Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 14d. 08:12

Leonidas Donskis: Dar kartą apie atvirą visuomenę

Leonidas Donskis Kas yra atvira visuomenė? Ir kas apskritai yra atvirumas? Šie klausimai man kirbėjo Atviros Lietuvos fondo 25-mečio proga diskutuojant ir iš naujo apibrėžiant atviros visuomenės ir atvirumo sąvokas.

Gal pamėginkime nuo negatyvaus apibrėžimo – kas nėra atvirumas?

Atvirumas nėra, kaip konservatyvūs jo kritikai paranojiškai vaizduoja – tik dėl rasizmo stigmos ir kultūrinių tabu bijo įvardyti – svajonės ištirpti kitose kultūrose, rasėse ir tapti mažuma savo pačių šalyje ir visuomenėje.

Mes nesame statistika ir kvotos. Žmogaus laikymas statistikos vienetu man atrodo vienas iš pačių atgrasiausių ir žmogų labiausiai nužmoginančių sąmonės bruožų ir sykiu viena iš pačių barbariškiausių politikos tendencijų.

Mes nesame skruzdės ar bitės, kurias kažkas galėtų klasifikuoti ir pateikti kaip rūšinius pavyzdžius darnos ir sugyvenimo vardan. Žmonių rūšiavimas ir klasifikavimas man yra viena iš pamatinių moderniosios barbarybės apraiškų.

Tai nelemtoji tapatybės politika, beviltiškai painiojanti dvi logikas – humanizmą ir tai, ką JAV literatūros teoretikas Stanley Fishas pavadino universalinės parduotuvės daugiakultūriškumu (anglų k. „boutique multiculturalism“).

Žmonių rūšiavimas ir klasifikavimas man yra viena iš pamatinių moderniosios barbarybės apraiškų.

Ir bet kokia mažuma tampa dauguma joje esančių individų atžvilgiu. Ir toji pati mieloji mažuma gali labai sėkmingai engti pavienį individą. Visi svajoja apie daugumą, kuri mums siejasi su emociniu ir politiniu saugumu. Visi sykiu tyliai ja nepasitiki ir siekia išsklaidyti demokratijos logikos labui – idant niekas nepradėtų beatodairiškai dominuoti kitų atžvilgiu. Reikalingos vienos kitas kažkaip sulaikančios jėgos.

Ar atvirumas reiškia begalinę reprezentaciją? Ne, nes atstovavimo sau ryžtingai reikalauja tik stiprios ir organizuotos interesų grupės. Pralaimėtojais visada tampa menkiau sutelktieji ir tyliai stebintieji triukšmingas grupes.

Po Atviros Lietuvos fondo jubiliejinio renginio buvo mesti priekaištai (beje, teisingi) dėl moterų nedalyvavimo diskusijoje. Žinoma, tai nesusipratimas. Tik jei esame nuoseklūs ir gerbiame reprezentaciją kaip atvirumo šerdį, kodėl gi tokios tragiškos istorijos krašte, kaip Lietuva, ėmus ir nesusimąsčius, kad simboliniame podiume atsirastų ir žydų, lenkų, rusų, totorių, romų? Ir kodėl nesusimąsčius apie LGBT žmones?

Nes už viso to slypi ne simetriškos reprezentacijos logika, o galios projekcija. Kalbantieji suvokti kaip patriarchijos ir dominavimo simbolis. Vieni patenka į galios lauką, o kiti į „įvairovės“ sąvoką, kaip pasakytų Marius Ivaškevičius savo pjesėje „Išvarymas“.

Mums patinka įvairovė ir mažumos tada, kai jos neturi galių ir negraso mūsų nišai elito struktūroje. Kinų, indų, libaniečių, žydų restoranams – taip! Jų aktyviam dalyvavimui galios ir įtakos lauke – ne!

Ar atvirumas reiškia įvairovę? Ne. Įvairios ir margos esti diktatorių valdomos šalys, kurių politika visiškai uždara. Įvairus yra ir istorines mažumas gerbia Iranas (skiriantis net parlamentinę kvotą krikščionims armėnams – senovinei mažumai persų žemėse), bet nuo to jo politika moterų ir kitaminčių atžvilgiu netampa atvira.

Ne mažiau etniškai ir kultūriškai įvairios yra Kinija ir Rusija, kurioms artimiausiu metu tikrai negresia atvira politika ir žengimas į būklę, kurią mes vadiname atvira visuomene.

O gal atvirumas reiškia tokią, kaip Zygmuntas Baumanas pasakytų, heterofiliją, kuri mums leidžia mylėti tik tolimus ir visiškai ignoruoti savo kultūros kanoną, tradiciją ir istoriją? Ne. Tai paprasčiausia fikcija.

