Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 31d. 08:03

Laurynas Katkus: Kas netvarkoj su mūsų kapitalizmu? (I)

Laurynas Katkus Taip pavadinęs savo tekstą, galiu aiškiai prognozuoti, kaip į jį reaguos viena ar kita skaitytojų grupė. Mūsų Verslo Respublikos (1) nariai, žinoma, pasipiktins pačia klausimo formuluote ir patalpins autorių į tarybinės mąstysenos persmelktų atsilikėlių lentyną.

Tačiau tikėtina, kad patiktukų sulauksiu iš naujosios kairės atstovų, kuriems kapitalizmas yra, tik truputį persūdant, velnio nickname‘as, demoniškas reiškinys, nuodijantis ir naikinantis visa, prie ko prisiliečia – o prisiliečia jis prie visiškai visko, net ir pačių asmeniškiausių, intymiausių dalykų.

(Ir dar laukiu-nelaukiu vienos valstybinės institucijos – Lietuvių kalbos komisijos dėmesio, mat konstrukcija „netvarkoje su“ esanti netaisyklinga: reikėtų sakyti „ko trūksta mūsų kapitalizmui“; „kokie mūsų kapitalizmo trūkumai“ ar panašiai).

Bet ką daryti, jeigu savęs negaliu priskirti nė vienai iš stovyklų? Jeigu esu įsitikinęs, kad asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės, valstybės sergstimos konkurencijos ir sąžiningo žaidimo kombinacija moderniajame pasaulyje yra geriausias kelias į savirealizaciją ir visuomeninę gerovę? Jeigu manau, kad šių dalykų padėtis Lietuvoje ne tik lyginant su Vakarų Europa, bet ir su aplinkinėmis valstybėmis, yra netvarkoj – ir čia švelniai tariant? Jei esu įsitikinęs, kad problemų šaltinis – ne pats kapitalizmas, kuris nėra špižinė matrica, o jo vietinė versija, suformuota tam tikrų istorinių ir kultūrinių faktorių, konkrečių asmenų bei grupių veiksmų?

Nerami rinkiminė 2019-ųjų metų pradžia – ne pats tinkamiausias laikas bendriems apmąstymams. Kita vertus, visuomenės sujudimą sukėlęs „nugalėto drakono prisikėlimas“ – atsikvošėjimas, jog valdžion atėjusi „nesisteminė ir neelitinė“ partija tęsia ankstesnę ekonominę politiką, turėtų kreipti dėmesį į gilesnį kontekstą, o ne vien į atskirų politinių grupių ir atsakingų pareigūnų bruožus ir savybes.

Nepretenduoju į antrosios Lietuvos Respublikos kapitalizmo istoriją – tai palikime tokioms fundamentalioms studijoms kaip Zenono Norkaus „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“. Mano susidomėjimo objektas yra plačiojoje visuomenėje cirkuliuojantis žinojimas, kuriame Norkaus ir kitų universitetinių mokslininkų darbų atgarsis labai silpnas, o dominuoja „sėkmės istorijos“ ir etatiniai ekonomikos komentatoriai bei verslo lobistai. Tačiau jeigu ką ir įrodo mūsų paskutinių dešimtmečių patirtis, tai kad greitai išmokstami ekonominiai terminai anaiptol negarantuoja plačios gerovės.

Užtenka pažvelgti į tai, kaip skirtingai vystosi panašias išeities pozicijas turinčios valstybės (kad ir daug peno apmąstymams teikiančios Vidurio ir Rytų Europos kaimynės), jog įsitikintume, kad pagrindas yra likęs tas pats, kaip ir visais laikais – tai asmeninė moralė ir kolektyvinis etosas, viešojoje erdvėje vyraujančios vertybės ir idėjos. Kaip žinojo dar Honore de Balzacas, šitai akivaizdžiausiai atsiskleidžia istorijomis, kurias žmonės seka apie save ir kitus. Todėl ne mažiau vertinga ekonominė kompetencija nei prognozės, ar ekonomika dar augs, ar jau trauksis, arba patarimai, kokiame fonde kaupti pensijas, šiandien yra gebėjimas atidžiai skaityti ir interpretuoti tas istorijas. Pabandysiu tą padaryti iš savo varpinės – visuomeniniais reikalais besidominčio rašytojo varpinės.

Pasakojimas apie pradžią

Religijotyrininko Mircea Eliadės teigimu, tam tikros bendrijos tapatybę geriausiai išreiškia pasakojimas apie jos prasidėjimą, paprastai nukeliamą į mitinius ar mitologizuotus laikus. Mūsų kapitalistinės visuomenės „pradžios pasakojimas“ yra prieštaringas. Pakilioji jo pusė – plačiai apdainuotas pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio verslo steigimosi, o atskirais atvejais – išėjimo iš pogrindžio, kuriame veikta tarybiniais laikais, vajus. „1993-iaisiais nuomojomės pusrūsį su vienu laidiniu telefonu, o šiandien mūsų metinę apyvartą sudaro tiek ir tiek milijonų“, maždaug toks tipiškas siužetas.

