Jackas Twissas: Ko „senoji Europa“ gali pasimokyti iš Lietuvos?

Šiandien, kai visoje Europoje intensyvėja hibridinės atakos, visuomenės atsparumas tampa vis svarbesne tema.

Taip, gynybai reikia daugiau technikos – plieno, dronų, kibernetinės gynybos. Reikia ir pakankamo karių skaičiaus. Tai absoliutus minimumas, būtinas Baltijos šalių ir viso NATO saugumui. Ir viso to reikėjo vakar. Tai mums parodė drąsus ukrainiečių pasipriešinimas nuo 2014-ųjų, o ypač – nuo 2022 metų.

Dabar, būdamas Baltijos gynybos koledžo Tartu dėstytoju ir programos direktoriumi, vargu ar galėčiau teigti ką nors kita. Tačiau koledže puikiai suprantame ir tai, kad tikra gynyba neapsiriboja karine technika.

Tikrai gynybai reikia visuomenės atsparumo. Bet kas tai iš tiesų yra? Ir ko NATO galėtų pasimokyti iš Baltijos valstybių?

Lietuvos atvejis

Prieš pradėdamas karjerą diplomatijoje ir žvalgyboje studijavau socialinę antropologiją. Šioje srityje mažesnių bendruomenių tyrimai pasitelkiami siekiant palyginti skirtingas kultūras ir kartais padaryti išvadas, pritaikomas daug platesnėms visuomenėms.

Taigi po ketverių metų, praleistų Lietuvoje dirbant Nyderlandų ambasadoriumi ir užsiimant tuo, ką garsus antropologas Bronisławas Malinowskis vadino dalyvaujamuoju stebėjimu, norėčiau pažvelgti į Lietuvą kaip į savotišką atvejo analizę. Ką ji gali mums pasakyti apie tapatybę ir atsparumą?

Kas iš esmės apibrėžia lietuvišką tapatybę? Kas lemia visuomenės ir žmogaus atsparumą? Kas slypi už šimtmečius trukusios kovos už kalbos, žmonių, religijos ir valstybės išlikimą? Koks yra bendras pamatas, pamatinė istorija, kuri visa tai jungia?

Šiandien tai dažnai vadinama nacionaliniu naratyvu. Galbūt ši sąvoka jau kiek nuvalkiota, tačiau, neturėdami geresnės, vartokime ją.

Visuomenės nėra vienalytės, tačiau jos vis tiek dalijasi tam tikromis pamatinėmis vertybėmis. Jos atrodo tokios savaime suprantamos, kad dėl jų net nereikia diskutuoti – tarsi jos būtų visuomenės DNR dalis.

Ši visuomenės DNR dažniausiai susiformuoja iš bendros istorijos. Net jei žmogus pats jos nepatyrė, nes tie įvykiai nutiko ankstesnėms kartoms, jis vis tiek gali ją priimti kaip savą. Istorija perduodama iš kartos į kartą – per formalų ir neformalų ugdymą, mokyklos klasėje ir prie virtuvės stalo, per dainas, pasakojimus ir tautosaką.

Bendras priešas ar grėsmė, žinoma, padeda sutelkti visuomenę. Tačiau vien to neužtenka.

Reikia bendro supratimo, ką verta ginti. Ir galiausiai žmogus turi žinoti, ką konkrečiai jis pats gali padaryti, kad prisidėtų prie to, kas verta gynybos.

Vytis ir Rūpintojėlis

Grįžkime į Lietuvą. Kokio įkvėpimo galime rasti čia?

Kaip antropologas mėgstu ieškoti bendrų simbolių. Vienas akivaizdžiausių Lietuvoje – raitelis ant žirgo, Vytis. Tai tvirtumo ir pasirengimo per šimtmečius kovoti už tautą, kalbą ir žemę simbolis – net tada, kai priešininkas atrodo beveik neįveikiamas.

Tik taip galima suprasti beveik dešimtmetį trukusią nelygią Lietuvos partizanų – miško brolių – kovą su NKVD ir kitomis sovietų pajėgomis.

Vytis simbolizuoja būtinybę investuoti į tvirtą gynybą – tiek individualiai, tiek kaip visuomenei.

Tačiau dažnai pamirštama, kad tikrąjį atsparumą Vytis įkūnija tik kartu su kitu simboliu – Rūpintojėliu.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Vikipedija nuotr. montažas/Rūpintojėlis ir Vytis

Susimąstęs, kenčiantis ir kartu besirūpinantis Kristus simbolizuoja žmonių kančios priespaudoje pripažinimą, jų aukos įprasminimą ir išganymo viltį.

Viduramžių krikščioniškas simbolis lietuviškoje liaudies katalikybės tradicijoje, persipynusioje ir su senaisiais pagoniškais motyvais, ilgainiui tapo vaizdiniu, į kurį žmonės galėjo sudėti savo kančią, bet kartu iš jo semtis vilties ir stiprybės.

Taip Vytis ir Rūpintojėlis tampa dviem skirtingais, bet vienas kitą papildančiais nacionaliniais simboliais: vienas kalba apie pasiryžimą kovoti, kitas – apie gebėjimą ištverti.

Ko iš to galėtų pasimokyti Nyderlandai?

Žinoma, Lietuvos patirties negalima paprasčiausiai perkelti visai Europai. Ar, kalbant konkrečiau, Nyderlandams.

Tačiau verta paklausti: ko iš jos galėtume pasimokyti?

Pirmiausia reikia plačiai bendro supratimo, kas mes esame, iš kur atėjome, ką vertiname ir norime išsaugoti, kur norime eiti ir kas mums kelia grėsmę.

