Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Guoda Azguridienė: Kas geresnio Lietuvos karalystėje

Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“
4
A A

Guoda Azguridienė Įdomus daiktas tas žmogaus mąstymas – užsikabina už bėdų ir problemų daug lengviau nei už gerų naujienų. O užsikabinęs jau neatkimba.

Daug apie tai priekaištaujama žiniasklaidai ir atskiriems rašytojams viešojoje erdvėje, tą patį pirštu baksnoja psichologai nelaimingiesiems – pakeiskite požiūrį! Nėra taip paprasta: gėrį sunkiau pamatyti, o ir mūsų akis tam nepritaikyta. Galvoju, gal čia yra kokia evoliucinė liekana – tik susikoncentravęs į pavojus žmogus sugebėjo išlikti. Nesvarbu, kad dabar toks požiūris patį žmogų baigia pribaigti.

Bet čia neraginsiu žiūrėti pozityviai. Tik noriu išvilkti į dienos šviesą esamas teigiamas tendencijas Lietuvos gyvenime, kurios iki ausų paskendę matomose ir aptarinėjamose problemose.

Nėra taip paprasta: gėrį sunkiau pamatyti, o ir mūsų akis tam nepritaikyta.

Problemas vainikuoja žodis „emigracija“, kuris jau nebereiškia vien tik žmonių judėjimo. Jis labiau reiškia nuosprendį pasišalinti. Iš nevilties, iš keršto, iš permainų bei platesnių galimybių noro, iš nekantrumo, bet dažniausiai – iš nuovargio. Nuosprendį, kad išvažiuoju, palieku, ir žinokitės. Kai kalbame apie emigraciją, neretas omenyje turime Lietuvos mirtį. Bet esama dalykų, kurie duoda pagrindo manyti, kad (Lietuva) išgyvens(im).

Vertinu ne pagal statistiką ar reitingus, o pagal žinią, kokią vienas ar kitas reiškinys siunčia žmogui. Kaip antai „dideli sukčiai visada išsisuka“, „ramią darbo vietą gali nusipirkti arba užsitarnauti partijoje“, „kas galima didiesiems, negalima mažiesiems“, „jei gerai pataikausi, padarysi karjerą“, „po mūsų nors ir tvanas“ ir panašias nuostatas, kurios ir varo žmones iš Lietuvos į užsienį, depresiją, alkoholizmą ir savižudybes.

Visų pirma pastebėčiau pokyčius korupcijos viešinimo srityje. Net ne tiek svarbu, kiek korupcijos židinių jau pavyko išardyti, bet svarbu, kad žmonės sužinojo, jog jie apskritai gali būti išardomi. Turiu omenyje ne pavienius kyšius ir net ne vokelius, o sisteminius darinius, kuriuose korupciniai santykiai yra užprogramuoti, ilgalaikiai, apimantys daug žmonių ir stipriai veikiantys jų gyvenimo pasirinkimus. Tai visų pirma valstybinės bei savivaldybių įmonės.

Tiesa, matomiausi yra viešieji pirkimai. Taip, auksinių šaukštų byla neabejotinai buvo metų topas ir labai gerai parodė, kokių ryškių korupcinių landų esama. Ir tų landų imtasi. Tačiau viešieji pirkimai visada bus vienaip ar kitaip ydingi tol, kol bus vieši. Mat dviejų ūkio subjektų sandoris dėl konkretaus paslaugos ar prekės pirkimo visada yra unikalus, taigi negali būti formalizuotas. O viešieji pirkimai mažina (sako, netgi naikina) korupcijos prielaidas formalizuodami sąlygas bei procedūras. Tada atsiranda didelė grėsmė, kad užsakovas nusipirks ne tokį daiktą ar paslaugą, kurios jam reikia. Tai gali lemti didelį neefektyvumą ir analogišką susijusių žmonių nusivylimą.

