Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 15d. 08:00

Jonas Ohmanas: Apie Rusiją ir Vilką

Jonas Ohmanas Rusijos aktyvumas ir įžūlumas pastarosiomis savaitėmis akivaizdžiai didėja. Galima paminėti augančią priespaudą Kryme, kur totorių Medžliso (parlamento) veikla sustabdoma, kibernetines atakas prieš Lietuvą ir, žinoma, antskrydžius virš JAV laivo Baltijos jūroje. Dar galima pridėti, kad kovinis aktyvumas Rytų Ukrainoje, pagal mano turimą informaciją, tik didėja.

Kiek tai susiję su kitais, Rusijai ir V.Putinui, nemaloniais reikalais, visų pirma „Panama Papers“, o kiek vyksta kitais sumetimais, nelengva pasakyti. Tačiau manau, kad tai turi būti interpretuojama kaip ilgalaikės strategijos veiksmai, kurie anksčiau ar vėliau būtų nutikę.

Mane nuoširdžiai stebina pasaulio naivumas, kad su Rusija galima kaip nors „susitarti“. Ryškiai matau, kad ji, viena vertus, visada laikysis susitarimų tik laikinai ir tik tiek, kiek tai jai naudinga. Be to, visada turi kažkokį „kozirį“ kišenėje, dažniausiai kokį nors netikėtą veiksmą, kaip, pavyzdžiui, Sirijoje.

Bet, svarbiausia, Rusija visą laiką žaidžia ant savo galimybių ribos ir tam, kaip minėjau, turi pakankamai apgalvotą ilgalaikę strategiją. Pagal ją, reikalui esant, gali sau leisti daryti pakankamai drastiškus žingsnius, tuo pačiu sukeldama tam tikrą „nenusakomumo momentą“.

Rusija šią tendenciją mato ir atitinkamai pradeda labiau kreipti dėmesį į Lietuvą. Manau, artimiausiu metu Lietuvai bus metamas ne vienas provokacinis iššūkis.

Vakarai, bent taip atrodo, žaidžia daugiausiai pusę metų į priekį. Su kažkokia iliuzine viltimi, kad viskas pasitaisys „jei tik...“. Žaidžia pakankamai nevieningai, kiekviena šalis su savo ribojimais, pasiūlymais ir „ryšiais“. O kai taisyklės sulaužomos, sutrinka ar gal labiau apsimeta, kad viskas vis dėlto vyko taip, kaip numatyta. ESBO stebėtojai Rytų Ukrainoje, ko gero, geriausias pavyzdys, kai „abi pusės“ raginamos laikytis paliaubų, nors akivaizdu, kad Rusijos palaikomos ginkluotos formuotės yra tos, kurios jas laužo.

Galima sakyti, kad Rusija yra sudėliojusi Vakarų „psichologinį profilį“ ir jau neblogai žino, kiek galima provokuoti, kur reikia stengtis ir kur galima tiesiog ignoruoti Vakarų reakcijas. (Šito profilio sudarymas, beje, vyksta seniai, bent nuo Čečėnijos antro karo, kai rusai tiesiog degindavo kokį kaimą, tada sustodavo ir stebėdavo, ar reaguos kas nors Vakaruose, ar ne).

Dar, kaip bebūtų su „Panama Papers“ ir nešvariais reikalais Rusijoje, Maskva puikiai žino Vakarų godumą ir nenorą visiškai atsitraukti nuo jos ir jos rinkos. Fiksuoju vis daugiau užuominų, kad, kaip bebūtų, vakariečių viltis atgauti bent dalį jau padarytų investicijų Rusijoje neblėsta ir gerokai apsunkina perspektyvas vieningai veikti.

Nes kiekvienas verslininkas žino, jog nieko nėra baisiau negu žymus atkovotos rinkos dalies praradimas, tuo labiau tokioje didžiulėje rinkoje kaip Rusija, ir dėl to stengiasi bent ten pasilikti. Argentinietiškas „Džiugo“ sūris tik pavyzdėlis. Žinau, kad Rusijoje tebevyksta prekyba su įvairiomis Vakarų bendrovėmis, kurių prekės, galima sakyti, yra karinės paskirties.

