Pirmąją dalį skaitykite čia:
Pirmoje dalyje esminės mintys buvo šios:
-
Mobilizacija yra emocija, todėl globėjiškumas/raminimas yra klaidinga strategija, nes nelieka emocijos, taigi nelieka ir paskatos kažką daryti. Nėra mobilizacijos.
-
Todėl turi būti sakoma ne tik tiesa apie situaciją, bet iškart pridedamas papildomas elementas apie ateities perspektyvą („mes žinome, ką darome“).
Tačiau to nepakaks.
Šis procesas yra egocentrinis, t.y. lyderis pasako, kad žino, ką daryti ir padarys, o šalininkai-rinkėjai-piliečiai turi juo pasitikėti. T.y. lyderis imasi spręsti problemą, o kiti eina daryti savų darbų.
Ir būtent egocentriškumas yra šio proceso silpnybė – jis puikiai veikia situacijose, kuriose reikia gana trumpalaikių (kelių dienų-savaičių) sprendimų. Tačiau prasčiau veikia ar net neveikia ilgalaikiuose sprendimuose. Nes ilgalaikiuose sprendimuose reikia sociumo (visuomenės, rinkėjų, verslo, institucijų ir t.t.) palaikymo arba bent jau neprieštaravimo. O kai reikia sociumo palaikymo, tada įsijungia sociumo motyvacijos.
Ką tik perskaičiau puikią knygą „Pagalvokite dar kartą. Kaip svarbu žinoti, ko nežinai“, kurios autorius Adamas Grantas akcentuoja: „Mūsų įsitikinimams daro įtaką motyvacija, t.y. mes tikime tuo, kuo mums apsimoka tikėti“.
Ir būtent tai tampa lyderio pasirinkto kelio išbandymu – jeigu pasiūlytas sprendimas bus per sudėtingas ir per daug kainuojantis, sociumas gali tiesiog jo nepalaikyti (pvz., „kam investuoti į tankus, jeigu ir taip mokesčiai per dideli“).
Apie motyvacijas galima daug kalbėti, jos labai priklauso nuo situacijos, tačiau šiandien pakalbėkime apie neviltį ir bejėgiškumą, kuris gali kilti ypatingai sudėtingų situacijų metu, kai reikia sunkių sprendimų, kai reikia kažką paaukoti vardan tų sprendimų.
Manau, esate ne kartą girdėję pasvarstymą: „rusija milžiniška ir mus, mažą Lietuvėlę sutrins – ar verta kovoti?“.
Kaip su šia nuotaika ir mintimi gali padėti kovoti komunikacija? Yra kelios kryptys, kuriomis verta judėti.
Šios kryptys turi būti daromos vienu metu ir viena kitą stiprina.