Tačiau už šio daktaro Džekilio ne itin slapstydamasis vaidenasi tamsiaveidis ponas Haidas, apie kurį netrunki išgirsti neoficialiuose pokalbiuose. Ir tai ne neįsivaizduojamai skurdžios anuometinės sąlygos ar siautėjęs reketas – o įsitikinimas, kad pirmasis milijonas yra ne kitaip kaip nešvariai uždirbtas milijonas. Be abejo, tokiam požiūriui 90-iniai buvo labai palankūs: visuomeninio ir teisinio chaoso sąlygomis verslus kūrę žmonės niekada negalėjo būti tikri, kad nepažeidžia kurio nors įstatymo ar tvarkos, o praktiškai visada – kad veikia pilkojoje zonoje.

Ar privatizuojant, ar vystant naują verslą, apstu buvo turto prievartavimo ir apgavystės atvejų (iš čia kyla pačių verslininkų folklore egzistuojantis skirstymas pagal turtų kilmę – „banditas“ ir „sukčius“).

Ar privatizuojant, ar vystant naują verslą, apstu buvo turto prievartavimo ir apgavystės atvejų (iš čia kyla pačių verslininkų folklore egzistuojantis skirstymas pagal turtų kilmę – „banditas“ ir „sukčius“). Antra vertus, teiginys, kad kapitalas randasi iš nusikaltimo ar bent jau baisaus išnaudojimo (Bertas Brechtas: kas yra banko apiplėšimas, palyginus su banko įsteigimu?) buvo mėgstamas tarybinės propagandos arkliukas. Anais laikais ji buvo vienintelis plačiai prieinamas – tai yra per jėgą grūdamas – žinių apie kapitalistinius Vakarus šaltinis.

Reikia pabrėžti, kad kalbama ne apie plikbajorišką požiūrį į verslą kaip iš prigimties amoralią veiklą, kurio laikosi tam tikra mūsų visuomenės dalis – nors ir gerokai mažesnė, nei skelbia priešinga pusė. Mano patyrimu, šis įsitikinimas – kapitalo, taigi gėrio, šaknys išauga iš neteisybės ar smurto – paplitęs ir tarp pačių verslininkų. Jeigu sekasi, negalimas daiktas, kad kažkada kažkur kažkaip nebūtum nusižengęs. Ir nesvarbu, kad nusižengimo „įrodymai“ gali būti nereikšmingos smulkmenos arba piktavalių pramanai: jie nugula atmintyje, nes patvirtina pradžios mitą. Reikia sutikti su Egidijumi Aleksandravičiumi, jog gandai šioje vietoje turi kur kas daugiau svorio nei informacija.

Sprendinys, kad gėris gali būti pasiekiamas tik per blogį, yra nuolatinis Vakarų pasaulio mąstymo apie dorovę palydovas. Religijų istorikas artimiausių analogijų šiam mitui atrastų, ko gero, antikos manichėjų tikėjime, kad, sukūręs pasaulį, gerasis Dievas nusišalino nuo visų reikalų, palikdamas juos tokiai pat galingai kaip ir Jis blogio jėgai, arba viduramžiškoje adamitų sektoje, tikėjusioje, kad Mesijo antrąjį Atėjimą galima priartinti laužant moralės normas. Šiandien tai pirmiausia koreliuoja su populiaria gyvenimo filosofija, vertinančią kietą elgesį ir cinišką galvoseną, raginančia žvelgti ne į gražią retoriką, o į giliąsias veiksmų paskatas, kurios, kaip įtaigojama, visada yra savanaudiškos. Manding dėl to žodis „agresyvus“ vis dažniau vartojamas teigiama prasme – „agresyvi rinkodara“, „agresyvi plėtros strategija“; tam pačiam verslininkų folklore apibūdinimas „piktas verslininkas“ irgi įgijęs teigiamą reikšmę.

Žinant, kaip nelengva atskirti sielą ir skrandį, šitai ignoruoti būtų naivu. Tačiau keblumas, kaip paprastai, slypi detalėse. Pavyzdžiui, atvejis konkretaus pašnekovo, kokiame nors baliukyje prie single malt viskio taurės pasakojančiame intriguojančias istorijas iš banditų ir sukčių gyvenimo. Apie savojo kapitalo kilmę jis diskretiškai nutyli. Žmogui į dūšią neįlįsi, tačiau peršasi prielaida: JEIGU, kaip girdėjom, visi kolegos yra tokie, TAI...

