Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 4d. 07:55

Leonidas Donskis: Genijaus mirtis

Leonidas Donskis Kovo 24 d. mirė futbolo genijus – Hendrikas Johannesas Cruijffas, labiau žinomas pasaulyje kaip Johanas Cruyffas (1947-2016). Ballon d’Or (Aukso kamuolį) 1971, 1973 ir 1974 m. laimėjęs olandų puolėjas buvo pramintas Olandų Meistru, darant užuominą į XVII a. olandų Aukso amžiaus tapytojus. Ar būta kokio nors ryšio tarp Johanneso Vermeerio ir Johanneso Cruyffo? Taip, būta.

Nenoriu rašyti in memoriam teksto didžiajam futbolo meistrui. Veikiau paklausiu – kas jis buvo ir ar toks futbolas, kokį jis kūrė, būtų įmanomas šiandien?

Diego Maradona kartą buvo paprašytas apibūdinti visus didžiuosius futbolininkus. Apie Cruyffą jis pasakė, kad olandų meistrą visų pirma nusako neįtikėtinas kūno ir minties greitis – net nežinia, kas tapo didžiausia problema jo varžovams.

Tai tiesa, bet ne visa. Olandų totalinis futbolas, nutrynęs ribas tarp gynėjo, saugo ir puolėjo, pakeitė mūsų erdvės suvokimą. Iki Rinuso Michelso naujosios futbolo filosofijos, kuri sukūrė ir „Ajax“, ir praėjusio šimtmečio aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Olandijos rinktinę, mes futbolo erdvę segmentavome ir matėme, ką veikia visų grandžių žaidėjai. Amplua dingimas ir galėjimas aikštėje tapti bet kuo futbolą pavertė spektakliu, meno kūriniu, kuriame niekas nežinojo, ko galima tikėtis iš bet kurio žaidėjo.

Rinusas Michelsas triumfavo daug kartų su „Ajax“, bet 1974 m. akivaizdžiai stipriausia pasaulio futbolo komanda – Olandijos rinktinė – čempione netapo. Gal tai buvo vienintelė diena, kada olandams fatališkai nesisekė ir žaidimas jų neklausė.

Amplua dingimas ir galėjimas aikštėje tapti bet kuo futbolą pavertė spektakliu, meno kūriniu, kuriame niekas nežinojo, ko galima tikėtis iš bet kurio žaidėjo.

O gal problema tapo ir pernelyg greitas įvartis? Cruyffas jau pirmąją finalinių rungtynių minutę kaip žaibas įsiveržė į vokiečių vartininko aikštelę, apėjęs kelis Vakarų Vokietijos rinktinės žaidėjus (įskaitant garsųjį Berti Vogtsą, pažadėjusį Cruyffą žūtbūt sulaikyti), ten buvo pargriautas ir Johanas Neeskensas realizavo 11 metrų baudinį. Gal nereikėjo to pernelyg greito įvarčio, kuris atpalaidavo nuostabiuosius oranžinius? Greičiausiai abejotinas buvo 11 metrų baudinys į olandų vartus, kurį įmušė Paulis Breitneris, bet tai jau istorija.

Mano bičiuliai olandai man ne kartą yra sakę, jog tas pralaimėjimas tapo jų kartos trauma. Po to buvo sunku patikėti, kad olandai kada nors atsities. Vis dėlto jų didingos komandos liekanos – Robas Rensenbrinkas, Arie Haanas, Johnny Repas – 1978 m. vos nesukūrė stebuklo finale, kuriame paskutinę minutę Rensenbrinkas pataikė į virpstą. Jei jis būtų įmušęs įvartį, olandai būtų nugalėję čempionato šeimininkę Argentiną 2:1. Ir vėl istorija bei fortūna buvo ne olandų pusėje.

Laimė ir sėkmė atsigręžė pagaliau į Olandiją 1988 m., kada išmušė totalinio futbolo filosofijos kūrėjo „Generolo“ Rinuso Michelso valanda. Olandijos rinktinė tapo Europos čempione ir atsirevanšavo Vokietijai, pusfinalyje nugalėjusi ją jos pačios aikštėje 2:1. Ko nepadarė Cruyffo legendinė „Ajax“ generacija, padarė kita „Ajax“ ir „PSV Eindhoven“ karta su Marco van Bastenu, Franku Rijkardu, Ruudu Gullitu, Janu Woutersu, Adri van Tiggelenu ir kitais.

Kokia buvo didžiausia Cruyffo drama? Iš tikrųjų kūrybingi talentai retai tampa nugalėtojais – tiek moksle, tiek mene, tiek sporte. Jų veiksmų naujumas, lengvumas, nenuspėjamumas verčia kitus pasijusti nesaugiai ir net ne savo vietoje. Todėl akyse auga jų nekenčiančiųjų ratas.

Ypač retai kūrybingi novatoriai laimi sporte, kur reikalinga ne tiek inteligencija ir kūryba, kiek žudikiškas kovotojo instinktas ir negalvojimas apie nieką, išskyrus pergalę. Jei jie vis dėlto laimi, vadinasi, jų kelyje pasitaikė juos tyliai pripažinę ir taip pat kūrybingi žmonės, kurie padarė viską, kad fortūna nesutrukdytų laimėti tikram kūrėjui.