Žinoma, čia turi reikšmės ir Vakarų aiškiai išreikštas noras nė iš tolo nesivelti į ką nors, ką būtų galima pavadinti atviru konfliktu. Kalbu čia nebūtinai apie tiesioginį karą, bet ir, tarkime, apie Ukrainos rėmimą, atsiimant okupuotas teritorijas. Tą galima pastebėti, pavyzdžiui, NATO šalių Ukrainos pajėgų mokymuose, kur stengiamasi neperduoti jokių įgūdžių, kurie galėtų būti naudojami puolant.

Kiek ironiška, kad nemenkas Rusijos žvalgybos karinis potencialas per pastarąjį dešimtmetį įgytas iš tų pačių Vakarų. Galiu čia paminėti FSB ir kitų atsakingų tarnybų telefonų klausymosi aparatūrą, kuri eteryje „gaudo balsus“ pagal tembrą. Ši technika buvo parduota vokiečių 2007 metais, prieš Gruzijos karą, vėliau dar pagerinta amerikiečių (!) pagalba.

Žodžiu, nors „techniškai“ gal ir būtų galimybių Rusiją pastatyti į vietą, užduotis, pasirodo, be galo sunki. Nėra nei pakankamai stiprios vienybės, nei ilgalaikės strategijos, nei pakankamai stipraus noro tai daryti. Visame tame Lietuvos vaidmuo darosi vis svarbesnis. Net, sakyčiau, pamažu Lietuva tampa lydere. Tai dėl trijų priežasčių.

1. Lietuva kovoje su Rusija valdo vieną labai svarbų psichologinį ginklą, kurį pavadinčiau „moraliniu ryžtu“.

Tai – tiesiog daryti tai, kas morališkai teisinga. Ir nebijoti. Ši savybė 1991 metais buvo be galo svarbi, prieš tokį moralinį ryžtą atsimuša bet kokie melai ir gudrybės. Matyt, tos pamokos nepamirštos, ir tai vis labiau galima pastebėti elgesyje su Rusija ir jos agresija. Tame kontekste kibernetinės atakos prieš Lietuvos valdžios institucijas yra Kremliaus komplimentas. Istorijos peripetijose jos net simbolinės: prieš 25 metus nesėkmingai bandė patekti į Seimą, o dabar bando jį užblokuoti (!).

2. Lietuva sugeba, pagal savo pajėgumus, efektyviai veikti.

Čia, beje, šalies posovietinė tapatybė – didžiulis privalumas. Ji žino, ką ir kaip daryti ir karo Ukrainoje kontekste, ir kovoje su Kremliaus „teisingumo“ trafaretais. Ji, pavyzdžiui, neturi JAV mokymo apribojimų dirbant su Ukrainos pajėgomis ir gali perduoti visus reikalingus įgūdžius. Taip pat Lietuva vis labiau sugeba reaguoti į Rusijos ėjimus, pavyzdžiui, Nadijos Savčenko byloje – mikliai pristatytas nepageidaujamų asmenų sąrašas.

3. Lietuva savo užsienio politikoje žaidžia brėždama ilgalaikę perspektyvą.

Kaip bebūtų, nei Rusija, nei Ukraina, pasibaigus konfliktui, nedings iš žemėlapio. Lietuva turi ne tik savisaugos, bet ir regioninio stabilumo sumetimais matyti ilgalaikę perspektyvą. Ir tai, savo ruožtu, verčia sukurti kompleksiškas strategijas. To, mano galva, nedaro Vakarai, kurie tik nori, kad viskas „pasibaigtų“.

Be abejo, ir Rusija šią tendenciją mato ir atitinkamai pradeda labiau kreipti dėmesį į Lietuvą. Manau, artimiausiu metu Lietuvai bus metamas ne vienas provokacinis iššūkis. Bet iš to, ką matau, tai – didžiulis komplimentas. Kai gangsteris apie tave prastai šneka, eini teisinga kryptimi.

Drįsčiau raginti Lietuvą dar labiau užsiimti kova su Rusija. Ir ne tik užsiimti, bet ir tarptautiname kontekste imtis lyderystės. Tegu Vilkas mane girdi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: „Lietuva Ukrainai yra didžiulis pavyzdys ir įkvėpimas“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min