Pasak Eliades, mitas nėra fikcijos sinonimas (kaip jis nežinia kodėl pateikiamas mūsų žiniasklaidos antraštėse), o prasmę gyvenimui teikianti struktūra; nėra jis ir tolima, egzotiška pasaka, nes nuolat dalyvauja bendruomenės dabartyje jį kartojant ir aktualizuojant. Ar nėra taip, kad kapitalistinės Lietuvos pradžios pasakojimas šiandien aktualizuojamas tokiu silogizmu, kuris savaip nuoseklus – jeigu gimimo metu verslas pažeidė dorovės principus, vadinasi, atsiradus dideliam pavojui, ekstremaliai situacijai juos galima pažeisti ir dabar. Tik kas nustato, kada situacija jau ekstremali? – Apie tai, matyt, kiekvienas sprendžia individualiai. Tačiau sprendimo padariniai turi reikšmingų socialinių pasekmių; kaip teigia filosofas Aleksandras Dobryninas, didžiausia korupcijos kaina yra visuomenės demoralizavimas.

Kiekviena nauja vyriausybė ir politinis judėjimas žada proveržį kovos su korupcija srityje. Tačiau, kaip rodo naujausi „Transparency international“ tyrimo duomenys, jis niekaip neįvyksta (2). Peršasi išvada, kad esminiai pasikeitimai įvyks ne pasikeitus eiliniam ministrų kabinetui, o tada, kai sumenks kalbamojo mito vertė; kai jį išstums pasakojimas apie padorumo ir sąžiningumo vertę. Toks pasakojimas egzistuoja ir šiandien, tačiau, norint išvengti „moralizavimo“, padorumo nauda nusakoma tuščiais vadybiniais terminais be jokio žmogiško turinio.

Koks turėtų būti prasmingas, įtikinantis pasakojimas? Galbūt galima sukurti humanistinės – ar dabar jau transhumanistinės – krypties argumentų, tačiau tvirčiausią pamatą, mano nuomone, čia teikia krikščionybės moralinis mokymas.

Koks turėtų būti prasmingas, įtikinantis pasakojimas? Galbūt galima sukurti humanistinės – ar dabar jau transhumanistinės – krypties argumentų, tačiau tvirčiausią pamatą, mano nuomone, čia teikia krikščionybės moralinis mokymas.

Verslo orchidėjos

Iš „griunderystės“ laikų devyniasdešimtiniais į šių dienų visuomeninę mintį atkeliavo dar vienas svarus pasakojimas: verslas esantis trapus, ypatingos priežiūros reikalaujantis daiktas, nelyginant orchidėja. Vėlgi, anuomet tai daugmaž atitiko dalykų padėtį: plačioji visuomenė buvo įpratusi, kad dauguma materialių gyvenimo aspektų turi pasirūpinti valdžia, o kaip veikia naujoji santvarka, gaudėsi prastai. Sklandė fantastiški lūkesčiai, kad tuoj tuoj pradėsime gyventi kaip Švedijoje. Jiems nepasiteisinus, pyktis liejosi laisvai ir privačioje, ir politinėje srityje. Be to, daug apmaudo generavo staigus ir, skirtingai negu tarybiniais laikais, neslepiamas visuomenės išsisluoksniavimas pagal turtą. Todėl nenuostabu, kad aname dešimtmetyje būta reikalavimų, kad valdžia viską duotų ir parūpintų kaip tarybmečiu, ir smarkios politinės kovos, ir verslo obstrukcijos.

Nuo devyniasdešimtinių praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau bet koks nesutikimas su verslo veiksmais ar reikalavimais, bet kokia, kad ir švelniausia, kritika standartiškai vertinama kaip kėsinimasis nuraškyti vos prasiskleidusius laisvosios rinkos žiedus – kėsinimasis, motyvuotas jei ne komunistinio totalitarizmo, tai išpaikinto ir nusvaigusio vakarietiško leftizmo. Tokie galingi argumentum ad Stalinum oponentą diskvalifikuoja, ir diskusija nebetęsiama. Jei siūlomas verslui netarnaujantis politinis sprendimas, tai, be minėtų mąstymo pražangų, jis visada būna kaltas dar ir populizmo nuodėme.

Šiais laikais buvimas auka teikia visokeriopų privalumų, tad įvaizdžio strategija teisinga. Bėdelė ta, kad ji tolokai nuo tikrovės. Lietuva – ne Rusija, privačios nuosavybės neliečiamybė mūsų mentalitete įsišaknijusi dar nuo viduramžių alodų. Taip, žmonės tarp savęs ar feisbuke keikia tuos turčius, juokiasi iš juos šaržuojančių personažų, – tarkim, „Dviračio šou“ Mėslitos direktoriaus. Tačiau ar tai virsta kokiu nors apčiuopiamu veiksmu? – Ne. Taigi jų pyktis yra ne kas kita kaip bejėgiškumo išraiška. Paskutinius du dešimtmečius nepertraukiamai transliuoti antikapitalistinį diskursą nesugebėjo net aktyviausios mūsų kairiųjų grupės, o ką jau kalbėti apie politinį veiksmą. Tuo metu „kapitalistiniai Vakarai“ savo pačių sukurtai santvarkai rodė kur kas mažiau palankumo: prisiminkime kad ir tarptautinį „Occupy“ judėjimą ar dabartines „geltonąsias liemenes“ Prancūzijoje.