Kokia buvo didžiausia Cruyffo drama? Iš tikrųjų kūrybingi talentai retai tampa nugalėtojais – tiek moksle, tiek mene, tiek sporte.

Tai teisėjo palankumas tam, kurį galima diskvalifikuoti ar kurio įvarčio galima neįskaityti, bet galima visa tai interpretuoti ir talento naudai.

Geriausias pavyzdys – Olandijos futbolo rinktinės pergalė 1988 m. Europos futbolo čempionate. Lemiamose atrankinėse grupės rungtynėse su Airija paskutinę minutę olandai, kuriems buvo būtina pergalė, pelnė keistą įvartį, kurį jų žaidėjas galva įmušė ne į varžovų vartus smūgiavęs, o veikiausiai norėjęs perduoti kamuolį. Prieš akimirką jo komandos draugas buvo pasyvioje nuošalėje.

Tai buvo interpretacijos reikalas – teisėjas galėjo stabdyti rungtynes ir neįskaityti įvarčio, bet galėjo šito ir nedaryti, nes įvartį pelnė kitas žaidėjas, o pasyvioje nuošalėje atsidūręs jo komandos draugas jokios įtakos įvarčio gimimui nepadarė. Vienas švilpukas – ir nuostabiai žaidę olandai niekada nebūtų tapę Europos čempionais.

Lygiai kaip pusfinalyje rungtynėse su Vokietija jiems buvo leista pelnyti įvartį iš 11 metrų baudinio, nors pražangos nebuvo – bet nebuvo jos ir tada, kai į olandų vartus buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Tiesiog teisėjas suabejojo savo ankstesniu sprendimu ir todėl norėjo kosminio teisingumo. Jis ir įvyko.

Ten, kur mes įtariame aklą likimą ar atsitiktinumą, slypi kažkieno slapta simpatija mums, spontaniškai gimęs, neįvardytas ir net maskuojamas mūsų pripažinimas.

Tik tie, kurie apie nieką daugiau, išskyrus pergalę, negalvoja ir visiškai pamiršta save ir kitus, gali tapti čempionais. Tai neįmanoma aristokratiško ir kilnaus būdo žmogui. Kilniadvasis, filosofiškas ir žudikiško instinkto neturintis sportininkas neišvengiamai užkerta sau kelią laimėti. Su Cruyffu „Ajax“ ir olandai laimėjo viską, išskyrus pasaulio čempionato auksą.

Britų žurnalistas ir futbolo istorikas Davidas Winneris, parašęs iki šiol nepranoktą knygą apie olandų futbolą „Puikieji oranžiniai: olandų futbolo neurotiškas genijus“ (2000), pirmasis pastebėjo, kad Cruyffo generacija sukūrė ne tik naują futbolo estetiką, bet ir jo etiką.

Tai buvo dorybės ir narsos triumfas prieš fortūną ir aklą atsitiktinumą, kaip pasakytų Renesanso mąstytojai.

Simuliacijos ir „nardymas“ vartininko aikštelėje sulaukdavo tik olandų paniekos. Pergalė netapo savitiksliu – žaidimo grožis ir pranašumas prieš kitus, išlaikant savo unikalią individualybę, tapo didžiuoju tikslu. Pergalė iš 11 metrų baudinių serijos olandams kėlė pasidygėjimą. Tai buvo dorybės ir narsos triumfas prieš fortūną ir aklą atsitiktinumą, kaip pasakytų Renesanso mąstytojai.

Tas pats Winneris palygino Cruyffo žaidimą su didžiaisiais olandų tapybos meistrais. Man juokingai ir trivialiai skamba olandų futbolo lyginimas su baletu ir choreografija, nes pastarųjų ir apskritai vaidybos gerokai daugiau Brazilijos ir Argentinos futbole (nestinga jų ir Pietų Europoje). Olandų genijus tapo futbolo menininku ir pavertė visą „Ajax“ ir Olandijos rinktinės žaidimą menu visai dėl kitų dalykų.

Cruyffas meistriškai įvaldė ir struktūravo erdvę. Tai protingo ir erdviškai mąstančio kūno fenomenas – kamuolys skrieja 60 metrų ir krenta tiesiai ant kito žaidėjo kojos, nes pastarasis jau žinojo, kur jis turės bėgti. (Po Cruyffo eros tokį perdavimą aš mačiau tik kartą – tai įvyko 1998 m. pasaulio čempionate, kada olandai suvedė istorines sąskaitas su Argentina, nugalėdami ją didingo ir epinio grožio rungtynėse: Frankas de Boeras atliko būtent tokį perdavimą Dennisui Bergkampui, įmušusiam tobulo grožio pergalingą įvartį.)

Todėl netiesa, kad Cruyffo talento unikalumas slypėjo tik jo kūno greityje, spurto galioje, driblinge ir kamuolio valdymo technikoje. Jis mąstė už save ir kitus – ir mąstė greičiau už savo varžovus. Jo dėka komandos partneriai žinojo, kur bėgti ir kaip bus išdalinta erdvė. Jis ištraukdavo iš kitų geriausia, kas juose buvo – jo komanda įsisavindavo erdvę ir ja dalindavosi.

