Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 26d. 07:57

Guoda Azguridienė: Gerovės valstybė, kaip principas

Guoda Azguridienė Kildama gerovės valstybės banga sukėlė daug entuziazmo, fantazijų ir lūkesčių, o nusėsdama palieka mintį, kad turinys jos per platus, jog būtų apibrėžtas. Visgi drįsčiau teigti, kad yra „gerovės valstybės“ idėjoje pakankamai ir konkretaus turinio. Nepakankamai tam, kad būtų aišku, ko norime, bet pakankamai suprasti, iš kurios pusės artimiausiu laiku dažniausiai pūs politikos vėjai.

„Gerovės valstybė“ anaiptol nėra prekinis ženklas valstybės, kurioje gera gyventi eiliniam žmogui. Politikos teorija sako, kad bet kurios demokratinės valstybės valdžia siekia, jog jos gyventojams gyventi būtų kiek galima geriau. Tiesa pasakius, jokių kitų tikslų demokratinės valstybės politikai neturi ir negali turėti, tik piliečių gerovę. Taigi vertinant pažodžiui, nieko keisto, kad kuriasi tiek partijų su „gerovės“ pavadinimu – prie kiekvienos partijos prikabinkime žodį „gerovė“ ir nesuk­lysime, įvardindami jos priedermes. Tačiau tų partijų gebėjimai tai įgyvendinti yra jau kitas klausimas. Jis tiesiogiai siejasi su klausimu „kaip“? Nuo to, „kaip tą gerovę pasiekti“, iki šiol priklausydavo partijos pavadinimas. Vieni akcentuoja, kad gerovės sieks sudarydami sąlygas daugiau patiems uždirbti, kiti – daugiau kitų uždirbtą gėrį perdalindami. Jei dabar visos partijos kalbės bei demonstruos tik tai, kad jos siekia gerovės žmonėms, klausimas „kaip to siekia“ dar labiau užsivels ir tikimybė pasiekti realios gerovės tik sumažės.

Taigi siekiant realios gerovės tebėra aktualu, o gal net kaip niekada aktualu rinkėjams išgirsti iš politikų, kaip jie tos gerovės sieks, nes pažadai, kad sieks – nieko naujo ar išskirtinio.

Bet tokią išvadą gali padaryti tik tada, kai pasigilini. Kai nepasigilini, gali atrodyti, kad vienos partijos siekia gerovės, o kitos ne gerovės – kažkokio didesnio Lietuvos konkurencingumo, ekonominio augimo, našumo didėjimo ar tvarios plėtros. Taigi partijoms kyla pagunda, viską pavadinus „gerove“, bandyti save parduoti nesigilinančiam rinkėjui.

Ir čia jau galime padaryti dvi išvadas: pirma žinia yra ta, kad gerovę žmonėms suteiks valstybė, ir antra, kad politikai tą žinią siunčia rinkėjui, kuris nesigilina. Žinios turinys gana skiriasi nuo Vakarų kultūrai būdingo supratimo, kad gerovę kuria žmonės: individualiai ir grupėmis – per bendruomenes ir bendroves. Valdžia gi padeda ar bent jau netrukdo to daryti, užsiimdama pačiais bendriausiais baziniais visuomenės reikalais, kaip antai sklandi įstatymų leidyba, nuosekli nuosavybės apsauga, teisingi teismai, išmani užsienio politika, agresijų iš išorės, gaisrų, suiručių ir panašių grėsmių iš vidaus užkardymas. Tenka sutikti, kad tokiame sprendime yra logikos: balaganas įstatymų leidžiamojoje valdžioje, įtarimai korupcija teisėjams ir advokatams, šešėlinė ekonomika, kuri niekaip nemažėja, nepotizmo tradicijas šventai puoselėjanti savivalda, nekompetentingi ministrai ir pan. signalizuoja, kad savame kieme tvarkytis nepavyksta, todėl eikime geriau į žmonių kiemą gerovės kurti. Gal labiau pasiseks, vis ne skaidrumą ir atsakomybę tarp savų diegti.

Gerovės valstybė pasižymi tuo, kad nori būti gera visiems. Taigi ji duoda ką nors ne tik skurdžiausiems, bet ir kitiems.

