Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintautas Vaitoška: Kam paruošime rogutes?

Šaltinis: 15min
0
A A

Gintautas Vaitoška Yra tokia pasaka: paseno senelis, sriuba varvėjo jam per barzdą, kalbėjo niekus, ir sūnus neapsikentęs pasakė žmonai: “Išvežkime senelį į mišką.” Pasodino į roges, nuvežė ir paliko. Parėjo namo, ir vaikas sako tėvui: “Duok rogutes, aš jas pasilaikysiu.” “O kam tau reikia?”, paklausė tėvas. “Kai tu pasensi, man reikės tų rogučių, kad tave galėčiau miškan išvežti.”

Diskusija apie eutanaziją pasiekė ir Lietuvą. Ne pirmąkart, tiesa. Jos šalininkų intencija suprantama: palengvinti žmogaus kančias. Geras tikslas. Lieka svarstyti, kokios priemonės jį pateisina.

Nyderlanduose, kur “laiminga mirtis” (tai reiškia šis graikiškas žodis) buvo įteisinta 2001 metais,  buvo imtasi labai tikslaus šio veiksmo reglamentavimo. 1. Laisvanoriškumas: paciento prašymas jį eutanazuoti turi būti padarytas laisvai (t.y. būnant sąmoningu ir be emocinės prievartos), gerai apsvarstytas ir pasikartojantis. 2. Pacientas turi patirti nepakeliamas kančias ir neturėti galimybės, kad jos ateityje sumažės. 3. Sprendimą priimantis gydytojas turi konsultuotis su kitu kolega.

2003 metų “British Medical Journal”  gegužės numeryje aprašytame pačių olandų atliktame tyrime konstatuota, jog 2001 metais Nyderlanduose įvykdyta 3 500 eutanazijų, iš kurių 900 buvo atliktos be aiškaus paciento prašymo. 

Viskas gerai?

Nyderlandų vyriausybė skelbia prieštaringus duomenis. Pavyzdžiui, 2003 metų “British Medical Journal”  gegužės numeryje aprašytame pačių olandų atliktame tyrime konstatuota, jog 2001 metais Nyderlanduose įvykdyta 3 500 eutanazijų, iš kurių 900 buvo atliktos be aiškaus paciento prašymo. 

2010 metų šalies vyriausybės pranešime apie eutanaciją rašoma, jog rasti tik 9 atvejai, kai pacientas buvo numarintas neišpildžius minėtų kriterijų.

Tačiau 2007 m. “New England Journal of Medicine” (356: 1957-65) publikacijoje taip pat olandų tyrėjai iš Erasmus Medicinos centro Roterdame nurodo, jog 2005 metais be aiškaus paciento sutikimo eutanazija atlikta 560 ligoniams (iš bendro 2 410 eutanazijų skaičiaus).

Ką kalba šie skaičiai?

Pirmiausia tai, kad vyriausybė kalba, jog be paciento noro numarinamų žmonių skaičius yra 60 kartų mažesnis nei skaičius, pateikiamas nepriklausomos institucijos.

Antra, kad ir kokie būtų skaičiai, akivaizdu, kad įstatymo yra laikomasi ne visada ir neretai pasiduodama giminių spaudimui “palengvinti žmogaus kančias” šiam nelabai to norint.  Trečia, kaip teigia buvęs eutanazijos šalininkas, o dabar nuomonę pakeitęs  garsus olandų bioetikas dr. Theo Boeras, įstatymas apeinamas nepaisant nuoširdžių Olandijos vyriausybės pastangų to neleisti.

Kalbėdamas Anglijoje vykusiuose debatuose dėl eutanazijos įteisinimo, Th.Boeras sakė: “Nedarykite to Britanijoje. Kai džiną išleisite, nepanašu, kad jis kada nors sulįs atgal į butelį.”  

Kaip ir visur, taip ir Anglijoje pateikiama daug emocijas paliečiančių istorijų apie eutanazijos kilnumą. Tačiau netrūksta ir nerimastingų balsų. Prieš eutanaziją pasisako Parolimpinių žaidynių dalyvė Tanny Grey-Thompson. Neįgalių žmonių teisių gynėja baronienė Jane Campbell rašo, jog Parlamente siūlomas įstatymo projektas situaciją pavers panašią į Nyderlandų, nes pavojuje atsidurs daug sunkiai sergančių žmonių.   

