Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristina Sabaliauskaitė: Šiandien man gėda, arba Apie Mickiewiczių be Mažvydo raidės

Šaltinis: 15min
43
Skaitysiu vėliau
A A

K.Sabaliauskaitė Šiandien man gėda. Šiandien rašau, norėdama palaikyti panelę Alexia Gorecki-Mickiewicz ir jos tėvus, kurių vaiko tapatybę ir dokumentus išprievartavo neišsilavinę, Lietuvos istorijos ir kalbos raidos neišmanantys, bet įstatymus priėmę politikai bei biurokratai, atimantys jos prigimtinę teisę į vardą ir tapatybę, o gimimo liudijimo faktą – perrašantys.

Šeimai dėl to reikia eiti į teismus – kad prigimtinė pavardė atsirastų bent nepagrindiniame paso puslapyje, prie „kitų įrašų“. Teismai, laimei, bando sušvelninti tai, ką sujaukė kai kurie žmonės, carinio ir sovietų švietimo nebepataisomai suluošinta psichika; vargšai, su carinio lietuviškos spaudos draudimo užmauta mankurto kepurėle, taip užspaudusia ir lobotomizavusią smegenis, kad net dvidešimt septintaisiais nepriklausomybės metais jie nebegali vadovautis sveiku protu, o į Lietuvos istoriją – pažvelgti nebe per iškreipiančią carinių ir sovietinių pavergėjų prizmę.

Kaip graudu, kad sovietinės filologijos ir kalbos politikos pagimdytų gaveliškųjų kanukų kartos atstovai, sutūpę į atsakingus kalbos politikos postus „norminti“, o ne kurti, šiandien reiškia daugiau, nei Adamo Mickiewicziaus vardas ir pavardė; pavardė tokia, kokia pats pasirašinėjo dainius savo ranka, savo nemaria plunksna. Vienas didžiausių pasaulio poetų, kuriuos pagimdė jam už sveikatą buvusi brangesnė Lietuva, šiandien labiau gerbiamas pasaulyje, nei tokioje jam nedėkingoje Tėvynėje, su Nikolajaus Novosilcevo aršumu persekiojančioje jo pavardės rašybą. Jie nebegali, kaip Novosilcevas, fiziškai įkišti už Lietuvos laisvę kovojusio poeto į kalėjimo celę Bazilijonų vienuolyne. Nebegali, bet nors parodys, kas čia šeimininkas, tarsi kalbos ochrankos policininkai perrašydami šventą Lietuvos dainiaus pavardę pagal savo mentalinio kalėjimo celės taisykles.

Kalbos ochrankininkai ir kanukiški politikai, populizmo paisantys labiau nei tiesos ir sveiko proto, vis dar gyvena pagal sovietinį istorijos vadovėlį ir todėl savitą laiko skaičiavimą.

Ką man tai primena? Primena mano pažįstamo, vaikystėje su tėvais, garbingais Lietuvos ūkininkais, „išbuožinto“ ir ištremto į Sibirą, pasakojimą. Mažasis Zenonas, pirmąkart stojęs nejaukioje ir šaltoje tremties klasėje po Stalino portretu, į mokytojo komandą „Kak zvatj?“, persigandęs sulemeno: Zenonas. „Čego?...“ – nepažįstamo vardo nesuprato mokytojas, tačiau tuoj pat susizgribo: „ničego… budeš Ženia“ ir kitaip nei „Ženia“ mažojo tremtinio mokinio nuo tol, kupinas „nugalėtojo-išvaduotojo“, galinčio perkrikštyti ką Dievo sakramentas pakrikštijo, piktdžiugos, nebevadino.

Koks apmaudus paradoksas: mes patys – tremti, niekinti, dešimtmečiais pasuose prikergtais mums nebūdingais svetimais tėvavardžiais perrašinėti, dar anksčiau spaudos draudimo metais per pelkes nešę knygas ir lūpose, poteriuose bei maldose pašnibždomis saugoję savo motinų, tėvų, senelių ir prosenelių gimtąjį kalbos žodį, – šiandien nenorime tiesiai, šviesiai ir aiškiai pripažinti jaunai mergaitei, gimusiai ir augusiai Lietuvoje jos prigimtinės teisės: rašyti jos vardą taip, kaip gimimo liudijime, kaip jį rašė jos tėvas, senelis, prosenelis ir garsusis protėvis – Mickiewicz.

Kalbos ochrankininkai ir kanukiški politikai, populizmo paisantys labiau nei tiesos ir sveiko proto, vis dar gyvena pagal sovietinį istorijos vadovėlį ir todėl savitą laiko skaičiavimą: „baltų kultūra – Kęstutis ir Birutė – visuotinė amnezija – šiuolaikinė Lietuva“. Kitaip gal žinotų, kad mūsų Tėvynės, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, pavadinime ilgus šlovingus šimtmečius buvo raidė X, kaip varde Alexia: Wielkie Xięstwo Litewskie. Kitaip gal žinotų, jog Martynas Mažvydas savo Katechizme žodį „Diewas“ rašė su W, kaip pavardėje Mickiewicz, o štai savo vardą Maszwidas – be naujoviškosios, Jablonskio atkviestosios istoriškai svetimos čekiškos Ž su varnele. Kad W mirgėte mirga Donelaičio „Metuose“, kad be W neįsivaizduojamas vardas kito didžio, Lietuvos žemės pagimdyto dainiaus, mūsų vienintelio literatūros nobelisto – Czesławo Miłoszo.

