Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 1d. 10:42

Jonas Ohmanas: Apie Lietuvos kariuomenę ir korupciją

Jonas Ohmanas „Auksinių šakučių“ incidentas Lietuvos krašto apsaugos peripetijose kelia seniai numatytą nepasitenkinimo bangą visuomenėje. Kiek tai susiję su rinkimais, su bendru nepasitenkinimu „niekam netikusia valdžia“ ir kiek su realiu susirūpinimu dėl krašto apsaugos – kaip visada, atviras klausimas.

Vienas visų skandalų privalumas yra tas, kad atsiranda galimybė šiek tiek budriau vertinti tai, kas įvyko, plačiau mąstyti ir taip pamatyti dalykus, apie kuriuos nekalbama arba kalbama tik tarp eilučių.

Visų pirma tenka pabrėžti, kad didžioji dauguma žmonių, kuriuos pažįstu kariuomenės ir krašto apsaugos struktūrose, visiškai nieko bendro neturi nei su korupcija, nei su kokiais nors kitais neigiamais veiksmais Lietuvos saugumo atžvilgiu. Atvirkščiai, tai dažnai labai pasišventę žmonės, kurie kadaise ten ėjo, nes matė būtinybę tiesiogiai prisidėti prie Lietuvos saugumo. Juos reikia gerbti ir palaikyti tiek dabar, tiek ateityje.

Taip pat esu įsitikinęs, kad geresnis už generolą Vytautą Joną Žuką vadas vargu ar buvo modernios Lietuvos kariuomenės istorijoje. Sudėtingos situacijos akivaizdoje jis, tarkime, pilietinės visuomenės atžvilgiu yra parodęs pasitikėjimą, sumanumą ir tarnybinę drąsą. Generolo V.J.Žuko pasitraukimas būtų visiškas Rusijos interesų įgyvendintojų laimėjimas.

Pradėsiu iš teigiamos pusės. Puikiai žinau, ką galima daryti krašto apsaugos labui su sąlyginai labai nedideliais pinigais. Mes į karą Ukrainoje traukėme su labai ribotais resursais, kurie laikui bėgant didėjo paprastų Lietuvos žmonių dėka.

Kad būtų aiškiau, pateiksiu keletą pavyzdžių iš praėjusių dviejų metų veiklos:

1. Ukrainos kariuomenės brigados buvo beveik visiškai aprengtos iš Lietuvos atvežtom britiškom dėvėtom uniformom.

2. Mariupolyje stovintiems jūrų pėstininkams perduota labai gera technika (pikapas), aukštos kokybės optika.

3. Prasidėjus kautynėms dėl Donecko oro uosto, iš Lietuvos buvo vežami dideli kiekiai brangaus, bet labai efektyvaus „Celox“ binto, greitai stabdančio kraujavimą.

4. Sunkiausiu Donecko oro uosto mūšio metu „separatistų“ linijos buvo stebimos iš Lietuvos atvežtais termovizoriais, leidžiančiais Ukrainos artilerijai dirbti ir stabdyti separatistų puolimą.

5. Vienu metu, po Donecko oro uosto mūšio, Ukrainos perimetre, beveik vienintelės veikiančios radijo ryšio priemonės buvo Lietuvoje, bendradarbiaujant su Šaulių sąjunga, nupirktos „Motorola“.

6. Dnepropetrovsko srityje veikia ginkluotės taisymo cechas. Visa pagrindinė aparatūra finansuota iš Lietuvos.

7. 2015 m. žiemą teritorija Luhansko srityje, tarp separatistų užimtos teritorijos ir Rusijos pasienio, kritiniu momentu buvo stebima iš Lietuvos atvežtais termovizoriais.

8. Ukrainos specialiosios pajėgos iki šiol dažnai ir priešo teritorijoje naudojasi specialiomis ausinėmis, kurių įsigijimas didele dalimi finansuotas iš Lietuvos.

9. Dalis Ukrainos bepiločių žvalgybos lėktuvų aptarnavimo finansuojama per Lietuvą (atsarginės dalys ir t.t.).

10. Nuvežta ir toliau vežama daug įvairių rūšių optikos – naktinio matymo prietaisų, optinių taikiklių, žiūronų. Toliau iš Lietuvos perduodamos mašinos, ypač žvalgams ir medikams.

Mačiau, ką gali saujelė žmonių, kurie nemąsto apie naudą sau, bet turi aiškų tikslą. Galiu čia pridėti, kad vis dažniau paprasti žmonės tiesiog atvyksta ir perduoda kokį naudingą daiktą, kurį prašo nugabenti į Ukrainos frontą.

O dabar apie sudėtingus dalykus. Karas ir konfliktai neišvengiamai ištraukia į paviršių ne visada kilnius norus. Teko tai stipriai pajusti Ukrainoje, kur ne visuomet suprasdavo, kad turi reikalų su žmonėmis, kuriems į galvą neateitų pasipelnyti iš desperatiškos situacijos. Pasiūlymų buvo visokių, taip pat iš valdininkų. Taigi, lyginant su Ukraina, padėtis Lietuvoj vis dėlto nėra tokia apgailėtina.

Įsitikinau, kad pagrindinis bet kurios šalies priešas, nepaisant visko, yra vidinė korupcija. Žmonės, ar struktūros, kurie yra paperkami, yra žymiai blogiau net už šnipus ir diversantus. Jei tokių žmonių yra Lietuvos kariuomenėje ar krašto apsaugos struktūrose, galiu tik raginti kuo greičiau parašyti pareiškimą, kol ne per vėlu.

Tuo pačiu, „šakučių“ skandalas netyčia atskleidžia, kad interesai, kurie slypi už nuolat kariuomenės konkursus laiminčios „Nota Bene“ bendrovės, šiuos verslininkus sieja su dabartinėm valdžios struktūrom. Faktas, kad galima akivaizdžiai sukčiauti ir toliau ramiai dalyvauti pirkimuose be jokių trukdymų, leidžia suprasti, kad kažkas kažką per daug gerai pažįsta. Manau, šiame skandale išryškėja kai kurie vadinamojo „industrinio-karinio komplekso“ veikėjai, kurie iki šiol likdavo įvairių sandorių šešėliuose. Galiu tik raginti tinkamas tarnybas užsiimti ir kiek giliau pakapstyti, kas slypi už šakučių.

Remdamasis savo patirtimi renkant paramą Ukrainos kariuomenei galiu pasakyti, kad nieko nėra lengviau nei kariuomenės aprūpinimas, jei tam yra pinigų, na, ir sąžiningumo. Pasiūla didžiulė, parduoti nori visi ir viską, tuo labiau dideliais kiekiais. Negaliu suvokti, kaip aprūpinimas krašto apsaugai gali kelti rimtą rūpestį.

Žinau, žinau, yra begalė tarnybinių ir biurokratinių niuansų. Tačiau po Ukrainos patirties manau, kad tai – mažiausia problema. Šiuo metu laukiame galbūt didžiausių šiuolaikinės Lietuvos iššūkių. Laiko dar turime.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kariuomenė žinojo, kad perka beprotiškai brangią įrangą, bet nieko nedarė, kad sumažintų kainas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min