Iki vakaro viskas jame būdavo tarsi ir gerai, tačiau, kai saulė nusileisdavo ir orkestrai restorane imdavo groti tango, per kūną imdavo bėgioti šiurpuliukai. Mat prie gausiai bananais, apelsinais ir vynuogėmis apdėliotų stalų (atsiminkite: sovietiniai laikai, deficitas!) sėdėdavo labai gražios ir… vienišos moterys.
Po vieną moterį prie vieno stalelio. O šalia jų dar būdavo sukrautas ir pats brangiausias tuomet konjakas. Ir nematytas tikras šampanas. Ir neregėti (neragauti) juodieji ikrai. Ir jos sėdėjo bei muzikos klausėsi vienišos.
Nors kartu plaukė labai gražūs – netgi egzotiški – vyrai.
Bet jų restorane nebuvo. Tie jų vyrai – visi po du – tuomet siautėdavo šeimyninėse kajutėse. Girdėdavosi jų girti balsai, kartais dainos. O aš – tuomet dar jaunas būdamas – niekaip negalėjau suprasti, kaip gali linksma būti be tokių gražių moterų.
Prisiminiau šią labai seną istoriją trečiadienio vakarą. Kai televizijos studijoje taip pat sėdėjo (kaip tuomet kajutėse) du vyrai. Ir kai labai vieniša šalia jų pasirodė graži moteris – laidos vedėja Rasa.
Tiesa, turiu paaiškinti nelengvą anų tolimų dienų situaciją. Pats tuomet ją išsiaiškinau tik po keleto savaičių – kelionės pabaigoje. Mat pusę kruizinio laivo buvo išsinuomoję garsūs Sovietų Sąjungoje vyrai – artistai, komunistai, saugumiečiai. Visus juos vienijo bendra idėja: visi jie buvo pederastai.
Nes man Gražulis negražus. Negražus man ir kitas vyras – Rokas Žilinskas. Bet – kone pamilau jį į laidos pabaigą. Už meilę lietuvių kalbai ir mokėjimą itin sklandžiai dėstyti gražias mintis.
Labai atsiprašau: žodžio „gėjus“ tuometėje kalboje nebuvo. Ir pačių gėjų (kaip ir sekso) SSRS nebuvo. Ir todėl tampėsi gėjukai savo vadinamąsias žmonas į prabangias keliones. Kad užmaskuotų homoseksualumą. Ir kad toli nuo budrios sovietinės visuomenės akių galėtų kelti orgijas. Jie priversti buvo vesti tas gražias ir turtingas, bet vienišas moteris. Kad visa tai paslėptų. Kad jos jiems priedanga būtų. Ir t.t.
Šioje vietoje istorija nutyli, kaip mums, penkiems keliautojams iš Lietuvos, pasisekė. Kada nors kitą kartą apie tai. O dabar sugrįžkime į televizijos studiją: kur du Vyrai ir viena visai ne jų Moteris.
Petras Gražulis buvo pristatytas kaip labai gražus vyras. Ne toji moteris taip pasakė. O Ekspertas. Kitas vyras. Ir tai sukėlė susidomėjimą. Nes man Gražulis negražus. Negražus man ir kitas vyras – Rokas Žilinskas. Bet kone pamilau jį į laidos pabaigą. Už meilę lietuvių kalbai ir mokėjimą itin sklandžiai dėstyti gražias mintis. Pagalvojau, kad galėtų būti tikrai geras rašytojas.
Paskui pasipylė rafinuoti kaltinimai. Dėl tolerancijos trūkumo ir daltonizmo. Dėl homoseksualų siekiamos diktatūros. Dėl supuvusio darinio – Europos Sąjungos. Netgi dėl Visagino atominės. Dėl Lietuvos kompromitavimo tarptautinėje arenoje. Dėl lietuviškojo talibano atstovo Kazimiero Uokos (sėdėjo ir jis studijos kamputyje: rinkimams ruošėsi). Dėl tipiško sovietiško davatkiškumo. Dėl Seimo narių per ketverius metus uždirbtų milijonų („Mes, rinkėjai, jiems turtus sukrovėm?“).
Nors niekada nežiūriu tokių laidų, šią buvo įdomu stebėti dėl Tikro Žodžių Mūšio. Dėl tikros gražbylystės ir dėl retorikos pamokų.
Sublizgėjo (pasiilgau jos ekrane) Rūta Sinkevičienė. Ji tikrai būtų nugalėjusi Vieno Sakinio Konkurse. Štai tas sakinys (apie Roką Žilinską): „Protingo ir inteligentiško žmogaus persvara prieš lietuviškąjį berluskonizmą“. Gerai pavarė!
Du žmonės, besiruošiantys rinkimams į Seimą, stojo vienas prieš kitą. Man žiauriai patiko, kad taip ir nepaaiškėjo, kuris kuriai partijai priklauso. Kam tos priklausomybės prireiks, tas susižinos.
Bet juk Lietuvoje visuomet priešprieša: vieni myli šunis, kiti jų nekenčia. Vieni medžioja, kiti teigia, kad anie žudo žvėrelius. Vieni už sveiką maistą, kiti už hamburgerius ir „McDonald“. Vieni dievina sušį, kiti – nežino, kas tai yra. Vieni balsuos tik už Paksą (nesvarbu, kad sąraše jo nėra), kiti į rinkimus neis.
Ir visada bus ramių ramių ramių. Tokių, kaip laidos vedėja ponia Rasa. Kurie tolerantiškus klausimėlius pateikia, kartais paprovokuoja, bet – niekada nežinai, ką ji galvoja. Gerai jei tas žmogus – žurnalistas. Nes žurnalistas turi slėpti savo nuomonę. Ar bent jau nedeklaruoti viešai.
Bet žurnalistas Rokas Žilinskas deklaravo. Ir todėl – kaltas. Arba – kankinys.
Šiame rašiny aš taip pat stengiuosi nuomonės nedeklaruoti. O štai politinę diskusiją (laida tikrai gera) rodžiusi LNK, savo poziciją (negaliu jos smerkti) deklaravo tos laidos reklaminėje pertraukoje: pakvietė visos Lietuvos žiūrovus į Boriso Moisejevo koncertą.
Kas tas Moisejevas? Menininkas ar naujojo maro – homoseksualumo propaguotojas? Noriu, kad atsakytų P.Gražulis.
Tuomet, kai visi įsitrauksime į diskusiją, gal tikrai pasirodys, kad Lietuvoje visai neartėja šildymo sezonas, kad nebrangsta benzinas, kad pensijos – visai normalaus dydžio ir kad dar keleto ar keliolikos universitetų mums trūksta.