Tad kol kai kurie sovietiniai lietuvių kalbos ochrankininkai pagal savo totalitarines „budeš Ženia“ tradicijas perkrikštija žmones, nustumdami jų prigimtinį vardą į antrąjį puslapį, o pagrindiniame perrašydami kaip jiems patinka, laisvieji ir kultūringieji europiečiai gerbia iš Lietuvos kilusį dainių. Prancūzai skiria pasimatymus Rue Adam Mickiewicz Vitelsemo miestelyje, italai spaudžia greičio akceleratorių važiuodami prospektais viale Adam Mickiewicz Milane ir Romoje, o Bolonijoje geria kavą Piazza Adam Mickiewicz aikštėje, nors italų kalbos abėcėlėje raidės W apskritai nėra, o prancūzų kalboje ji sutinkama tik svetimos kilmės žodžiuose. Bet italai ir prancūzai – kultūringos tautos, kraštai pagimdžiusieji vakarietišką lotynišką teisę ir šiuolaikinę žmogaus teisių sampratą, o štai sovietiniai kalbininkai – vis dar tebėra „budeš Ženia“ ir ochrankos mentaliteto, todėl į Mickiewicz pavardę užsispyrę, vien rodydami savo viršenybę, nori įrašyti tą vėlyvą, iš čekų pasiskolintą Č, kurios giminės pavardėje ir šlovingoje istorijoje niekad nebuvo.

Mums labiausiai reikia bijoti savo pačių nekultūringumo ir mankurto kepurėlės suluošintos, išprievartautos aukos traumos.

Mums reikia bijoti ne X, Q ir W, ne lotyniškų raidžių, kurios Lietuvoje, atėjusios kartu su raštu, vienuolijomis ir universitetu, gyveno nuo amžių, ir net ne svetimų kultūrų. Mums labiausiai reikia bijoti savo pačių nekultūringumo ir mankurto kepurėlės suluošintos, išprievartautos aukos traumos, kai išprievartautasis pats tampa prievartautoju, nes vėliau pasitenkinti gali tik gėdingai išprievartaudamas kitą. Mums reikia bijoti totalitarinės prievartos savo piliečiams – kad neva normalu biurokratui ir valstybei perkrikštyti tą, kurį tėvai ir Viešpaties sakramentas pakrikštijo. Puikiai žinau, kuo nusipelnė Adamas Mickiewiczius Lietuvai ir pasauliui, ir matau, atsiprašant, „nuopelnus“ šiandieninių kalbos „ochrankininkų“, darančių gėdą mums prieš visą civilizuotą pasaulį. Sakysite – jie tik vykdo valstybės įstatymus, o aš atsakysiu Sofoklio Antigonės žodžiais: kad be Kreonto įstatymų yra dar ir dievų įstatymai. Šventa žmogaus teisė į savo paties vardą yra vienas iš jų, o civilizuotos valstybės įstatymais šitai garantuoja. Kas nutinka šio pasaulio kreontams, įsivaizduojantiems, kad „valstybė – tai aš“, Sofoklis puikiai aprašė.

Tad kol kas rašau vien tam, kad ponų Mickiewiczių šeima žinotų – Lietuvoje yra daugybė žmonių, kuriems dėl šitaip susiklosčiusios Jūsų situacijos šiandien nuoširdžiai gėda, ir kad mes – rašytojai, žurnalistai, menininkai, kultūros ir mokslo žmonės, darysime viską, jog Jūsų dukra vieną gražią dieną galėtų didžiuotis esanti lietuvė – su gimtosios šalies pasu, kurio viršelyje – Vytis, o pagrindiniame paso puslapyje – tėvų suteiktas vardas ir šlovinga, už Lietuvos laisvę kovojusi, Lietuvą apdainavusi ir išgarsinusi pavardė, parašyta lygiai taip, kaip ją savo nemaria plunksna rašė didysis Mickiewiczius. Tai – ne „kitas įrašas“, tai jūsų dukros vardas ir pavardė, į kuriuos ji turi šventą teisę. Ir sieksime šią šventą teisę į vardą lotyniškos abėcėlės raidėmis lygiai garantuoti visiems Lietuvos piliečiams, kuriems dėl jų protėvių ar sudarytos santuokos būtina X,Q ar W. Todėl šiandien išplatiname viešą kreipimąsi į atsakingas institucijas, kurį pasirašė gausus būrys Lietuvos mokslo ir kultūros žmonių.

Dr. Kristina Sabaliauskaitė yra meno istorikė, rašytoja

Komentarai: 43
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min