Kaip priešiškumas laisvai rinkai neretai traktuojama profsąjungų veikla, tam tikrų profesijų ekonominiai reikalavimai – pavyzdžiui, pastarieji gydytojų ar mokytojų streikai. Šitoks požiūris daugiau pasako apie jo šalininkų oligarchines nuostatas – juk vakarietiškame, demokratiniame kapitalizme kova už geresnes darbo sąlygas yra ne tik uabo savininko, bet kiekvieno piliečio teisė (beje, atviriausiuose pasisakymuose kartais gali nugirsti nostalgiją tų laikų, kai daugiau turto turintis pilietis turėjo ir daugiau politinio svorio nei mažiau pasiturintis – be kita ko, ir renkant valdžios atstovus).

Jau gerą dešimtmetį nėra signalų, kurie liudytų apie rimtesnį pavojų mūsų verslui – tarkime, nevienetinių, masiškesnių įmonių bankrotų. Sunki padėtis, mažas pelningumas – su tuo susiduria tam tikra dalis smulkiųjų, visų pirma, provincijoje veikiančių verslininkų, tačiau ne verslo avangardas – didžiuosiuose miestuose įsikūrusios firmos ir įmonės. Jų ataskaitose metai po metų randame augančias apyvartas ir solidžius pelnus (randame paieškoję, nes šie rodikliai kažkodėl nepriskiriami prie „pagrindinių žinučių“, kurias apie save komunikuoja verslo subjektai). Bet nereikia buhalterijos, užtenka žvilgtelti pro langą – pamatysime gatves užkimšusius naujus automobilius, karštligišką statybų bumą, be kita ko, sukėlusį grėsmę daugybei paveldo objektų ir žaliųjų plotų, į neregėtas aukštumas šovusias paslaugų ir pramogų kainas. Anot ekonomikos analitiko Arūno Milašiaus, tai rodo, kad savininkų sluoksnis pinigų turi tiek, jog nebežino, ką su jais daryti.

Politikos santykiai su verslu irgi nerodo pastarojo trapumo. Incidentai, kurie pasiekė viešumą, perša vaizdą, kad valstybėje verslas elgiasi kaip savame kieme. Tokio elgesio liudijimų su kaupu vien imant pastarųjų metų skandalus – „MG Baltic“ bylą, grasinimus susisiekimo ministrui Rokui Masiuliui, iškeltą bylą paminklosaugininkei Rasai Kalinauskaitei. O kur dar „Maximos“ grupės „Leo“ afera, „Rubikonas“ Vilniaus savivaldybėje ir Seime, teismo iš esmės amnestuotos Viktoro Uspaskicho verslo ir partijos abipusio maitinimo schemos?

Liūdniausia, kad nešlovės galerijoje matome ne tik avantiūristinius personažus, turtą susikrovusius per kompartijos draugų palaimintą prichvatizaciją ar tarpininkavimą rusiškam kapitalui, bet ir gerbiamas, netgi ikoniškas figūras, kažkuriuo metu turėjusias iš tiesų novatoriškų verslo idėjų. Ar tai patvirtina „verslo kaip iš principo nešvaraus užsiėmimo“ legendą? – Aš ta legenda netikiu. Tačiau lygiai taip pat sunku patikėti, jog visa tai tik paskirų subjektų poelgiai, už kuriuos atsakingi tik jie patys, kad tai niekaip nesusiję su lietuviško kapitalizmo įpročiais ir tradicijomis.

Klausimai dėliojasi nemalonūs: kokiu mastu mūsų verslo strategija tapo tokia veiklų kombinacija – visais būdais „imami“ valstybiniai konkursai (nacionaliniai ir europiniai) plius visaip stengiamasi „optimizuoti“ mokesčius plius kuriami kišeniniai politikai ir vykdoma visuomenės pacifikacija (užtampant žiniasklaidoje ir po teismus)? Kokiu mastu jauno energingo veikėjo kadaise pasaulin paleistas one-lineris: „Sẽniai jau prisiplėšė, dabar mūsų eilė!“ tebėra ir jauniausios kartos verslininkų motyvacinis šūkis?

Kokiu mastu jauno energingo veikėjo kadaise pasaulin paleistas one-lineris: „Sẽniai jau prisiplėšė, dabar mūsų eilė!“ tebėra ir jauniausios kartos verslininkų motyvacinis šūkis?

