Laimei, mano žmona ir sūnus kažkokiu būdu jų negirdi ir miega toliau. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, ką darytume, jei jie girdėtų ir negalėtų užmigti.
Man – suaugusiam vyrui – „Shahed“ dronų ūžesys, sprogimai ir įvairių oro gynybos sistemų garsai kelia siaubą. Todėl esu dėkingas, kad jie miega. O pats lieku su klaidingu kontrolės pojūčiu – slankiodamas po „Telegram“ kanalus tikrinu, ar dronas ar raketa skrenda virš mūsų Kyjivo priemiesčio, ar kažkur kitur. Tarsi tai ką nors keistų.
Šią žiemą, per šventes, mūsų šeima pirmą kartą po ilgo laiko grįžo į Charkivą – savo gimtąjį miestą.
Pačią pirmą dieną su sūnumi nuėjome į kiną. Įprastas vaikų seansas – „Kempiniuko“ animacinis filmas. Filmo viduryje kino teatre pasigirdo oro pavojaus signalas. Po kelių minučių – sprogimai. Ne visai arti, bet aiškiai girdimi.
Niekas neatsistojo. Niekas neišėjo. Mes irgi likome. Vaikai toliau žiūrėjo į ekraną, suaugusieji liko su jais. Tik suaugusieji patikrino savo telefonus – kuri miesto dalis buvo apšaudyta.
Tai nėra bravūra. Ir ne abejingumas.
Tai – įprotis.
Kitą dieną. Charkivo centras, kavinė. Sėdžiu su kavos puodeliu, mechaniškai slankiodamas po „Telegram“ kanalą, pranešantį apie oro grėsmes. Žinutė po žinutės – valdomoji aviacinė bomba paleista miesto link. Tada atnaujinimas – tikėtina, skrenda centrinių rajonų kryptimi.
Ar nuėjau į slėptuvę? Ne.
Ar nuėjo kas nors kitas? Ne.
Tik trumpa pauzė viduje – ir fatališka mintis: jei pataikys, tai pataikys. Po minutės garsas parodo – toli. Nebijojau nė sekundės. Tik jaudinausi dėl šeimos, kuri tuo metu buvo kitoje miesto dalyje.
Tokiomis akimirkomis ukrainiečiai negalvoja apie taikos planus, formules ar terminus. Ne todėl, kad jiems neįdomi pasaulio politika. O todėl, kad tuo metu svarbūs visai kiti dalykai.
Vienas mano draugas galvoja, kaip užnešti 20 litrų vandens į septynioliktą aukštą – dingus elektrai liftas neveikia. Kitas sprendžia, kaip pamaitinti penkis žmones, turint tik mažą turistinę viryklę. Trečia džiovina plaukus pašte, nes ten veikia generatorius – vakare jos laukia darbo pokalbis, o ankstesnio darbo nebėra: biuro pastatas buvo sugriautas.
Tuo metu jie nediskutuoja, kaip vieni į kitus žiūrėjo derybininkai ar kokie signalai atėjo iš pasaulio sostinių.
Prie fronto esančiuose miestuose karas skaitomas ne iš pareiškimų – jis skaitomas iš garsų. Naujas garsas pokalbių grupėse aptariamas emocingiau nei bet kuri spaudos konferencija. Kai naktis praeina be žuvusiųjų, žmonės vieni kitus sveikina sakydami „labas rytas“. Kai pasaulis kalba apie „produktyvias derybas“, čia gelbėtojai traukia žmones iš po griuvėsių.
Tai nereiškia, kad ukrainiečiai nenori taikos. Priešingai.
Ukraina, ko gero, labiau nei kas kitas trokšta karo pabaigos. Todėl valdžia demonstruoja pasirengimą kalbėti net apie skausmingus ir nepopuliarius klausimus – kompromisus, kurie dar prieš kelerius metus atrodė neįsivaizduojami. Tai signalas pasauliui: mes pasirengę padaryti viską, kas įmanoma, kad karas baigtųsi.