Tai nemenkas iššūkis. Ypač šaliai, kurioje tautiniai jausmai dažniausiai pasireikšdavo per žiemos olimpines žaidynes ar pasaulio futbolo čempionatą.

Tačiau tai neatleidžia mūsų nuo pareigos rimtai investuoti į švietimą ir kurti pozityvų nacionalinį pasakojimą apie tai, kas mes esame, iš kur atėjome ir už ką stovime.

Kartu turime mokyti tikrosios gyvenimo už Geležinės uždangos 1945–1990 metais istorijos – okupacijos, priespaudos, trėmimų, kultūros ir religijos naikinimo, drastiško laisvių suvaržymo istorijos.

Tuo pat metu Vakarų Europa, padedama Maršalo plano, kūrėsi iš naujo ir, regis, buvo pasirengusi užmerkti akis į tai, kas vyko rytinėje žemyno dalyje.

Turime aiškiai įvardyti, kam kyla grėsmė ir ką norime išsaugoti. Tik taip ilgainiui galėsime sukurti bendrą nacionalinį ir europinį pasakojimą.

Tokį pasakojimą, kuriame mes, kaip piliečiai, galime mėgautis laisve, tačiau kartu suprantame, kokių aukų jos išsaugojimas gali pareikalauti iš mūsų visų – atsižvelgiant į Rusijos, o galbūt ir kitų totalitarinių veikėjų keliamą grėsmę.

Ir kalbėdamas apie aukas turiu omenyje ne vien didesnius mokesčius. Kalbu apie realų asmeninį įsipareigojimą ir pasirengimą prisiimti riziką.

Penkios pamokos „senajai Europai“

Taigi ko, pasitelkiant Donaldo Rumsfeldo kadaise pavartotą terminą, „senoji Europa“ galėtų iš viso to pasimokyti?

Pirma – istorijos mokymas. Istorijos pamokos turėtų būti privalomos visoje mokyklos sistemoje, visose klasėse. Daugiau dėmesio reikia skirti Europai – mūsų žemynui, jo istorijai ir ilgalaikėms grėsmėms, ypač Rusijai. Ir ypač svarbu mokyti apie tragediją, kuri 1944–1990 metais vyko į rytus nuo Geležinės uždangos.

Antra – turime suprasti, kad nors realiame pasaulyje egzistuoja daugybė pilkų atspalvių, egzistuoja ir absoliutaus blogio samprata. Kai toks blogis materializuojasi, jį reikia aiškiai įvardyti ir atitinkamai su juo elgtis. Su absoliučiu blogiu kompromiso nėra – nebent esi pasirengęs kapituliuoti ir atsisakyti pasaulio, kurį pažįstame.

Trečia – turime suprasti, kad tokių pokyčių nepasieksime per trumpą laiką. Tačiau jie įmanomi. Neseniai lankiausi Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje Rygoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Latvijai per maždaug du dešimtmečius pavyko taip sustiprinti savo nacionalinę tapatybę, kad ji padėjo tautai išgyventi dvi okupacijas, iš viso trukusias apie pusę amžiaus. Ir sovietai tikrai labai stengėsi tą tapatybę sunaikinti.

Ketvirta – šis procesas negali priklausyti nuo rinkimų ir vyriausybių kaitos. Jis pernelyg svarbus, kad būtų paliktas vien tuo metu valdžioje esančiai politinei daugumai.

Penkta – tokio pokyčio nebus be visos visuomenės aukų. Apie tai reikia kalbėti atvirai ir aiškinti, kodėl jų reikia. Tam būtina lyderystė, kuri neapsiriboja socialiniais tinklais.

Be Ukrainos pergalės visa tai netenka prasmės

Tačiau yra viena būtina prielaida.

Dabartinis Rusijos agresijos karas turi baigtis Ukrainai palankia baigtimi – Ukrainos pergale ir Rusijos pralaimėjimu.

Rusijos imperializmas, kad ir po kokia vėliava jis veiktų, turi patirti aiškiai matomą pralaimėjimą. Nereikia kurti „Versalio II“, tačiau būtina aiškiai parodyti: grasinti kaimyninėms valstybėms ir jas pulti, vadovaujantis klaidingu savo kultūrinio pranašumo jausmu, yra nepriimtina.

Už šio agresijos karo pradėjimą ir vykdymą atsakingi žmonės turi būti patraukti atsakomybėn.

Tai parodytų, kad Europa rimtai žiūri į savo deklaruojamas vertybes. Ir kad yra pasirengusi jas ginti, kad ir ko tai pareikalautų – ne tik todėl, kad turi tam reikalingų pajėgumų, bet pirmiausia todėl, kad supranta egzistencinę Rusijos keliamą grėsmę ir iš tiesų tiki savo vertybėmis.

Tai būtų pastebėta ir kitur – taip pat Kinijoje.

Baigsiu nuoroda į populiariąją kultūrą.

Animaciniame filme „Aukštyn“ (Up) kalbantis šuo Dagas gali būti visiškai susikaupęs, tačiau vos pamatęs voverę akimirksniu viską pamiršta: „Voverė!“

Mūsų politikams ir visuomenėms šiandien reikia mažiau tokių „voverė!“ akimirkų – mažiau nuolatinio blaškymosi – ir daugiau susitelkimo bei ištvermės sprendžiant svarbiausią mūsų laikų saugumo iššūkį.

Trumpai tariant, turime nenuleisti akių nuo kamuolio. To, deja, Nyderlandų rinktinei nepavyko padaryti per pastarąjį pasaulio futbolo čempionatą.