Nemaža klausimų kyla ir apie dalykus, nepatenkančius į baudžiamojo kodekso akiratį – pavyzdžiui, apie verslavimo principus. Pavyzdžiui: kaip su visose vėliavose įrašytais rinkos laisvės ir laisvos konkurencijos principais dera tokia pas mus nuolatos stebima raida – vartotojo poreikių tenkinimu, inovacijomis ir efektyvumu rūpinamasi tol, kol įmonė smulki arba vidutinė, o jai pasiekus pakankamą dydį, visos pastangos sutelkiamos į konkurentų eliminavimą, paskutinių kelnių numovimą tiekėjams ir drastišką kainų užkėlimą klientams? Kokiu mastu per 2008-ųjų krizę prasprūdusi formulė, kad kai kurie verslo subjektai yra „too big to fail“ – pernelyg dideli, kad žlugtų, nesvarbu, kaip juose būtų tvarkomasi, – pas mus galioja iki šiandien?

Taigi – ar mūsų trapiosios orchidėjos nevirto Svarovskio barščiais, pasak liaudyje klaidžiojančio kalambūro?

Žmonės ir pusdieviai

Žinau, kad verslo bendruomenėje yra apie tai mąstančių, ir nuodugniau nei siekia „socialiai atsakingo verslo“ ir panašūs lozungai. Tačiau kolei kas viešumoje dominuoja kitokie metodai. Metodas Nr.1 neabejotinai yra tyla. Juk kas iš minėtų skandalų veikėjų viešai pripažino, jog nebuvo teisus, kad suklydo? – regis, būta tik kažkokių „Maximos“ grupės pareiškimų. Kiti tik priekaištus arba ignoravo, arba, pasinaudodami musyse mėgstama formule „o tu pats ar šventas?“ mėgino nukreipti kritikos ugnį atgal į pačius kritikuojančius.

Galų gale, jei jau nusprendžiama praverti burną, atsakymas dažniausiai išeina maždaug toks: visa tai yra smulkmenos palyginus su nauda, kuria verslas duoda šaliai. Verslo nusižengimai smerktini, bet nelabai; mat, galimas dalykas, kad jie tiesiog neišvengiami. Juk argi žygdarbį atliekantis herojus iš pradžių nesusilaukia minios pasmerkimo (čia prie dainelės „verslo pas mus nemyli“)? Argi antikinis Prometėjas, panūdęs atnešti žmonėms ugnį, neprivalėjo nusikalsti dievams? Taip ir skamba herojinė pasakojimo versija – verslininkai yra titanai; jie ir tik jie moka mokesčius, kuria BVP, darbo vietas, algas, vartojimą, prekes, paslaugas ir taip toliau. Dar kitaip sakant – visi kiti visuomenės nariai gyvena iš verslininkų išmaldos (ši grubi formuluotė į viešumą prasprūsta retai, tačiau tai nereiškia, kad patyliukais taip negalvojama).

Taigi nesvarbu, kokios yra konkretaus verslo atstovo savybės ir poelgiai,– jis turi „verslumo dvasią“, jis yra teisingoje pusėje, tarp kietuolių ir teisuolių. O tiems, kuriems ši malonė nesuteikta, tereikia tik truputį pakentėti, ir nematoma „rinkos dėsnių“ ranka atneš viską, ko jie pageidauja. Jeigu verslo planai – liaudies planai, tuomet prieštarauti jiems reiškia kenkti visai šaliai, o galiausiai – sau pačiam. Tad sveiko proto žmogus negali to imtis, nebent jis turėtų mazochistinių polinkių.

Skamba kaip megalomaniški kliedesiai? Tačiau panašius samprotavimus teko girdėti ne tik viešuose pasisakymuose, bet ir ne viename privačiame pokalbyje, ir ne tik iš versle besisukančių žmonių, bet ir iš jauniausios kartos humanitarų ar ezoterinių rašytojų. Šis tikėjimas kartais įgauna stulbinančias formas, kuriose beveik grynas cinizmas susijungia su tos pačios prabos naivumu. Negaliu pamiršti vieno nekilnojamojo turto vystytojo pasisakymo apie paupyje įsikūrusią ligoninę su parku. Jis klausė: „Bet kodėl gi geroje vietoje, miesto centre, turi būti ligoninė?“, net nesivargindamas pratęsti minties, nesgi visiems aišku, kad centre privalo būti prestižiniai apartamentai ir verslo centras.

Turėjome nemažai progų stebėti šios sampratos vaisius ir politinėje sferoje: į valdžią atėjusios partijos gali skelbtis kairiosiomis, centristinėmis ar dešiniosiomis, jų rinkimų programos irgi būna pačios įvairiausios, tačiau ekonominė-mokestinė valstybės politika lieka iš esmės ta pati, sakytum, rašoma ne partijų, o niekada rinkimuose nepralaiminčio „tarppartinių bloko“. Na, bet jeigu verslas ir kitos visuomenės grupės sutinka kaip pusdieviai ir paprasti mirtingieji, logiška, kad verslo interesų gynimas yra pirmasis ir svarbiausias valdžios prioritetas.

Lygiai taip nėra ko stebėtis, kad kitoms sritims politinės valios ir intelektinių pastangų dažniausiai tenka tik tiek, kiek atlieka nuo pagrindinės darbotvarkės. Naujausia, ir, deja, pernelyg puiki iliustracija – mokytojų darbo ir užmokesčio „reforma“, smulkios ir prieštaringos korektūros, kurių liūto dalis suėjo „į švilpuką“ – jų reklamavimą kaip didingo proveržio, iš esmės pagerinsiančio mokytojų padėtį. Jeigu ne argumentuota mokytojų bei profsąjungų kritika, jos tikriausiai iki šiol būtų vertinamos kaip teigiamas vyriausybės žingsnis, kuriam priešinasi tik neaiškūs tipeliai, nenorintys prarasti nežinia už ką gaunamų didelių atlyginimų, anot nepamirštamų premjero Skvernelio žodžių.

Be abejo, metams bėgant, o išganymo pažadui niekaip nesirealizuojant, tikėjimo, kad verslas yra visa ko fundamentas, kuriam esame dėl visko skolingi, įtikinamumas mažėja. Tačiau jis dar nesiruošia nueiti nuo scenos, ir, kas be ko, yra sąmoningai palaikomas. Pastaruoju metu dažniau peršama paturbinta jo versija, jog šalį pasotins dangiška mana – užsienio investicijos. Tačiau nors Lietuva vis kyla aukštyn investicijoms palankių šalių sąrašuose, tos investicijos kaip nesilieja aukso lietumi, taip nesilieja. Negana to, kai kurios prisikviestos firmos, išnaudojusios visas lengvatas ir bonusus, tyliai susikrauna lagaminus ir dingsta – kaip, pavyzdžiui, „Barclay“ bankas.

Vėlgi – pagal oficialią liniją į tai turėtume atsakyti, kad verslas čia nekaltas, kalta aplinka, t.y. mes. Ir tai vyksta – dar kartą mušamasi į krūtinę dėl sovietmečio traumų, kurios lietuvyje užveisė nepaslankumą, popierizmą ir ką ten dar, rypuojama dėl to, kad pasaulio akyse vėl pasirodėme kaip lūzeriai – žodžiu, vėl aktyvuojami fatalistiniai nevisavertiškumo kompleksai, kurių mūsų mentalitete netrūksta.

Kas lietuviui yra visuomenė?

Man rodos, čia susiduriame su keliais dalykais – ne tik su neadekvačiu verslo savivaizdžiu, bet ir su bendresne problema – kaip mes apskritai įsivaizduojame, kaip mąstome apie visuomenę.

Žinia, kalbant apie sociumą, viešajame diskurse dominuoja „elito“ ir „apačių“ sąvokos. Žiūrint bendriausiu žvilgsniu, tai neatrodo keista: visuomenės susisluoksniavimas, politinės ir ekonominės piramidės egzistavimas Lietuvoje kaip ir bet kurioje kitoje šalyje yra nepaneigiamas faktas. Tačiau mūsiškiame kontekste „apačių-elito“ pora retai vartojama neutraliai, tiesiog esamai padėčiai nusakyti; joje visad glūdi ir emocinė priešprieša, ir politinė programa. Negana to, pastaruoju metu įtampa tik didėjo: kaip konstatavo politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, viešas konfliktas tarp tų, kurie identifikuoja save kaip „apačias“ ir „elitą“, darosi vis aštresnis ir brutalesnis.

Aistringą „elito“ ir „apačių“ santykių aiškinimąsi manding veikia keletas faktorių. Pirmiausia, kapitalistinės visuomenės modelis daugeliui vis dar yra kažkas tolima, svetima. Ten, Vakaruose, visa tai galbūt egzistuoja, bet kaži ar pas mus... Visuomenę lietuviai vis dar supranta kaip lygų ir vieningą darinį, kaip glaudžią, solidarią bendruomenę, kurioje jei ir yra kokių nors hierarchijų, tai tik paprotinių, iš tradicijos ateinančių, arba spontaniškai susiklosčiusių – bet jokiu būdu ne sąmoningai sutartų ir viešai nustatytų.