Tačiau kartu yra ir kitas, ne mažiau aiškus supratimas – net tokie žingsniai negarantuoja rezultato.
Šiandien Rusija neturi skubaus poreikio stabdyti karą. Kol jos kariuomenė, nors ir lėtai bei patirdama milžiniškus nuostolius, juda pirmyn, ir kol valstybė randa išteklių tęsti kovą, laikas dirba Kremliaus naudai. Pagal šią logiką derybos nėra kelias į taiką – tai būdas nusipirkti laiko.
Todėl daugelis ukrainiečių dabartinį procesą suvokia kaip pusiau realų. Ne farsą – bet ir ne tikrą lūžio tašką. Tai dar ne tas momentas, kai noras baigti karą ir galimybė jį tęsti pasiekia pusiausvyrą.
Per karo metus Ukrainos visuomenė priėjo prie paprastos, bet labai nemalonios išvados – pasaulis nebėra grindžiamas teisingumo principu. Jis grindžiamas galios principu. Tarptautinės institucijos, sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, pasirodė esančios lėtos, ribotos ir dažnai bejėgės. Pagalba ateina ne tiems, kurie teisūs, o tiems, kurie atlaiko.
2022 metais Ukraina pradėjo gauti pagalbą ne tik todėl, kad tapo agresijos auka. Bet ir todėl, kad nežlugo.
Todėl šiandien Ukrainoje yra blaivus supratimas – pagrindinis bet kokio taikos susitarimo subjektas nėra delegacijos ir ne formulės. Pagrindinis derybininkas yra Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Kiekvienas bet kurio susitarimo punktas tiesiogiai priklauso nuo padėties fronte.
Kuo lėčiau juda fronto linija, kuo skaudesni nuostoliai Rusijos kariuomenei ir jos užnugariui, tuo realesnės tampa derybos. Ir atvirkščiai.
Pasaulis dažnai klausia – kodėl Ukraina taip atkakliai reikalauja sankcijų, ginklų, spaudimo? Atsakymas paprastas – todėl, kad Rusijos valdžia nesupranta jokios kitos kalbos. Derybos neprasideda prie stalo – jos prasideda tada, kai karą tęsti tampa per brangu.
Pastarieji mėnesiai vis labiau primena bandymą surinkti sudėtingą konstrukciją iš netinkančių detalių. Ukraina stengiasi į ją įdėti racionalių elementų, Rusija reikalauja išsaugoti pirminį, toksišką pamatą. Rezultatas – ne nauja saugumo architektūra, o trapus kompromisas, kuris nekelia pasitikėjimo ir nesuteikia tikros taikos jausmo.
Ukrainiečiai tai jaučia labai aiškiai. Todėl jie nereaguoja į garsius pareiškimus su entuziazmu. Jie išmoko laukti ne žodžių, o realybės pokyčių.
Ir tik trumpą akimirką, baigiant šį tekstą, kyla noras sušukti – kuriuo momentu žmonija pasuko ne tuo keliu, jei taikos derybose būtent iš ukrainiečių tikimasi atsisakyti teritorijų? Kodėl apskritai kas nors kalbasi su Rusija? Kodėl taikos derybose, kad ir vienu centimetru, turi būti atsižvelgiama į agresoriaus, nusinešusio tūkstančius nekaltų ukrainiečių gyvybių, norus?
Ta akimirka praeina. Galbūt todėl, kad yra supratimas – taip yra. Ir mes to pakeisti negalime. Galime tik pabandyti bent šiek tiek sulaikyti tolesnį pasaulio tvarkos irimą.
O tuo metu ukrainiečiai toliau gyvena. Po apšaudymais, su generatoriais, be liftų ir elektros. Jie remia kariuomenę. Puošia kalėdines eglutes. Ir jie puikiai žino – taika neateina iš gerų ketinimų. Ji ateina tada, kai karas nustoja turėti prasmę.
Silpnieji neišgyvena.
Ir tai, ko gero, yra pagrindinė pamoka, kurią ukrainiečiai išmoko šiame kare – ir kurią jie desperatiškai nori, kad Europa išgirstų.