Ką eutanazijos įteisinimas reikštų mums praktiškai? Gero tono ženklu taptų noras palengvinti giminaičių kančias. Nebūti našta. Kai šis noras dar yra pastiprinamas tyliu ligonį slaugančių pritarimu – ar “ne ne, ką tu, nė negalvok, mums vienas malonumas tave slaugyti” – pareiga numirti tampa dar aiškesnė. Apie tokią giminaičių spaudimo ir paciento kaltės, kad jis gyvas, įtaką sprendimui prašyti eutanazijos kalba tas pats Th.Boeras, o taip pat eutanaziją Nuderlanduose tyrinėjęs amerikiečių psichiatras Herbertas Hendinas.

Pareiškimai “Esu jums našta” paprastai atspindi depresiškus kaltės ir bevertiškumo jausmus ir dažnai reiškia prašymą užtikrinti, kad taip nėra. Tokiems pacientams  – ir fiziškai sveikiems (t.y. kenčiantiems depresiją), ir mirtinai sergantiems – reikia užtikrinimo, kad jie yra mylimi.

Šis gydytojas knygoje “Mirties sugundyti” rašo: “Pareiškimai “Esu jums našta” paprastai atspindi depresiškus kaltės ir bevertiškumo jausmus ir dažnai reiškia prašymą užtikrinti, kad taip nėra. Tokiems pacientams  – ir fiziškai sveikiems (t.y. kenčiantiems depresiją), ir mirtinai sergantiems – reikia užtikrinimo, kad jie yra mylimi; jiems taip pat reikia gydymo nuo depresijos. Jei gydytojas nemato, kad už paciento eutanazijos prašymo slepiasi ambivalencija, nerimas ir depresija, pacientas gali būti įkalintas savo prašyme ir mirti neįsisąmonintame siaube.”

Hendinas aprašo vienos olandų psichoanalitikės, beje, eutanazijos šalininkės, dėdės istoriją po to, kai jam buvo išoperuotas storosios žarnos vėžys.  Iškart po operacijos šis vyras, taip pat gydytojas, buvo labai nusiminęs, nustojo valgyti ir paprašė eutanazijos. Tačiau kai ji po kiek laiko vėl aplankė dėdė, jis jau buvo gerai nusiteikęs, rūkė savo cigarą ir apie mirtį nebekalbėjo.

Po dviejų metų vėžys metastazavo, tačiau dabar vyras “pagalbos” numirti nebenorėjo. Tačiau bijojo, jog eutanazija jam gali būti atlikta prieš jo norą. Pacientas baiminosi, kad tokiai “pagalbai” gali turėti įtakos ir nemenkas jos palikimas.

Žinoma, mes, lietuviai, esame kur kas geresni, altruistiškesni ir šventesni už olandus ar belgus, ir niekas, niekada ir niekur dėl jokių pinigų ar palikimo ant lovos vartomo savo dėdulės iškeliavimo į geresnį pasaulį pagreitinti nenorės.

Hendino nuomone, situacija Beniliukso šalysee pakrypo tokia linkme todėl, kad juose neišplito hospiso judėjimas – paliatyvios slaugos ligoninių tinklas, kur pasirūpinama sunkiai sergančio žmogaus psichologiniu ir kūnišku kentėjimu.

Sumažinti žmogaus kančioms šiuolaikinė medicina turi platų veiksmingų priemonių arsenalą. Hospiso judėjimas, pradėtas britės Cicely Saunders, šveicarės Elisabeth Kuebler-Ross ir kitų, yra išplitęs visame pasaulyje. Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais taip pat yra gražių paliatyvios slaugos įstaigų pavyzdžių. Platus šių įstaigų tinklas Vokietijoje.