Pavyzdžiui, jei ligoninė nusipirko netinkamų priemonių, nes konkurso sąlygos neleido pakankamai detaliai specifikuoti, tai negalės jų naudoti arba naudodama nuolat prisimins apie „kvailus reikalavimus“. Dar labiau nusivils visi tie, kurie teiks realų poreikį atitinkantį pasiūlymą, bet nelaimės dėl formalių apribojimų. Taigi viešųjų pirkimų srityje galima pasiekti tik riboto „korupcijos prevencijos“ lygio, todėl operatyvinis budrumas yra kone geriausia, ką galima pasiekti. Ir tai yra vilties ženklas, o ne pionieriška ataskaita, kad viskas yra tvarkoje, pirkimai skaidrūs ir jokių manipuliacijų būti negali.

Valstybinės įmonės, mano vertinimu, yra esminė grandis korupcinių, nepotistinių ir kitokių „lygesnių už kitus“ santykių vieta Lietuvoje. Kaip ir esminė socialinio neteisingumo priežastis, nes lygesni už lygius sočiau ganosi ne tik tiesiogiai darbe, bet ir sveikatos apsaugos, švietimo ir kitose viešojo sektoriaus ganyk­lose.

Valstybinėse įmonėse korupciniams santykiams yra palankiausios prielaidos. Visų pirma – faktas, kad jos yra ne rinkoje. Per Nepriklausomybės laiką įmonės Lietuvoje arba buvo naujai sukurtos, arba persistruktūravo iš esmės būtent spaudžiamos rinkos jėgų: vartotojų laisvės rinktis ir konkurentų buvimo. Valstybinės įmonės paprastai yra monopolinės arba oligopolinės. Jos nekonkuruoja tiesiogiai dėl kliento ir kiti tos paslaugos tiekėjai negali laisvai atsirasti. Kai kur jie negali atsirasti apskritai.

Sutikime, kad net ir didžiausio Lietuvos prekybos tinklo situacija iš esmės skiriasi nuo Lietuvos geležinkelių, Lietuvos pašto, netgi kelių priežiūros įmonių. Čia negali vieną dieną atsirasti naujas Lidl ir pasiimti dalies vartotojų, įdiegti naujus santykius ar primesti naujas žaidimo taisykles. Beje, pagal ES teisės aktus kaip ir galėtų, bet šalys narės turi daug galimybių tai stabdyti, ką Lietuva sėkmingai ir daro. Nesigilinant į tai, kaip būtų geriau vienu ar kitu aspektu, tenka konstatuoti, kad transporto ir energetikos srityje konkurencija ir vartotojai negali priversti įmonių dirbti efektyviai.

O jei niekas mirtinai neverčia, tai niekas efektyviai ir nedirba. Nei įmonė, nei atskiras žmogus (išskyrus individus su hipertrofuotu atsakomybės jausmu). Todėl pasaulyje tam tikslui yra išrasti ir pasitelkiami modernaus valdymo būdai. Bet jiems įgyvendinti reikia keisti tam tikrus teisės aktus ir vadovaujančius žmones. Nėra lengva. Tas pradėta daryti prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės, iš pradžių pareikalaujant iš valstybinių įmonių bent ataskaitų. Nes niekam valdžioje iki tol nerūpėjo, kad valstybinės įmonės, turėdamos išskirtines teises į rinką, sumokėtų bent jau apčiuopiamus dividendus valstybei. Kaip ten su tuo valstybiniu mąstymu? Niekaip.

Nes mąstymas partinis-grupinis. Vieša paslaptis, kad valstybinės įmonės ilgus metus buvo ir didele dalimi tebėra partijų šėryklos pinigais ir patogiomis darbo vietomis. Tokiose didelėse, įtakingose, neskaidriose struktūrose korupciniai santykiai tiesiog tarpsta. Beje, juos labai patogu pridengti socialinėmis funkcijomis, kurias tos įmonės vykdo, bet jas galima būtų vykdyti ir kitaip, gerokai skaidriau. Turint omenyje, kad valstybės bei savivaldybių įmonės įdarbina daugybę žmonių, galime įvertinti, kokią motyvacinę žalą jos daro.

