi savitą, bet virš sava kultūrine sankloda paremtų visuomenės modelių yra bendražmogiškos vertybės. Pagarba skirtumams, priėmimas tų skirtumų, noro, kad gerbtų mano skirtumus, apsauga mano skirtumo nuo jo negerbiančiųjų visomis priemonėmis, kad ir sienomis. Bendražmogiškos vertybės neniveliuoja savitų kultūrų, kišimasis visada atsisuka kitu galu – mes einame pas juos, jie ateina pas mus. Mes įvedam savo kariuomenę, ypač noriai ten, kur yra naftos ir gamtinių išteklių, garantuojančių pajamas be pasekmių, jie atplūsta nelegalių migrantų bangom. Taip ir sukamės kaip šuo paskui savo uodegą. Tokia užsienio politika dažnai reiškia pagarbos stoką tam, koks tu esi, kur tu esi, kokiam savo patirčių ir pamokų etape, laikymą, kad tu menkesnis, pats nesusitvarkysi. Mūsų ideologija yra tiesos argumento viršenybė, suteikiama erdvės kitam, kito laisvai raiškai, to tikimės ir iš kito.

Kiekvienas daiktas meta šešėlį, kiekviena moneta turi dvi puses, kiekviena spalva – atspalvius. Abi pusės ras juos vieni pas kitus visada ir baksnos į juos vardan savaip įsivaizduojamo gėrio, kurį nori primesti ir kitam. Tiesa nėra tik dogmų rinkinys, tiesa pajėgi ištverti ir diskusijas, ir laisvą nuomonę, ir klausimus dėl jos. Cenzūruojama tiesa virsta ideologija, kuri poliarizuoja visus aplink, kurdama priešingą iš išcenzūruoto tiesos šešėlio gimusią ideologiją, mėginimas primesti Rytams savo požiūrį pakaitina religinį fundamentalizmą. Bet koks teigiamas polius gimdo neigiamą polių. Tam, kad jis negimtų, turi būti drąsa priimti tiesą su visom jos spalvom ir šešėliais. Tiesa virš cenzūrų, kupiūrų, nekišama kaip piaras, tarnaujantis politikų tikslams, nenešama kaip karo vėliava.

Ideologija visada pasitelkiama kaip karo pateisinimo priemonė – nuo pat Kryžiaus žygių, kolonijinių, sovietų laikų. Pasyvios visuomenės ir stiprios, konfrontuojančios, ekspansyvios ideologijos. Kas keisčiausia, tą primetamą gėrį įvardijančios tais pačiais žodžiais – rūpesčiu savo artimuoju, pasirinkimo laisve, noru pagarbos sau – konfliktuojančios stovyklos kalba tais pačiais žodžiais, nes bendražmogiška tiesa – tai, kas aukščiau stovyklų ir susipriešinimo. Ten, kur konfliktas visada už scenarijų ir dekoracijų, pasimato, kad pažeisti kurios nors konfliktuojančios pusės asmeninės laisvės ir orumo ir meilės lūkesčiai. Neprimesk savo tiesios, negelbėk kito už pakarpos pagal savo modelį, nepažeisk kito erdvės, kito teisės spręsti ir klysti, negelbėk be prašymo ir su ginklu. Kalbant ta pačia šių reikšminių žodžių kalba, su pagarba, ieškant erdvės, tikiu, kad daug konfliktų nebeturi deguonies liepsnoti

Tiesa ir vertybės neutralizuoja ideologijų susidarymo prielaidas. Mūsų europietiškos vertybės irgi neturi sienų, jos geba sujungti skirtingas tautas, kalbas ir kultūras, jos geba būti tuo jungiamuoju mišiniu, alchemiškai galinčiu sukurti jei ne auksą, tai bent jau aukso amžių.

Žmonės nori taikos, tvarkos, aiškumo taisyklių, tarp jų skirtumas tik tas, kad tiesiog vieni nori ir gali prisiimti atsakomybę už jų laikymąsi dėl bendro gėrio, o kiti nori atiduoti ją valdžiai, kuri įves tą tvarką, pasiimdama minties, žodžio, raiškos laisvę.

Taigi, dar platesne prasme, tai ne ideologijų, valstybių, kultūrų, ne religijų, o sąmoningumo poliai ir pirmiausia kiekvieno viduje, kur kovojam savo kovas su savo šešėliais.

Giedrė Liutkevičiūtė yra „Ars libri“ direktorė, autorė, lektorė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie 15min