Mums patinka įvairovė ir mažumos tada, kai jos neturi galių ir negraso mūsų nišai elito struktūroje. Kinų, indų, libaniečių, žydų restoranams – taip! Jų aktyviam dalyvavimui galios ir įtakos lauke – ne! Kol mes mėgaujamės mūsų stiprybę ir atvirumą pabrėžiančia įvairove, ji turi būti lokalizuota paslaugų ir vartojimo sferoje, bet saugiai nukišta į politikos paraštę.

Ar egzistuoja atvirumas ideologijų pabaigos eroje? Juk, regis, gyvename konservatizmo, liberalizmo, socializmo ir kitų ideologijų mirties amžiuje?

Tai ne atvirumo, o apibrėžties klausimas. Gyvename gal ne ideologijų pabaigos, o jų keisto persipynimo amžiuje. Lietuvos konservatoriai ekonomikos sferoje yra tokie patys neoliberalai ir dereguliacijos dogmatikai, kaip ir JAV „neokonai“ – šiuo požiūriu veik niekuo jie nesiskiria nuo libertarų.

Bet pakanka jiems susidurti su LGBT, moters teisių problematika, mažumų problema, ir nukrapštę jų ekonominį libertarizmą turime kraštutinį konservatizmą su seno gero nacionalizmo priemaiša.

Neretai tas pats ištinka mūsų liberalus – pakrapštyk liberalą ir surasi moralinę davatką arba tokį pragmatiką, kuris kaitalioja pažiūras kaip kaklaraiščius, surasdamas bendrą kalbą su bet kuo. Parlamento nariams tai nėra blogai, bet politinio sąmoningumo lygmenyje tai netrunka virsti rimta problema.

Kad ir kaip būtų, pažiūrų neturėjimas ir vadovavimasis situacine tiesa arba mobilia tiesa, kaip ją vadino Erichas Frommas, yra būtent tai, ko negerbė ir negailestingai kritikavo Vytautas Kavolis. Apskritai Lietuvoje aš pasigendu etinio ir egzistencinio liberalizmo, koks buvo kavoliškas liberalizmas.

O mūsų kairieji apskritai yra sudėtingas dalykas – arba tai jaunesnių žmonių nuo tikrovės visiškai atplėštas, neišgyventas ir Vakaruose nusiklausytas „katedrinis socializmas“, kaip jį vadino vokiečiai, arba buvusios kompartijos ideologinis falsifikatas. Ideologijos gal nemirė dar mūsuose, bet jos keistai mutavo į beformę masę, iš kurios prisigraiboma ko tik nori reikalingu momentu.

Tad laikas atėjo pamėginti pozityviai apibrėžti atvirumą. Kas tai?

Visiškai nebanaliai atvirą visuomenę apibrėžė šio termino populiarintojas, George’o Soroso buvęs profesorius Londono ekonomikos mokykloje, šiandien mūsų konservatyvių filosofų keiksnojamas Karlas R.Popperis (atviros visuomenės terminą pirmasis pavartojo ne jis, o Henri Bergsonas).

Geba prisipažinti suklydus, į oponentus nežvelgti kaip į priešus ir kritikuoti visų pirma savąją stovyklą ir yra atvirumo esmė.

Popperiui tai buvo visuomenė, atsisakanti tiesos monopolijos ir tiesos institucionalizacijos. Tai visuomenė, neapibrėžtumą ir neaiškumą laikanti normalia būkle. Tokia visuomenė klaidos ir jos taisymo metodą laiko produktyviausiu socialiniu metodu.

Tik tam reikia vieno nelengvo dalyko – gebėjimo pripažinti ir įvardyti šias klaidas. Geba prisipažinti suklydus, į oponentus nežvelgti kaip į priešus ir kritikuoti visų pirma savąją stovyklą ir yra atvirumo esmė. Didelės išminties ir proto nereikia išsidalinti į gaujas ar rūšies (tautos, lyties, rasės ar klasės) gentis, visus kitus laikant blogio šaltiniu.

Tai pats sunkiausias atvirumo egzaminas – nesupykti ir neįsižeisti ant saviškio ar bičiulio už kritiką ir kitokią nuomonę. Jį išlaiko itin negausi ir trapi mažuma. Ypač pas mus, deja, nes mes vis dar tikime, jog mūsų grupės niekšai ir kvailiai yra tiesiog pagal apibrėžimą geresni ir artimesni už mums oponuojančios grupės mąstančius ir padorius žmones.

Todėl ir sunkiausias mūsų uždarumo egzaminas yra ir tebelieka net ne požiūris į pabėgėlius ir migrantus, o savikritika ir gebėjimas pasaulio nuvainikavimą pradėti nuo savęs paties.

Man regis, savikritikos stoka ir baimė kritikuoti savo organizaciją – aršiai puolant kitus – tebelieka mūsų visuomenės Achilo kulnas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Sveiki atvykę į puikų naują pasaulį!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:37
02:32
01:00

RESTA 2019

Naviguok į ateitį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min