Nors daugybė pastarųjų dešimtmečių patyrimų rodo, jog realybė kitokia, šis vaizdinys vis dar gyvas. Juk ir jauniausiai lietuvių kartai mokykla ir bendrasis žinojimas kaip svarbiausią tautinės istorijos priesaką visuomeniniu klausimu transliuoja tokią žinią – vienybė ir susitelkimas yra absoliuti vertybė, o visuomeninis konfliktas yra blogas, kaip galint vengtinas dalykas (priesaką, kurį, regis, palaiko ir Atgimimo patriarchai, ir Sąjūdis). Dauguma žymiausių Antrosios Respublikos politinių lyderių, įskaitant prezidentę Grybauskaitę, itin neigiamai atsiliepdavo apie politines partijas, kurios yra matomiausia visuomeninių interesų susidūrimo išraiška. Šiuo požiūriu „darnos“ sąvoka, kurią dabartinė politinė pozicija pavertė savo lozungu, rado paruoštą dirvą.

Be to, tokios sąvokos kaip „klasės“ ar „socialinis konfliktas“ vyresnei kartai kelia blogus marksistinio žargono prisiminimus. Nors šie terminai yra bendra sociologijos mokslo nuosavybė, įtartinas prieskonis lieka.

Paminėtas marksizmas veda prie kito plačiai įsišaknijusio supratimo, pasak kurio, socialinio blogio šaltinis – tai blogas „elitas“, „bloga valdžia“ (šioje vietoje jie praktiškai susilieja). Paprastos liaudies teisumas, o (išnaudotojiškos) valdžios, „ponų“ neteisumas buvo tarybinių laikų socialinės minties pagrindų pagrindas – beje, paplitęs plačiau nei siekė oficiali ideologija. Šio vaizdinio zombišką egzistenciją dabartinėje Lietuvoje rodo tai, kad juo naudojosi ir tebesinaudoja iš esmės visi politiniai maištininkai ir gelbėtojai. Tuo, kad valdžia yra blogis savaime, savo ideologijas grindžia ne tik kraštutiniai mūsų kairieji, bet ir kraštutiniai neoliberalūs dešinieji. Paradoksas, bet abiejų srovių tikslai – panaikinti ar bent kiek įmanoma sumažinti ir susilpninti valdžią – iš esmės sutampa.

Man atrodo, kad čia daugiau sveria ne „išnaudotojų valdžios“ ideologema, bet konkreti patirtis – tarybinės diktatūros, taip pat pokomunistinės valdžios patirtis. Pirmoji valdžia pilietį vertė visur kur paklusti, antroji – niekuo negalėjo tam piliečiui padėti. Bendras abiem sistemoms buvo tik savitikslis biurokratizmas ir didesnis ar mažesnis korumpuotumas. Šie veiksniai suformavo stiprią psichologinę dispoziciją, kuriai „valdžia“ yra visų nelaimių kaltininkas, dispoziciją, iš kurios perspektyvos žiūrint, pranyksta arba reliatyvizuojasi ir tos pačios valdžios padaryti pozityvūs darbai.

Galima kiek nori aiškinti, kad šalyse, į kurias lygiuojamės, valdžia netraktuojama kaip svetimas elementas, o kaip neatskiriama sociumo dalis, prasidedanti nuo elementarių valdymo struktūrų gyvenamoje vietoje, darbe, savivaldybėje ir t.t., kad valdžia kreipia ir formuoja visą visuomenę, taigi ir „apačias“; galima kiek nori apeliuoti į mūsų Europos dalies istoriją, rodančią, jog nugriovus visuomenės piramidę ar viršų sukeitus su apačia – „nieką padarius viskuo“, anot „Internacionalo“ eilutės – rezultatas bus ne progresas, o katastrofa. Tačiau giliosios Lietuvos piliečio nuostatos dar nepasikeitė; geriausiu atveju – lieka pakibusios aštriame disonanse tarp naujo žinojimo ir senų patyrimų.

Nors atstumas, skiriantis mus nuo tarybinės epochos, didėja, „blogos valdžios“ vaizdinys, dažnu atveju veikiantis kaip „self fulfilling prophecy“, neyra. Pastaraisiais metais jis įgavo naujų atspalvių. Žaliųjų valstiečių, bet ne vien jų pastangomis svarbiausiu perskyros matmeniu tapo geografija. „Elitas“ šioje schemoje sutapatinamas su didžiųjų miestų grietinėle, gal net apskritai visais miestiečiais, o „apačios“ – su miestelių ir kaimų gyventojais. Bendrai žiūrint, ši perskyra nėra be pagrindo – stambiausios politikos ir verslo figūros visuomet telkiasi didžiuosiuose centruose, o provincijoje gyvenantys žmonės visada turės specifinių bruožų ir interesų. Juo labiau tokioje šalyje kaip „vienkiemių Lietuva“, kurioje sąsaja su konkrečia vieta ilgą laiką buvo ir duotybė, ir didžiulė vertybė.

