-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Julius Naščenkovas: Tylos – vyksta prezidentinis egzaminas!

Jeigu išbandymas valdžia yra sunkiausias iš išbandymų, tai Gitanui Nausėdai teko pati negailestingiausia versija: prezidentinis egzaminas. Vidaus politika – pirma egzamino dalis – buvo daug keblesnė negu prezidentas tikėjosi, tačiau būtent antroji – užsienio politikos – dalis verčia abejoti G.Nausėdos pasiruošimu šiam išbandymui.
Julius Naščenkovas
Julius Naščenkovas / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Užsienio politika – politinis piritas?

Tikiuosi, visi prisimename, kad prezidentas dėl užsienio politikos vadžių kovojo nuo pat savo kadencijos pradžios. Jis aršiai stumdėsi pečiais su Ingrida Šimonyte dėl atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Premjerei pastebėjus, kad EVT yra sprendžiami su tiesioginėmis ministerijų atsakomybėmis susiję klausimai, G.Nausėda reagavo agresyviai: jau vien klausimas dėl Lietuvos atstovavimo EVT yra „antivalstybiškas“.

I.Šimonytės pozicijos, kad Europos Sąjungos formatu sprendžiami klausimai nėra užsienio politika, visuomenė nepalaikė: Vilmorus tyrimas parodė, kad 56,1 proc. apklaustųjų deramu Lietuvos atstovu EVT laiko būtent prezidentą. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad apklausa buvo suformuoti nekorektiškai. Vietoje tiesmuko klausimo, kas turėtų atstovauti Lietuvą – prezidentas ar premjerė, dalyviams buvo nurodytas kontekstas: „Konservatoriai siūlo, kad prezidentą Gitaną Nausėdą Europos Sąjungos viršūnių susitikimuose galėtų pakeisti Ingrida Šimonytė". Nėra abejonės, kad atmetus „konservatoriai siūlo“ dalį, rezultatai būtų kitokie, nes šitaip parengtas klausimas kviečia lyginti ne dviejų valstybės vadovų kandidatūras, bet vertinti konservatorių siūlymą.

Nepaisant to, prezidento teisė į užsienio politikos vykdymą yra visuotinai pripažįstama. Ilgus metus žiniasklaidoje kartotas Prezidentūros ir užsienio politikos ryšys padarė savo – šioje srityje bet kuris prezidentas dar ilgai mėgausis išimtinėmis teisėmis.

Įspūdį darė ir nedviprasmiška prezidento komunikacija: tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kada prezidentas turėjo aiškią nuomonę, ją išsakė be dviprasmybių ar užuolankų. Priešingai nei jau įprasta girdėti iš prezidentūros, žinutės buvo sklandžios, nebuvo palikta vietos žalingoms interpretacijoms.

Baltarusijos klausimas

Likimas G.Nausėdai suteikė aukščiausios prabos galimybę pasitikrinti savo pajėgumus užsienio politikoje. Konfliktas Baltarusijos pasienyje gerokai peržengė dvišalių santykių ribas ir yra aktualus ne tik ES viršūnėms, bet ir užgauna jautrias tarptautinės saugumo politikos stygas.

Dėmesį šiai situacijai rodo ne tik ES institucijos ir lyderiaujantys politikai – lapkričio 12 d. vykusiame uždarame JTO Saugumo tarybos posėdyje Estija, Prancūzija, Airija, Norvegija, JAV ir Didžioji Britanija griežtu tonu pasmerkė siekį destabilizuoti ES išorinę sieną ir kaimynines šalis.

Kitaip tariant, Lietuva gavo vardinį kvietimą į šį didžiosios užsienio politikos raundą – tokių progų vertę apmaudžiai iliustruoja atskirų valstybių ryžtas provokuoti konfliktines situacijas vien dėl galimybės būti dėmesio ir diskusijų centre.

Visgi G.Nausėda už savo sprendimą dešimtuko negaus: jis pirmu ėjimu užsiėmė kardinalią, visiškai nepalikusią manevro laisvės poziciją – lapkričio 10 d. jis viešai atsižegnojo nuo bet kokio kontakto su Baltarusijos de facto vadovu Aleksandru Lukašenka.

AP/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka
AP/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka

Kardinalumo pagunda

Iš pirmo žvilgsnio ribinės pozicijos atrodo labai oriai. Ypač kai tokias užsiima silpnesnė pusė: jėgų nelygybė dar labiau paryškina moralinį pranašumą.

Tačiau bet kuri radikali pozicija turi esminį minusą: ją užsiėmęs subjektas turi būti susitaikęs patirti žalą. Tiems, kurie eina priešakinėse linijose, kliūva daugiausia – ir nėra gana, kad tai supranta vadas; tai turi suprasti ir internalizuoti visi, sekantys paskui vadą.

Iš ligšiolinės komunikacijos akivaizdu, kad G.Nausėda nėra tas, kuris iš anksto pasiruošęs patirti žalą. Neturiu teisės gvildenti jo gyvenimo peripetijų, bet turime pareigą prisiminti, kad per rinkimų agitaciją jis primygtinai pabrėždavo, kad derybos ir kompromisai yra tai, kas jam yra natūralu – kardinalumą jis ne kartą atmetė kaip kažką su minuso ženklu. Pagrindo manyti, kad tada jis buvo nenuoširdus ar kad dabar – pasikeitė, nėra.

Susitaikymu su žala ir nuostoliu nespinduliuoja ir lietuviai, ypač – potencialus G.Nausėdos elektoratas.