Čia pagaliau ir susiduriame su Johano Cruyffo futbolo filosofija, apie kurią jis paliko daugybę sparnuotų frazių ir aforizmų. „Be kamuolio tu negali laimėti“, sakė jis. „Yra tik vienas kamuolys ir daugybė norinčių jį kontroliuoti“. „Susidraugauk su kamuoliu“. Būk su juo, kad jis pas tave sugrįžtų.

Štai ypač svarbi jo mintis: „Greitis dažnai painiojamas su įžvalga. Kai aš pradedu anksčiau už kitus bėgti, tada aš atrodau greitesnis“. Sykiu jis nusakė pačią futbolo esmę: „Futbolas yra klaidų žaidimas. Kas mažiau klysta, tas ir laimi“. Nieko nėra nesvarbaus žaidime, pasak jo, nes „atsitiktinumas yra logiškas“.

Ar futbolo genijus buvo religingas? Regis, ne. Štai dar viena šmaikšti jo frazė: „Aš nesu religingas. Ispanijoje visi 22 žaidėjai persižegnoja prieš išbėgdami į stadioną. Jei tai veiktų, visos rungtynės turėtų baigtis lygiosiomis“.

Cruyffo epocha buvo futbolo minties mokyklos, solidarumo, komandinės dvasios, kuriai save pajungdavo net ir toks genijus, kaip jis, epocha. Taip, futbolas buvo komercializuotas, bet tik ne tiek, kiek dabar, kada nebelieka futbolo rinktinių, įsipareigojusių žaidimo etikai ir estetikai – jos visos įsipareigoja tik pergalėms ir kontraktams. „Ajax“ ir tada ieškojo talentų visoje Europoje ir už jos ribų, nes geriausi pasaulyje vaikų treneriai garantavo klubo verslą.

Kad ir kaip būtų, lemtinguosius 1971-1974 metus „Ajax“ beveik išlaikė savo nenugalimąją sudėtį – taip, Cruyffas 1973 m. pradėjo žaisti „Barcelonoje“, kurią vėliau sukūrė treniruodamas ir perduodamas jai totalinio futbolo stebuklą. Tikroji olandų paveldėtoja ir yra ne kuri kita komanda, o būtent „Barcelona“.

„Ajax“ stebuklą pakartojo tik kartą, 1995-aisiais, kada šioji didi komanda vėl laimėjo Europos čempionų ir Tarpkontinentinę taures. Laimėjo, nes keletą metų išlaikė savo galingą sudėtį.

Cruyffas pratęsė save kituose. Jo tikri paveldėtojai buvo Michelis Platini (vadinęs Cruyffą savo stabu), Marco van Bastenas ir net olandų amžinieji antagonistai vokiečiai – Cruyffu žavėjosi Jürgenas Klinsmannas.

Kitaip tariant, Cruyffo mokyklos auklėtiniai ir jo simbolinio klubo nariai – visi, kas pasiekė protingos sielos ir protingo kūno dermę futbole, sykiu išsižadėdami simuliacijų ir pigios vaidybos aikštėje.

Žinoma, lieka Cruyffo paslaptis. Galėjo būti tik vienas Johanas Cruyffas. Greičio ir proto sąjunga – sunkiai pasiekiamas dalykas. Sporte, kaip ir mene, protingos kalbos ir loginės operacijos negarantuoja aukštos klasės pasirodymo. Arba darai, arba kalbi. Cruyffas paneigė šią taisyklę. Jis turėjo kovos ir pergalės instinktą, jis buvo nesulaikomas, techniškas, protingas, žaidė nenusakomai gražų futbolą ir kūrė jį sau bei kitiems.

Kitas stebuklas – jo nespardė ir netraumavo tiek, kiek būtų tai darę vėliau. Ypač dabar. Gal veikė ir jo didžiulis autoritetas (nors Pele nebuvo apsaugotas nuo brutalumo – jį 1966 m. pasaulio čempionate tiesiog atvirai medžiojo ir spardė, ypač Portugalijos rinktinės gynėjai).

Johannesas Cruyffas buvo panašus į Johannesą Vermeerį ne tik erdvės kūrimu, bet ir tyliu viso gyvenimo režisavimu. Menas Vermeeriui tapo pavyzdžiu tikrovei, kuri pradėjo jį mėgdžioti. Futbolas tapo gyvenimo ir žmonių santykių kūrimo būdu Cruyffui. Jis atvėrė socialinių santykių panoramą ir kasdienybės grožį taip, kaip tai padarė didieji XVII a. olandų tapybos meistrai.

Cruyffo dėka futbolo erdvėje norisi pabūti ne tam, kad pastaugtum su minia, o tam, kad suvoktum esmines gyvenimo pamokas, sykiu išgyvendamas estetiką ir etiką, paverstas veiksmu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politinė beprotybė? Ar puikus naujas pasaulis?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min