Žmonės mato, kas tampa viršininku, kas daroma už įmonės pinigus, kaip atrodo administracijos pastatai. Kai kas iš to įmonės darbuotojams gal ir patinka, bet tai yra akivaizdžiai neteisinga rinkoje dirbančių įmonių ir jų darbuotojų atžvilgiu. Beje, bet kokia privilegijuota vieta palaiko padlaižiavimo ir paklusimo (ne)kultūrą darbo santykiuose, ir būtent dėl jų visuomenėje susikuria mitai apie darbdavį kaip stipresnę pusę ir darbuotoją kaip silpnesnę ir specialiai gintiną. Modernios vadybos įmonės nesupranta tokių santykių, todėl negali suprasti ir reikalavimų, kurie tik trukdo su darbuotoju susitarti kaip su normaliu partneriu.

Kas pasikeitė šioje srityje? Ogi pakeista Lietuvos geležinkelių vadovybė ir užsibrėžta juos reformuoti skaid­rumo bei efektyvumo linkme. Tiesą pasakius, aš jau maniau, kad to niekada neatsitiks. Tokia buvo sukurta valstybė valstybėje, kur įmonės vadovas realiai valdydavo ne tik įmonės milijonus, bet ir susisiekimo ministrus.

Tokia buvo sukurta valstybė valstybėje, kur įmonės vadovas realiai valdydavo ne tik įmonės milijonus, bet ir susisiekimo ministrus.

Pridėkime dar įmonės reikšmę nacionaliniam saugumui ir gausime puokštę neatremiamų argumentų, kodėl nieko nereikia judinti. Bet pajudino. Tas, kuris nebijojo į tai įsigilinti ir priimti sprendimus. Atėjo Rokas Masiulis, modernios vadybos žinovas, turintis patirties su tokiomis pat nepajudinamomis energetikos įmonėmis ir visu sektoriumi. Maža to, jis toliau nuosekliai ėmėsi kelių priežiūros įmonių, kitos dešimt­mečiais trukusios pelningų kontraktų išsidalijimo karalystės.

Tai įvykiai, verti nacionalinės šventės, o paminimi tik vieno kito žurnalisto. Daliai atrodo, kad ne taip tiksliai padarė, kaip reikėjo, kai kam labai gaila, kad padarė, kiti tiesiog nenori kažkokiam eiliniam ministrui laurų suteikti. Bet mūsų ateičiai labai svarbu, kad tai įvyko ir procesas paleistas. Jis siunčia žinią, kad valstybinių institucijų feodalizmui atėjo galas. Neabejoju tuo, nepriklausomai nuo šio proceso tolesnės spartos. Tokį matymą patvirtina ir vienos, buvusios stipriausios partijos sunykimas, ir kovos dėl savivaldybių įmonių. Tai, kad Seimas paliko galimybę savivaldybių viešuosiuose pirkimuose taikyti vidaus sandorius, yra jau agonija, o ne sistemos tvirtumo įrodymas. Ir ne tik dėl to, kad Prezidentė pataisas vetavo. Pakanka žurnalistams paklausinėti argumentų, kodėl Seimo nariai taip balsavo, ir viešumoje pasimatys visų karaliukų nuogybės.

Toliau eilėje stovi urėdijos. Stovi kaip tas miškas, kuris jau užaugo, sutvirtėjo ir tuoj tuoj bus nukirstas darbo tvarka. Kiek visuomenėje buvo rypaujama dėl miškų privatizavimo, esą savininkai viską iškirs. Kai kurie savininkai iškirto, kai kurie ne, kai kurie paliko vaikams (o tai reiškia, kad tas miškas dar pagyvens). Bet valstybiniai miškai kertami tokiu mastu, kuris jau visiems akis bado. Nes urėdijoms reikia pinigų paprastuoju būdu. O po mūsų – nors ir tvanas. Žinau, kad rūpestis ekologija Lietuvoje nėra daug kam būdingas (o miškai ekosistemai turi lemiamos įtakos), tačiau urėdijų veikla svarbi ne tik gamtai, bet ir žmonėms.

Jų demontavimas būtų stiprus postūmis pasikeitimams provincijoje. O būtent ten jie ir yra labiausiai reikalingi. Mieste, jei darbe nesusiduri su kontrolės institucijomis ir viešaisiais pirkimais ar rimtai nesergi, gali gyventi visai padorioje aplinkoje. Apskritai gali neįsivaizduoti, kodėl dėl tos korupcijos tiek rūpesčio. Bet rajonuose galias turinčiųjų įtaka gerokai didesnė, juolab kad jie vienas kitą palaiko. O žmogui apsiginti bei savo turtą (kad ir mišką) apginti – gerokai sunkiau. Urėdijų pertvarka būtų tarsi mažasis kolchozų sugriovimas. Tikėkimės, dabartinė valdžia bent kokį žingsnį ta linkme nužengs, nes kitaip ir jaunesniajam Landsbergiui teks savo reputaciją susigadinti.

Matant pertvarkos planų neparengtumą ir pertvarkytojų ryžto simboliškumą akivaizdu, kad universitetų reformai dar anksti. Ne ta prasme, kad ji nepribrendo. Ji jau perbrendo dešimt kartų ir generavo armiją emigrantų iš tų studentų, kurie išvažiavo mokytis ir mokslinės karjeros daryti svetur.

Toliau eilėje ligoninės, kitos sveikatos įstaigos, taip pat kultūros įstaigos ir jas valdantieji (ne komitetą turiu omenyje). Sveikatos apsaugos sistema iš esmės labai panaši į valstybines įmones. Ypač vidine vadybos nekultūra, dėl kurios labiau nei dėl mažų atlyginimų iš Lietuvos emigruoja gydytojai. Ironiška, kad valstybės atstovai kalba apie per mažus atlyginimus ir blogas sąlygas darbuotojams šalyje, kai mažiausius atlyginimus ir blogiausias darbo sąlygas savo darbuotojams sukuria patys: slaugės, gydytojai (išskyrus garsiuosius), universitetų dėstytojai, kultūros darbuotojai yra valstybės valdomi ir finansuojami.

Mokytojai, dėstytojai ir kultūros darbuotojai santykinai mažiau emigruoja, nes labiau pririšti prie kalbos ir lietuviškos kultūros, jiems būtų sunkiau svetur adaptuotis. Tačiau medicinos personalas labai paklausus Europoje, tad spaudimas čia didžiausias. Apskritai sveikatos sistemoje raizgalynė didesnė nei Lietuvos geležinkelius su paštu kartu sudėjus, tad kažin ar kas ją apskritai atpainiot bus pajėgus. Ypač kai paskutinieji ministrai nė nebandė ten nagų kišti. Čia teigiamų pokyčių net nematyti, bet juk galima pastovėti eilėje, kai jos pradžia bent jau pajudėjo.

Mano galva, pakankamai neįvertintas emigracijos, mažo gimstamumo, ekonominio pasyvumo ir blogos psichologinės žmonių būklės veiksnys – baimė dėl Rusijos karinės grėsmės. Ji išaugo objektyviai po karo Ukrainoje pradžios. Tačiau prie to prisidėjo ir kiti, nuo Rusijos tiesiogiai nepriklausantys veiksniai. Mūsų pačių žiniasklaida, kurios dalis tą baimę eskalavo ir tebeeskaluoja. Rinkimai JAV, kai į valdžią atėjo neprognozuojamas prezidentas.

Ir, manyčiau, labiausiai – į neviltį varantis Vakarų valstybių užsispyrimas Rusijoje nematyti agresoriaus ir ieškoti visokių būdų, kaip panaikinti ar bent apeiti ekonomines sankcijas. Prancūzijos, Italijos pozicijos ir atskirų veikėjų pasisakymai dar prieš gerus metus tiesiogiai gąsdino Rytų Europos žmones savo naivumu ir nesusivokimu situacijoje. Pati grėsmė niekur nedingo, tačiau trys veiksniai smarkiai pasikeitė mūsų naudai. Visų pirma, NATO dislokavo dalinius Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Antra, Donaldas Trumpas pasirodė nesąs toks jau abejingas reikalams Europoje, kaip dėjosi. Ir trečia, pati Europa per tą laiką pasikeitė.

Atsirado daug daugiau Rusijos destruktyvios veiklos Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse pėdsakų, ką ir kalbėti apie numušto lėktuvo tyrimą, veiksmus Sirijoje, kišimąsi į JAV bei Prancūzijos rinkimus ir pan. Taip, tai nepanaikina Rusijos grėsmės mums, bet neišmeta mūsų už istorinio vyksmo borto su esą specifinėmis mūsų problemomis. Pagaliau suvokta, kad kaip radikalusis islamas, taip ir agresyvusis rusiškas ekspansionizmas yra viso pasaulio problema.