Susitaikymu su žala ir nuostoliu nespinduliuoja ir lietuviai, ypač – potencialus G.Nausėdos elektoratas. Tam įrodymų toli ieškoti nereikia: vos kalbai pasisukus apie prieglobsčio prašytojus, pirmiausia pabrėžiama, kad mes neturime kuom dalintis ir mes nesutinkame paaukoti savo turimo gėrio – jo mums patiems nėra gana. Privalu pabrėžti, kad Raudonojo Kryžiaus ar Maisto banko akcijos neįrodo priešingai: jos yra ne apie aukojimą, ne apie žalos prisiėmimą bet apie perskirstymą tarp savų.

Todėl nenustebome, kad prezidentas savo radikalios pozicijos neišlaikė ir jau po šešių dienų prabilo apie pokalbius „ir su lėktuvo grobikais“.

Pamestas vektorius

Į akis krenta tai, kad naujame, pokalbio, naratyve G.Nausėda visiškai pametė Kremliaus liniją. Prieš tai nuosekliai kartojęs, kad A.Lukašenka – tik įrankis Kremliaus rankose, prezidentas staiga užmiršo šią liniją ir susikoncentravo į A.Lukašenką kaip į vienintelį ir esminį situacijos katalizatorių.

Kremliaus liniją kartojome ne mes vieni – ją tiražavo ir užsienio žiniasklaida, ji atrodė įtikinamai dažnam Vakarų politikui. Net jeigu tai ir būtų netiesa, ši komunikacijos linija kūrė intriguojančią ir patrauklią istoriją – jeigu prezidentūra turėtų į politinę komunikaciją susitelkusių ekspertų, jie G.Nausėdai pasakytų, kad laimi ne geresnis argumentas, bet geresnė istorija.

Kartu Kremliaus linijos netektis siaurina komunikacijos lauką ir verčia spekuliuoti, kada buvo padaryta klaida: ar anksčiau įvardinant Kremlių kaip problemos epicentrą, ar dabar, Kremliaus indėlį nutylint.

Ar leisti perlaikyti?

Prielaidos pasmerkti G.Nausėdos komunikaciją ir jo nenuoseklius veiksmus – lyg ant lėkštutės. Bet prieš skubant į smerkimo puotą, reikia įvardinti sąlygas kuriose veikia prezidentas.

Pirmiausia, nereikia užmiršti, kad prezidentas yra naujas žmogus politikoje. Tai, kad jis ilgą laiką buvo matomas viešumoje ir ėjo aukštas pareigas banke jo nepadarė nei politiku, nei diplomatu. Matyt, reikėtų sakyti, kad didesnė problema yra ne G.Nausėdos politinės patirties trūkumas, bet niekuo nepagrįstas visuomenės lūkestis, kad tokia patirtis atsiras iš niekur. Kaip gyvenime, taip ir politikoje: patirtis ateina kartu su nesėkmėmis.

Antra, reikia blaiviai vertinti prezidento komunikacijos komandą. Su visa pagarba jai ir jos pasiekimams žiniasklaidoje, marketingo ar ryšių su visuomene srityse, tai nėra žmonės, turintys išsamų politinės komunikacijos bagažą. Reiškia, jie irgi mokosi kartu su prezidentu – kartu su juo ir klysta.

Antra, reikia blaiviai vertinti prezidento komunikacijos komandą.

Trečia, reikia įvertinti, kad G.Nausėda lošia su pačios aukščiausios lygos manipuliatoriais bei propagandistais. Kremliui ir Minskui yra pavaldžios ištisos palaikančios struktūros, jos ES narėse ir struktūrose turi savo gauruotų rankų – mūsų pajėgumai pavieniui nėra konkurencingi, pranašumas galimas tik veikiant su sąjungininkų struktūromis.

Ketvirta, turime labai aiškiai suvokti, kad Kremliaus ir Minsko santykis su objektyvia tikrove yra visai kitoks negu mūsų. Jie sąmoningai ir aktyviai konstruoja pageidaujamą tikrovės versiją – įrankį savo politikos palaikymui. Labai svarbu suvokti, kad iš propagandos perspektyvos neegzistuoja tokios sąvokos kaip „tiesa“ ar „objektyvūs faktai“ – kad ir kaip mes elgsimės, tai bus atspindėta Kremliui ir Minskui palankiu rakursu. Šios sostinės veikia socialinės inžinerijos taisyklėmis ir kol mes to labai aiškiai nesuvoksime, tol daužysime savo galvas į sienas.

Penkta, mes ir negalime laimėti, nes žaidžiame ne savo žaidimą. Provokacijos, meistriškas „skaldyk ir valdyk“ kiršinimas, visuomenės skaldymas įvairiomis informacinėmis atakomis – vien jau tai, kad šis purvinas žaidimas vyksta yra Kremliaus pergalė. Prezidentas, Užsienio reikalų ministerija, ES institucijos – visi yra subjektai šiame žaidime ir kiekvienas nesusikalbėjimas ar, juo labiau, konfliktas tėra eilinis taškas mūsų nenaudai.

Ar šiomis sąlygomis G.Nausėda galėjo pasirodyti geriau? Tiesa tokia, kad, žvelgdami atgal, visuomet jaučiamės gudresni ir labiau patyrę – tokie ir esame: pasimokę. Akivaizdu viena: G.Nausėda turėjo aibę erdvės dar grubesnėms klaidoms ir galėjo sukelti nepalyginamai didesnę žalą.

Banalu rašyti, kad laiko neatsuksime, bet visi mūsų nedraugai norėtų, kad mes kiek įmanoma ilgiau užtruktume ginčuose dėl praeities klaidų ir kiek tik įmanoma mažiau jų pamokas perkeltume į ateities veiksmus. Mūsų labui Užsienio reikalų ministerija, Vyriausybė ir visi, turintys aibes profesinių ir asmeninių priežasčių oponuoti G.Nausėdai, turėtų tai suprasti: prezidentas nepralaimi kaip individas, visi pralaimime kartu su juo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius