Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 16d. 16:09

Kęstutis Gečas: Ar mažų miestelių bendruomenės suvokia, kad vagia savo vaikų ateitį?

Kęstutis Gečas Jau kelintą mėnesį laukiu, kada mažų miestelių tėvai pradės rinkti parašus ir siekti, kad mažos vietos mokyklos būtų uždarytos, o jų vaikai būtų vežami į greta esančius didesnius miestus ir jų mokyklas. Deja, bet taip nenutiko. Netgi priešingai, teko žiniasklaidoje skaityti tėvų pasisakymus „man ramiau, kai vaikai šalia“.

Apie ką aš čia? Apie tai, kad neseniai buvo paskelbta, kad trečdalyje mokyklų, o tokių yra net 381, dėl nepakankamo vaikų skaičiaus veikia jungtinės klasės, kur kartu mokosi skirtingo amžiaus vaikai. Beveik pusė tokių mokinių yra pradinukai. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog jungtinėse klasėse mokiniai gauna prastesnį išsilavinimą.

Mokykla lemia ateitį

Visi tėvai linki savo vaikams gero gyvenimo. Jeigu paklaustumėte, kas yra „geras gyvenimas“, dažniausiai išgirsite: kad gerai uždirbtų, kad būtų protingi, kad sėkmingai susituoktų, kad būtų sveiki.

Tačiau geras gyvenimas negaunamas iškart, jis yra loginė pabaiga tam tikros sekos veiksmų ir sprendimų:

  • Kad gerai gyventum, reikia gerai uždirbti.

  • Kad gerai uždirbtum, reikia gauti gerą darbą.

  • Kad gautum gerą darbą, reikia gauti gerą (aukštąjį) išsilavinimą.

  • Kad gautum išsilavinimą, reikia įstoti į gerą (aukštąją) mokyklą.

  • Kad įstotum, reikia gerais pažymiais baigti gerą mokyklą. Bent jau normalią mokyklą, be jungtinių klasių.

Prieš beveik tris dešimtmečius, 1991-aisiais, aš baigiau paprastą vidurinę mokyklą provincijos miestelyje ir labai gerais pažymiais. Tačiau įstojus į Vilniaus universitetą paaiškėjo, kad lyginant su kurso draugais iš didžiųjų miestų, mano anglų kalbos žinios buvo daugių daugiausiai vertos trejetui (penkiabalėje sistemoje). Jeigu būčiau mokęsis jungtinėse klasėse, į universitetą greičiausiai net nebūčiau įstojęs.

Ir štai jums priešingas pavyzdys: viena geriausių sostinėje gimnazijų, Vilniaus Jėzuitų gimnazija, sulaukia 4-5 kartus daugiau norinčių nei gali priimti, todėl rengia egzaminus ir atsirenka geriausius. Prieš keletą metų mačiau statistiką, kad net 19 iš 100 (!) penktokų įstojo iš vienos pradinės mokyklos, kuri pripažinta, vėlgi – viena geriausių pradinių Vilniuje.

Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog jungtinėse klasėse mokiniai gauna prastesnį išsilavinimą.

Nereikia pamiršti, kad mažų miestelių vaikams kelionė į „gerą gyvenimą“ ir taip yra sunkesnė nei augantiems didžiuosiuose miestuose, nes jiems aukštasis mokslas yra už dešimčių ir šimtų kilometrų. Atsiskyrimas nuo tėvų, draugų ir pažįstamos aplinkos, ilgos kelionės namo ir gyvenimas bendrabučiuose ne tik yra psichologinis išbandymas, bet ir ne visoms šeimoms pakeliama finansinė našta.

Todėl geriausia, ką valstybė gali padaryti mažų miestelių vaikams – suteikti jiems kokybišką pagrindinį išsilavinimą, kad jie be vargo galėtų įstoti ne tik į Lietuvos, bet ir užsienio universitetus.

Pasekmės – ant vaikų pečių

Savo naujoje knygoje „Skin in the Game“ mokslininkas Nassimas Nicholas Talebas taikliai nurodo, kad viena didžiausių šiandienos pasaulio bėdų ta, kad sparčiai daugėja asmenų ir organizacijų, kurie už savo sprendimus neprisiima rizikos ir todėl nepatiria savo sprendimų pasekmių.

Tačiau mokyklų uždarymo klausimu žaidžiamas „aukos“ žaidimas.

Už visa tai sumokės tie, kurie net neturi balso teisės šioje istorijoje. Šių bendruomenių vaikai. Ir mokės viena brangiausių valiutų – savo ateitimi.

Vietos bendruomenės vaitoja, kad uždarius mokyklas, miesteliai ims nykti dar sparčiau, o politikai vardan savo populistinių taškų mušasi į krūtinę: „palaikysim bendruomenes“. Ir tada turime situaciją, kad per metus, pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, uždaroma tik 20 mokyklų. Tokiu greičiu sprendžiant problemą, reforma truks kokius du dešimtmečius ir mokyklas spės baigti ne viena karta.

Nykstančių miestelių bendruomenės savo egzistenciją pratemps dar vieną-kitą dešimtmetį, juos šia tema palaikantys politikai laimės dar vienus-kitus rinkimus, ministerijos ir savivaldybių klerkai šiltai ir jaukiai sėdės dar vienus-kitus metus.

Bet tikroji šio klausimo auka yra kita. Už visa tai sumokės tie, kurie net neturi balso teisės šioje istorijoje. Šių bendruomenių vaikai. Ir mokės viena brangiausių valiutų – savo ateitimi.

Kęstutis Gečas yra dviejų paauglių tėvas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:13
04:47
02:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min