Pareiškimas, kad gerovės davėjas yra valstybė, turi labai konkretų turinį, žymintį politinės minties aiškų posūkį į kairę. Jokia dešinioji partija nepasakys, kad gerovę kuria valstybė – gerovę kuria žmonės ir jų labai įvairios bendruomenės. Gerovės jos sukuria daugiau, jei politikai savo darbą atlieka gerai ir sąžiningai. Bet politikai tiesiogiai gerovės nekuria: nekasa, nearia, neaugina, negamina, negydo, neugdo. Jie su gerove susiduria atlikdami mano jau minėtas saugumo ir saugojimo funkcijas, perskirstydami sukurtą gerovę per mokesčius, idant aprūpintų viešąjį sektorių ištekliais ir sušelptų skurstančius.

Antrasis gerovės valstybės išskirtinumas atsiskleidžia kaip socialinės politikos (techniškai sakant, perskirstymo) principas. Lietuvos politikai visai dar neseniai, prieš prezidentui išmetant gerovės valstybės kozirį, buvo sutartinai susirūpinę dideliais socialinės atskirties rodikliais. Apie tų rodiklių sąlyginumą neseniai rašiau, dabar pakaks priminti, kad dalis žmonių Lietuvoje gyvena gerokai blogiau nei kiti – tai apytikriai matyti iš pajamų vertinimo. Tradicinė socialinė politika labai prisižiūri, kad remtų tik skurdžiausius, o neremtų tų, kurie gali savimi pasirūpinti. Mat didžioji dalis mokesčių mokėtojų nėra nei dideli skurdžiai, nei dideli turčiai, o yra tokių, kurių situacija nuo remiamųjų vos geresnė, todėl iš jų paimami mokesčių pinigai turėtų būti skiriami žmonėms, kurie tikrai turi mažiau. Priešingu atveju, socialinė politika laikoma ir moraliai bei ekonomiškai žalinga, nes skatina žmones nesistengti ir gyventi kitų sąskaita, o besistengiančiuosius – demoralizuoja. Remti tik skurdžiausius yra aritmetiškai teisinga, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, nes didinant skurdžiausių pajamas, o nedidinant turtingesnių, pajamų netolygumai mažėja. Šios sistemos esminis trūkumas yra brangus administravimas, nes reikia vertinti žmogaus turtą ir pajamas, ir šiaip reikia dirbti.

Gerovės valstybė pasižymi tuo, kad nori būti gera visiems. Taigi ji duoda ką nors ne tik skurdžiausiems, bet ir kitiems. Kaip kad laimingi valandų neskaičiuoja, taip gerovės valstybė nesismulkina skaičiuodama remiamųjų turtą ir pajamas, o duoda pagal kategorijas. Ypač (kažkodėl) mėgstama duoti toms gyventojų kategorijoms, kurios gerai balsuoja. Aišku, jos tada turi būti plačios, kaip antai vaikų tėvai arba pensininkai. Kai kurioms partijoms labiau patinka ūkininkai ar šachtininkai ar kas nors, ką nesunku išskirti ir pamaloninti iš biudžeto. Kadangi duoti reikia didelei grupei žmonių, labai greitai pritrūksta pinigų. Jų ima trūkti ir šelpti patiems skurdžiausiems, kurie į remtinas kategorijas nepapuola, ir viešajam sektoriui – mokytojams, dėstytojams, gydytojams, pareigūnams – tiems, kurių paslaugų reikia visai visuomenei.

Šis paramos paskirstymo posūkis Lietuvoje nuo vasaros toks akivaizdus, lyg pirštu prikišamai badomas. Išgirdę Europos Komisijos raginimą mažinti socialinę atskirtį, į kovą su skurdu jau vienas po kito kilo politikų balsai. Spėjo netgi vieną pasiūlymą užregistruoti – padidinti neapmokestinamą pajamų dydį (NPD). Didesnis NPD yra efektyviausia priemonė sumažinti dirbančiųjų skurdą greituoju būdu. Bet staiga vėjas pasisuko iš pietų ir lenkiška vaiko pinigų vėliava užklojo visą skurdą ir socialinę atskirtį. Logiška, vaikais rūpintis visada patraukliau nei skurdžiais. Kas girdisi dabar apie kovą su skurdu? Tik vaiko pinigų ir padidintų pensijų natos. Šios dvi išmokos pasieks dvi didžiausias gyventojų ir rinkėjų grupes, tačiau visai ne skurdo pjūviu ir ne taik­lios socialinės paramos tikslu.

Išėjus į areną tokiems gerovės argumentams kaip vaiko pinigai, kitiems politikams sunku ką nors paprasčiau ir masiškiau sugalvoti. Nenuostabu, kad pasiūlyta didinti pensijas ne pagal formulę, nors formulė ir įtvirtinta tam, kad valdantieji nepasikėlinėtų sau reitingų prieš rinkimus, laisvu režimu didindami išmokas. Šalia jau kurį laiką sruvena įvairi „gerovės“ smulkmė, tokia kaip nemokamas maitinimas visiems vaikams (priminsiu, kad didžiulė dalis maisto mokyklose tiesiog išmetama, nes vaikai nevalgo), nemokami muziejai ar viešasis transportas. Ministras Aurelijus Veryga bandė su pigiausiais vaistais, bet pamiršo, kad žmonės nori ne tik pigiausio, bet ir jiems tinkamo vaisto. Iš tos pačios valstybinės gerovės kyla ir nepamatuoti sprendimai dėl naujų mokesčių, valstybinių bankų, vaistų portalų ir kt. Visos šios „gelbėtojų“ iniciatyvos sudaro iliuziją, kad valdžia žmonėms gerovę kuria, nors kuria ją tik atskiroms grupėms ir kitų grupių, kurios galbūt gerokai labiau ir nepelnytai stokojančios, sąskaita.

Kadangi politikai gerovės vėliavomis dabar mojuos ilgai ir nuobodžiai, būtų nuostabu pasiskiepyti nuo gerovės valstybės iliuzijos viruso, kuris plinta minties greičiu ir kurio padariniai veikia gerokai ilgiau nei tymų ar gripo.

Vadinamosios gerovės valstybės, kaip antai Švedija ar Danija, plataus biudžeto perskirstymo politiką išvystė tada, kai jau turėjo sukūrusios daug gerovės: tiek valstybės demokratinių institucijų, įstatymų viršenybės, visuomenės stabilumo, tiek turto ir verslo tradicijų prasme. Jeigu prisiminsime, kad gerovės prekinio ženk­lo nešėja Švedija nekariavo daugiau nei 200 metų, gal bus aiškiau, kiek gerovės ši šalis buvo prikaupusi prieš pradėdama ją plačiai dalinti. Mes su savo 29 metų gerovės kūrimo istorija, visiškai gležna ir skylėta valstybės institucijų bei teisės ir demokratijos įtvirtinimo tradicija neturim jokių prielaidų taikyti jų skirstymo modelius. Mums verkiant reikia geriausių gerovės kūrimo modelių, kuriais, beje, valdžioje domisi vienetai.

Gauti apsaugą žmonėms patinka, todėl nenuostabu, kad populiariuose šalių reitinguose „gerovės valstybės“ modelio šalys stovi gana aukštai, o būdamos stabilios demokratijos su gera infrastruktūra ir efektyviu valdymu, jos pritraukia talentų ir kapitalo. Tačiau tiek vertinant šalis, kur žmonės nori gyventi ir dirbti, tiek šalis, į kurias patrauklu investuoti ir vystyti ten verslą, topuose minimos ir visai kitokio tipo šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Singapūras, Pietų Korėja, JAV, Šveicarija, Naujoji Zelandija, Japonija.

Apie įnoringą gerovės prigimtį padaryta pakankamai daug ir reprezentatyvių tyrimų. Europos Centrinio banko studija (Pirmin Fessler, Martin Schürz) rodo, kad valstybės išlaidų gerovei mastas ir namų ūkių gerovė, lyginant tarp skirtingų valstybių, koreliuoja neigiamai, t. y. juo daugiau gerovės skirsto valstybė, juo lėčiau turtėja namų ūkiai, negana to, didėja namų ūkių turtiniai skirtumai. Kodėl? Nes viešosios gėrybės nepapildo privačių, o jas pakeičia. Patikėję gerovės valstybe ir patirdami jos pas­tovų rūpestį, mažiau uždirbantys žmonės patys mažiau rūpinasi savo ir savo vaikų ateitimi, mažiau taupo. Todėl jų atsilikimas nuo turtingesnių tik didėja. Lietuvoje, kur šios kategorijos žmonių yra daug, tokios tyrėjų įžvalgos reikštų, kad jei politikai su ta gerovės valstybe užsiims rimtai, neturtingieji turtės lėčiau nei galėtų.

Dabar ypač madinga skiepytis ir visus kviesti tai daryti, taip demonstruojant savo pilietiškumą. Kadangi politikai gerovės vėliavomis dabar mojuos ilgai ir nuobodžiai, būtų nuostabu pasiskiepyti nuo gerovės valstybės iliuzijos viruso, kuris plinta minties greičiu ir kurio padariniai veikia gerokai ilgiau nei tymų ar gripo. Ligos eiga gerai žinoma iš kitų šalių: džiugesys, viltis, atsakomybės už savo gyvenimą atidavimas, motyvacijos praradimas ir skurdas. Deja, ne tik materialinis.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2019 m. nr.8.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min