Neįmanoma paneigti ir to, kad regionine plėtra ilgą laiką nesirūpinta ir disproporcija tarp centrų ir apskričių didėjo. Tačiau žalvalstietišką teoriją, jog dėl to kalta piktavalė šutvė, kurią sudaro konservatoriai bei dabartinė prezidentė – šutvė, kuri naikino provinciją net per ilgus socialdemokratų bei kitų partijų valdymo ir Adamkaus prezidentavimo metus – įmanu traktuoti tik kaip Laučiaus diagnozuotos politinės kovos be taisyklių pavyzdį.

Galų gale net jei sutapatintume „apačias“ su provincijos gyventojais, šių neįmanoma atriboti nuo miestiškų „viršūnių“. Tarkim, viešojo sektoriaus darbuotojų, kad ir kur jie gyventų, padėtį lemia sprendimai valstybiniu lygiu. Be to, valdžia ir politika nesibaigia ties Vilniaus vartais. Kuo dėtas didmiesčių elitas, jei kuriame nors rajone vienvaldiškai karaliauja meras ir/ar verslininkas? Tai kaip tik rodo, kad demokratijos deficitas tame rajone toks pats kaip kitur šalyje. Maža to, tikėtis rimtesnių pokyčių vietoje galima tada, kai už permainas pasisakančios jėgos turės kuo platesnį supratimą ir palaikymą, įskaitant ir tą didmiesčių elitą.

Kita vertus, reikia sutikti su Laučiumi, kad „elito“ vardu kalbantys aršumu neatsilieka nuo „apačių“ gynėjų. Galima sakyti, kad jie pateikia veidrodinį situacijos atspindį: „apačios“ vaizduojamos tik „runkelinėmis“ spalvomis, kaip tamsus, atsilikęs, iš svetimo gero gyventi pripratęs elementas. Čia vėl susiduriame su įmetėjusiu, nuo 90-inių pradžios užsilikusiu įvaizdžiu.

Anuo laiku tokie vertinimai gal ir nebuvo iš piršto laužti, tačiau po didžiųjų ūkinių ir darbo rinkos pervartų padėtis smarkiai pasikeitė. Neįmanoma nepastebėti, kad šiandienos Lietuvoje yra atsiradęs sąmoningas „mėlynųjų apykaklių“ (dabar veikiau reikėtų sakyti – darbinių kombinezonų) luomas, nors ir gerokai praretintas emigracijos. Nėra kalbos, egzistuoja ir asocialus pasluoksnis – tačiau jis tikrai nėra nei gausesnis, nei aktyvesnis negu kitose šalyse.

Atrodo, kad šitai šiandien kartojama visų pirma dėl dviejų priežasčių: pirma, norint užkirsti kelią „viršūnių“ neaprobuotiems „apačių“ politiniams reikalavimams, juos visus iš anksto paženklinant kaip „raistų maištą“, kaip bolševikinio tipo socialinę destrukciją. Antra vertus, tokiu būdu legitimuojamas dabartinio elito statusas ir sudėtis. „Jei nebūtų mūsų, sergstinčių valstybės ramybę, tuomet į valdžią ateitų va šitie tamsybininkai ir destruktoriai!“

Tačiau vakarietiškoje demokratijoje elitas nėra nepakeičiamas ir amžinas darinys. Visuomenės vertinamos pagal tai, kiek jų elitas yra atviras gabiems individams iš kitų sluoksnių (ar egzistuoja socialinis mobilumas), o valdymo plotmėje – kiek jis sugeba atpažinti, atstovauti ir derinti skirtingų grupių interesus. Elitas taigi nėra (ar, tiksliau sakant – nevisiškai yra) konkretūs žmonės ar konkreti klasė, o vieta, kurioje sueina visų sluoksnių ir luomų politiniai interesai ir lūkesčiai.

Užsklanda (cliffhangeris)

Taigi šiandien reikalingas kitoks požiūris į visuomenės gyvenimą, siekiantis toliau neproduktyvios „elito“ ir „apačių“ priešpriešos ir propagandos apie prometėjišką verslą. Šis požiūris – tai vien teorinė dėlionė, ne intelektualus žaidimas. Adekvati visuomenės samprata yra įrankis, įgalinantis šaliai būtinus pokyčius, laukinio lietuviško kapitalizmo civilizavimo veiksmus. Neįmanoma įgyvendinti jokios socialinės transformacijos, jei nežinome, kaip ir kodėl ji vyksta, kokia išeities pozicija ir koks tikslas.

Kaip mūsų šalyje užtikrinti tvarią gerovę ir socialinę taiką? Apie tai – antrojoje esė dalyje.


(1) © Virgis Valentinavičius.

(2) https://www.lzinios.lt/Lietuva/lietuva-istrigo-zadetas-proverzis-taip-ir-neatejo/280947

Komentarai: 22

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:22
00:55
00:39

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min