Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Ohmanas: Visuomenės sutelktumas kilus grėsmei

Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Jonas Ohmanas Kai kalbama tokiomis temoms, dažniausiai dėmesys kreipiamas į akivaizdžias grėsmes, pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į kylančius pavojus ir raginama reaguoti į juos. Kuo daugiau baimės ir neužtikrintumo, tuo daugiau reikalaujama stipriai reaguoti.

Tai suprantama. Visuomenė ir jos gyventojai nenori krizės, net vengia apie tai galvoti, ir tik krizei kilus ar atsiradus grėsmei jai kilti, nenoriai pradedama galvoti ir veikti. Neretai grėsmė ar jos šešėlis gudriai ir įžūliai naudojama kaip priemonė stiprinti politines ar kitokias pozicijas. Apeliuojama į emocijas ir neretai į tai, ką vadinčiau „buku patriotizmu“.

Nors reikia į grėsmes reaguoti, kaip darome, pavyzdžiui, mes Ukrainos paramos grupėje „Mėlyna ir Geltona“, po patirties Ukrainoje man vis labiau darosi aišku, kad reikia kiek kitokio požiūrio. Reikia ne baugintis grėsmės, o daugiau dėmesio ir pastangų skirti visuomenei ir jos potencialui.

Grėsmė niekada nekyla iš „niekur“, ji visada turi visuomeninį kontekstą. Dažniausiai ji kyla iš traumuojančių visuomeninių ir socialinių krizių, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, ar, kaip šiandien, iš posovietinės Rusijos.

Visuomenė, kuri mato save, visų pirma, kaip potencialą, o ne kaip galimą auką, susitelks ir kilus rimtai grėsmei.

Kita vertus, tos visuomenės, kurios sugeba atmušti ir susidoroti su joms kilusiomis grėsmėmis, taip pat turi savo kontekstus. Tai erdvės, kur socialiniai ir simboliniai ryšiai pakankamai stiprūs ir atsparūs, kur noras ir ryžtas apsaugoti tai, kas yra bendra, stipresnis, reikalui esant, net už norą apsisaugoti.

Dažnai girdime klausimą „O ką darytum jeigu“, lyg ieškant „geriausio sprendimo“ krizės akivaizdoje. Kai mes pradėjome veikti Ukrainoje, ir, esu tikras, žmonės pradėjo veikti dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje, pagrindinis klausimas buvo ne „ką daryčiau“, bet „kas esu“. Po to seka, ką reikia daryti. Tapatybė sprendžia už mus, kaip suprasti ištikusią situaciją ir kaip su ja, drauge su kitais, susidoroti.

Sveika ir gyvybinga tapatybė turi dvi puses. Viena – kuri stovi tvirtai, remiasi giminėmis, tradicijomis, istoriniais pavyzdžiais, laimėjimais ir pralaimėjimais. Kita – kuri juda į priekį, susiformuoja iš gilaus noro vystyti ir brandinti jau sukauptą tapatybinį turtą.

Kartoju: kai kalbu apie tapatybę, kalbu toli gražu ne apie „buką patriotizmą“, kuris toli neveda. Visuomenės branda ir atsparumas, be abejo, turi turėti tam tikrą patriotinį atspalvį. Tačiau to nė iš tolo neužtenka. Visuomeninis projektas turi, visų pirma, įrodyti savo potencialą, teikti galimybę savo dalyviams vystyti save ir savo svajones.

Čia reikia paminėti demokratiją. Tikra, veikianti demokratija duoda paprastam piliečiui galimybę tapti savo svajonių šeimininku, tuo pačiu gerbiant kitus.

Esame vietoje, kur prieš 26 metus buvo įrodyta, kad gerai sutelkta visuomenė gali nuversti kalnus. Tai buvo daroma įvairiais sumetimais ir įvairiomis motyvacijomis, įskaitant gilų patriotizmą, tačiau, manau, svarbiausias sutelktumo faktorius – žmonės tiesiog norėjo, kad būtų geriau. Su tuo šiandien ir dorojamės, ne taip greitai, kaip norėtųsi, ne visada taip protingai, kaip reikėtų, bet vis tik. Visuomenė, kuri mato save, visų pirma, kaip potencialą, o ne kaip galimą auką, susitelks ir kilus rimtai grėsmei.

Nors ir Lietuvoje yra reikalas mąstyti apie realų pasiruošimą nemalonumams, įskaitant ekstremalias priemones, norėjau šiandien trumpai pakalbėti apie gilesnes sutelktumo prasmes. Grėsmė yra ne tik blogai, ji taip pat duoda galimybę apmąstyti ir skatina mintis apie tai, kaip sudaryti sąlygas gilesniam sutelktumui tiek taikos, tiek ne taikos atvejams.

Tai ne taip paprasta. Matome, kad kai kurie žmonės ir Lietuvoje mąsto, kad „tobula diktatūra“ geriau negu netobula demokratija. Tačiau geriausias būdas neutralizuoti tokius apmąstymus ir stumti juos užmarštin, vis dėlto yra ne bijoti diktatūros, o stengtis gerinti laisvos visuomenės santvarkos pamatus.

Pats geriausias būdas sutelkti visuomenę ir taikos, ir krizės, ir net karo atvejui, yra žodžiais ir veiksmais sukurti jai galimybes vystytis dar nekilus grėsmei. Pats galingiausias ginklas šiame procese yra švietimas, plačiąja prasme.

Neseniai, dar kartą nuvykęs į Donbasą apsilankiau Granitnoje, vienoje mokykloje, esančioje prie pat fronto linijos, ir ten gavau signalą, kad kažkas iš tiesų keičiasi. Paklausta, ko reikia, mokytoja, supratusi, iš kur mes, įkyriai prašė literatūros anglų kalba. Mes tokią literatūrą, susitelkdami su Ukrainos pilietine visuomene, kitą kartą ir vešime drauge su viltimi, kad galima keistis, jei nori.

Čia noriu taip pat pabrėžti, kad Lietuvoje ne viskas blogai, kad Lietuvos visuomenės sutelktumo lygis iš šalies neatrodo taip jau blogai. Rytuose Lietuvos buvimas, nors ir simbolinis, daug kam yra pavyzdys ir vilties simbolis.

Kviečiu pasižiūrėti vieną vaizdo įrašą, neseniai nufilmuotą Ukrainos fronte. Jis gal išduoda liūdesį ir desperaciją, tačiau taip pat teikia viltį ateičiai ir šį bei tą atskleidžia apie mūsų sutelktumo esmę ir prasmę.

VIDEO: Vaizdo įrašas iš Donbaso
Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min