Gal ir taip galima gyventi, bet toks gyvenimas tampa nuolatiniu karu tarp savų ir svetimų, politinės diskusijos primena apsišaudymą iš apkasų, kai oponentai vienas kitam ne tiek pateikia savo požiūrius, vertus diskusijos, kiek pozicijas ar nuostatas, skirtas oponentui sutriuškinti.
Tokioje „diskusijos“ būsenoje tampa nebeįmanomi nacionaliniai susitarimai, o strateginiai projektai ar politinės doktrinos paskęsta chaose.
Suprantama, kad visuomenėje visada yra kažkiek veikėjų, kurių politinis verslas yra radikalūs protestai ir nuolatinis priešų ieškojimas. Bet normalioje visuomenėje tokių visada būna tik mažumos – šiek tiek dešinėje ir šiek tiek – kairėje. Krizės skatina radikalaus mąstymo augimą, bet ir tada sveika demokratinė visuomenė suranda priemonių apsisaugoti nuo pernelyg didelio radikalų skaičiaus politikoje.
Posocialistinė būtis sukuria papildomus veiksnius, didinančius radikalizmo galimybes: čia kiekvienas vyresnis žmogus randa nostalgijos ramesniam gyvenimui elementų, jei ne tais „brežneviniais“ laikais, tai bent jau prieš krizę, kai valdė ne „šitie“. Tokį sutrikusį žmogų nesunku įstumti į emocinį vertinimų srautą, kur viskas tampa taip paprasta, kad nesunku rasti kaltininkus dėl visų bėdų.
Labai norisi ponauti, netarnaujant nei valstybei, nei tautai.
Šie Seimo rinkimai neišsiskiria korektiškumu. Konservatoriai, gal norėdami atimti rinkėjų iš tautininkų ir „drąsininkų“, imasi šiaušti mūsų sąmonę nurodydami rinkėjams, kad aplink visur priešai, o viskas, kas gerai, yra tik iš dešinės.
Ši partija renkasi ne konstruktyvias rinkimų pergalės strategijas, o konflikto ir skaldymo kelią. Po šių rinkimų, nesvarbu, kas juos laimės, konservatoriai vėl taps ta partija, į kurią visi žiūrės kaip į tą, kuri nemoka bendradarbiauti, nesugeba vienyti ir negali atrasti ilgalaikių partnerių.
Bet, jei pažvelgsime į šios partijos retrospektyvą, tai atrodo, kad vienišumo ir nemokėjimo būti kartu su kitais partneriais išmokta jau seniai. Taip konservatoriai iš esmės gina ir daugina radikalizmą.
Tai nėra konservatizmo bruožas. Tai dešiniąja pasivadinusios ir šioje partijoje giliai suleidusios šaknis sovietinės nomenklatūros baimė prarasti įtaką ir valdžią. Pinigai ir politiko statusas daugeliui konservatorių, ir ne tik jų, siejasi su gero gyvenimo įvaizdžiu. Todėl dar ilgai regėsime ne tik bandymus spjaudyti ant kitų, bet ir konfliktus, kaltinimus, gąsdinimus.
Tokia realybė – labai norisi ponauti, netarnaujant nei valstybei, nei tautai.
Politinio keršto ir kitų nuomonių netoleravimo strategija veda į tautos ir valstybės skaldymą. Emigruojama ne tik dėl darbo trūkumo, bet ir dėl šalto valdžios požiūrio į žmogų. Gal todėl rinkėjai ilgisi tvirto prezidento, nes nori bent jau vieningos politikos ir nesuskaldytos valdžios simbolio.