Paskutinė, bet ne menkiausia paminėtina geroji tendencija yra pačių Lietuvos žmonių požiūris. Čia paslaugą padarė Ramūno Karbauskio ir Aurelijaus Verygos užmojai. Iki šiol valdžios lengva ranka priiminėdavo naujas prievoles ir suvaržymus legaliam verslui. Jie menkai lietė nelegalų verslą, bet ir nelabai jaudino stambųjį. Stambusis verslas tuo ir stambus, kad nepalinktų po eilinio naujo reguliavimo ar prievolės našta. Jam kainuoja, bet nėra ypatingai skausminga pakelti euro įvedimo, ženklinimo pakeitimo, papildomų dokumentų teikimo, naujų apribojimų įgyvendinimo ar minimalios algos pakėlimo kaštus. Bet smulkiam verslui yra. Ir kiekvienam jų kažkuris naujas lašas gali būti ir būna paskutinis. Visi kalba apie smulkaus verslo svarbą viduriniajai klasei, visuomenės stabilumui, regionų plėtrai, bet niekas jų interesų negina. Apie smulkų verslą paniekinamai atsiliepia įvairių valdžios institucijų atstovai, juos ignoruoja ir politikai, ir makroekonomistai.

Tačiau valstiečių partiniai užmojai užkliudė ir stambius verslus, visų pirma alkoholio ir farmacijos. O su alkoholio pramone susiję daug visuomenei svarbių sričių: reklama, žiniasklaida, sportas, kultūra, turizmas. Jie taip pat užkliudė gana gerai uždirbančius ir normaliai gyvenančius piliečius, kurie buvo tikri, kad visokie pasunkinimai ir apribojimai jų neliečia, nes pagaliau, jeigu ką, jie susimokės brangiau (pavyzdžiui, už gydymą ar darželį), bet nusipirks. O paaiškėjo, kad taip nebebus. Svarbiausia, visi pamatė, kad valdžia nei su verslu, nei su kitom interesų grupėm (kaip antai žmonėmis, gyvenančiais iš honorarų) nesitaria ir jų negerbia. Kaip negerbia ir paprastų piliečių pasirinkimo teisės ir asmeninės laisvės. Iš esmės to, kas sudaro modernios demokratinės valstybės pagrindą. Kaip galima buvo imtis radikalių apribojimų dėl alkoholio prekybos ir kompensuojamų vaistų kainų, taip sėkmingai galima imtis radikalių sprendimų kitose sferose. Galima taip pat sėkmingai argumentuoti, kad tai kenkia žmonėms. Ir palaikymo grupių tam reikalui atsirastų, kurios rašytų laiškus ir teiktų siūlymus, kaip dar teisingiau pareguliuoti žmonėms gyvenimą. Idant teisingai valgytų ir gertų, kad apsidraustų nuo visų gyvenimo negandų nustatyta suma, nesvarbu, kas jam aktualu ir kas ką išgali. Juk žmogui kenksmingų veiklų bei produktų, tikimybiškai vertinant, yra bent 50%. Yra ką veikti socialinės inžinerijos fanams. Ir žmonėms tai visai nepatiko.

Tai teikia vilties, kad ir tie, kurių konkretus reguliavimas tiesiogiai neliečia, nebus tokie abejingi nuolatiniam valdžios plėtimuisi ir pinigavimuisi žmonių sąskaita, kaip kad buvo iki šiol. Tai ypač teikia vilties. Ne dėl to, kad pagaliau išrinksime valdžią, kuri bus pakankamai protinga, norinti išgirsti, įgali įgyvendinti ir atstovauti visiems Lietuvos žmonėms (ne tik savo apygardos aktyviems rinkėjams). Dėl tokių rinkimų rezultatų vilties daug neturiu, juolab kad pasižvalgius po kitas šalis, paveikslas nėra ypač įkvepiantis. Bet jei pati visuomenė taps labiau savo narius suprantančia ir palaikančia, valdžia bent jau negalės taip akivaizdžiai kenkti.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Komentarai: 4
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min