Šioje šalyje eutanazijai aktyviai priešinamasi dėl istorinių priežasčių. Kaip 1998 metais išleistoje knygoje  “Savižudybė su pagalba bei eutanazija” rašo amerikiečiai juristai C.Cleaver, E.Grantas ir M.Rothe'as, XX a. Trečiajame dešimtmetyje kriminalinės teisės profesorius Karlas Bindungas ir psichiatrijos profesorius Alfredas Hoche išleido veikalą “Leidimas pabaigti bevertį gyvenimą” (“Die Freigabe der Vernichtung lebensunwertes Leben”). Joje akademikai pasisakė už  pagalbą numirti (“Sterbehilfe”), kylančią iš humaniškų, atjautos sunkiai kenčiantiems pacientams motyvų.

Sprendimo priėmimas buvo reglamentuotas gerokai griežčiau nei šiuo metu Nyderlanduose ar Belgijoje – reikėjo trijų specialistų komisijos, numatant kiekvieno paciento teisę bet kada atšaukti savo sprendimą, jei jis taip panorėtų.

Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje į valdžią atėjus naciams, buvo sukurta keletas jaudinančiai gražiai eutanaziją pavaizduojančių filmų, ir Bindungo bei Hoche’s siūlymai buvo priimti (tokių gražių filmų, tiesa, netrūksta ir dabar). Pirmiausia buvo leista pritaikyti eutanaziją neįgaliems kūdikiams ir vaikams.

1939 metais buvo sukurtas projektas “T 4”, kurį įgyvendinant per dvejus metus “pagalba numirti” buvo pritaikyta nuo 80 iki 100 tūkst. lėtinių psichikos ligonių.

1939 metais buvo sukurtas projektas “T 4”, kurį įgyvendinant per dvejus metus “pagalba numirti” buvo pritaikyta nuo 80 iki 100 tūkst. lėtinių psichikos ligonių.

Iš pradžių taikytos morfino, skopolamino ir cianido injekcijos, tačiau vėliau medikai nusprendė, jog mažiausiai skausminga ir humaniškiausia mirties forma yra sukelta anglies monoksido dujų. Tai ir buvo dujų kamerų pradžia.

Tačiau kaip rašoma H.G.Gallagher knygoje “Išduotas pasitikėjimas” (“By Trust Betrayed”, 1995), būtų klaidinga manyti, jog ši programa buvo nacių projektas: “Programa buvo sukurta ir įvykdyta gydytojų.”

Gaila, kad ne vienai valstybei nepavyko padaryti išvadų, kurias istorija prikišamai rodo apie gyvenimo ir mirties “valdymą”. Jos tapo “sugundytos mirties”. Žinoma,  eutanazijos įteisinimas mūsų dienomis nesukelia masinių žudynių. Tačiau žūsta Pasitikėjimas.

Viktoras Franklis rašė, jog eutanazija beviltiškai sunaikina gydytojo, kaip žmogaus, kovojančio už tavo gyvybę, statusą. Nebevisada bus aišku, ko jis atėjo į palatą.  Tai sakė dar Hipokratas: “Nuodų neduok.”

Labai gerai, kad imame diskutuoti šia tema. Lietuvoje labai trūksta rimtos atsvaros eutanazijai – gerai įrengtų slaugos ir hospiso ligoninių. Jose turėtų dirbti gerai išlavinti ir pasišventę gydytojai ir slaugos darbuotojai, neskriaudžiami dar nuo sovietinio režimo laikų įtvirtintais elgetiškais atlyginimais už daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantį darbą.

Perspektyvus ir paliatyvios slaugos komandų formavimas: atvykstančių į namus, aprūpintų visomis priemonėmis, galinčių išmokyti artimuosius gražiai ligonį slaugyti, nepaliekant jo kančios vienatvėje. Vokietijos tyrimai rodo, jog daugelis žmonių nori numirti savo namuose. 

Vokietijos tyrimai rodo, jog daugelis žmonių nori numirti savo namuose. 

“Laiminga mirtis” tada gundytų mažiau.

Pagunda suprantama: kiekvienas ją gali jausti ir dėl nepagydomos ligos, ir dėl kančios, ir dėl nusivylimo, o jį supančiųjų viltis gali būti silpnesnė už jo neviltį. Tačiau ir meilė jam silpnesnė.

Norėtųsi, kad Lietuva pasektų tokių valstybių pavyzdžiu, kuriose žmogus miršta ne nuo medikų rankų, o ant medikų ir artimųjų rankų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min