Dabar populiaru
Publikuota: 2016 sausio 25d. 07:59

Leonidas Donskis: Neapykanta, mano meile...

Leonidas Donskis Ką reikia daryti šiandien, kad greitai išgarsėtum? Akivaizdu – būti auka. Arba viešinti savo privatų gyvenimą. Arba taip bijoti, kad savo baime užkrėstum kitus. Arba nekęsti – taip stipriai, kad visi patikėtų, jog tavo neapykantos objektas sugriovė visų laimę ir gyvenimą.

Tad pačios vertingiausios žiniasklaidos prekės šiandien ir yra savojo privatumo viešinimas, baimė ir neapykanta. O neapykanta – baimės sesuo. Paradoksas, kad kuo labiau bijai ir nekenti, tuo lengviau savo baimę ir neapykantą parduoti. Vadinasi, bijoti ir nekęsti reikia tarsi iš racionalių paskatų, nors abi šios aistros anaiptol nėra racionalios.

Visa tai primena kažkokią racionalios beprotybės formą – it tas nacių gydytojas iš Ingmaro Bergmano „Gyvatės kiaušinio“, atlikinėjęs baisius eksperimentus su žmonėmis, kuris vėliau stebi veidrodyje savo paties priešmirtinę agoniją išgėręs nuodų dozę. Fanatikas ir beprotis, bet iki galo racionaliai kontroliuojantis įvykių eigą ir savo išpažįstamo mokslo praktiką.

Vadinasi, reikia fiksuoti savojo pamišimo formas, nes jos yra pelningos ir veda į sėkmę. Ko tik su mumis neiškrečia Jos Didenybė Rinka – ne tik mes patys tampame prekėmis, bet prekės mumyse mėgina gauti šansą kada nors ir kaip nors vėl tapti žmonėmis.

Bet juk čia šuo ir pakastas, kad analizės niekas neperka. Masėms reikia baimės ir panikos skleidimo, taip pat ir neapykantos, kuri visa tai lydėtų.

Nesaugus žmogus ieško priešų ir grėsmių, kurie leistų jam sudėlioti savąją tapatybę – ypač kai ji niekaip nesidėlioja iš neaiškumo, abejonių, pustonių ir niuansų. Reikia stiprių dirgiklių ir tvirtos tapatybės. Žodžiu, būtina turėti priešų ir juodai baltą socialinę optiką. Savo paties vidinės abejonės ir neaiškumai represuojami išorės dirgikliais – demonais, raganomis, barbarais prie vartų, šliaužiančiu liberaliuoju totalitarizmu, violetiniais liberalais, leftistais ir „leftistinėmis žertvomis“.

Ar ne iš čia mūsų žiniasklaidoje tas permanentinės apgulties, katastrofos ir karo būklės skelbimas? Neįrodinėju, kad nėra rimtų problemų ir krizių Europos Sąjungoje. Kad ir kaip būtų, jas galima analizuoti ir strategiškai narplioti, o ne kelti paniką ir skelbti pasaulio pabaigą.

Bet juk čia šuo ir pakastas, kad analizės niekas neperka. Masėms reikia baimės ir panikos skleidimo, taip pat ir neapykantos, kuri visa tai lydėtų. O tam, kad visa tai neprarastų lengvumo ir nenuslystų į perdėtą intelektualumą ar (neduokdie) net abejones to, ką darai, verte ir prasme, reikia žinoti, ko masinei sąmonei šiandien reikia.

Pasiūlos paketas platus: visos minėtosios prekės pateikiamos kartu su patriotiniu „failu“ – meile tėvynei, pilietiniu ugdymu, priešų identifikavimu, sykiu ir tokiais fundamentaliais reikalais, kaip jūsų boso suviliojimas darbo vietoje, taip pat galimybė mylėtis net pavargus po darbo arba užuojauta suvilioto vyro žmonai.

Visas šis greito vartojimo žiniasklaidos maistas ne tik rodo, kaip greitai mūsų destruktyvios aistros ir intymus gyvenimas virsta paklausiomis prekėmis, bet ir atveria masinės nuomonės bei populiarumo diktatą, po kurio visa kita tėra antraeiliai ir išvestiniai dalykai.

Žinoma, neapykanta visada egzistavo ir egzistuoja – tiek individuali, tiek kolektyvinė. Ji ypač suveši, kai patenkame į grupę, kategoriją, klasę, rasę ar dar kokią nors klasifikacinę terpę. Nes visų pirma neapykanta minta „aš“ pavertimo „mes“ mechanizmu.

Neapykantos gelmė ir svarba yra ta, kad ji nėra banali. Blogis gali būti banalus, bet tik ne neapykanta.

Po to seka antroji fazė – „mes“ tampa namais ir tvirtove, saugančia mus nuo „jų“. Tai gali būti kas tik nori – naujienų portalai, TV kanalai, universitetai. Koks skirtumas, kur kuriama klika, kuriai reikia negatyvaus antrininko savo pačios tapatybei ir solidarumui palaikyti.

„Mes“ ir „jie“ dažniausiai tėra fikcijos, naudingos tuo, kad mes patiriame momentinį savo solidarumą su kitais tada, kai mūsų individuali sąžinė yra nešvari ir nepajėgia stoti prieš melą. Tais momentais mus ir gelbsti kolektyvinis dalijimasis anonimine ir iš esmės fiktyvia atsakomybe.

Williamas Shakespeare’as genialiai suvokė šį mechanizmą. Montecchi ir Capuleti klanai „Romeo ir Džuljetoje“ sutvarko visą politinę Veronos erdvę, nes jokia kita, o būtent neapykantos logika reikalauja aiškiai pasakyti, su kuo tu ir kieno pusėje esi. Tavo priešai ir draugai turi būti itin greitai atpažįstami ir aiškūs.

Paradoksas, kad šiandien Carlo Schmitto politikos teoriją karštai pamilę tolimos dešinės politikos komentatoriai kažkaip ima ir nepastebi, jog šitą logiką kaip pražūtingą ir vedančią tik į permanentinį karą jau iš Niccolò Machiavellio ir Francesco Guicciardinio raštų puikiai žinojo, bet atmetė Elžbietos laikų dramaturgai su Shakespeare’u priešakyje. Bet tiek jau to.

Neapykantos gelmė ir svarba yra ta, kad ji nėra banali. Blogis gali būti banalus, bet tik ne neapykanta. Pastaroji maskuojasi kaip politinis realizmas („ar mes jums nesakėme, kad visi jie yra barbarai ir teroristai – jūs pro savo rožinius akinius ir politkorektišką aklumą nieko nebematote“) arba tiesiog išmintis. Dažniausiai – kaip naivumo priešybė.

Keisčiausiu būdu panikos kėlimas, baimės industrija ir neapykanta mūsų žiniasklaidoje pateikiami kaip realizmo, blaivumo ir išminties paketo dalis. Kodėl? Atsakymas tik vienas – nes tai perkama. Šito reikia. Visa kita – detalės arba tušti teoriniai ginčai.

Preke tapusi neapykanta į mūsų viešąją erdvę iš pradžių atkeliavo kukliai maskuodamasi. Jai buvo reikalingi anoniminiai komentarai. Iš pradžių mes jais piktinomės. Jie atrodė kaip tikra minties ir kalbos kloaka – antisemitinių, rasistinių ir homofobiškų išpuolių išklotinės, neretai su tiesiog zoologinės neapykantos priemaišomis.

Buvo skelbiama, kad dalis komentarų trinama (ypač jei jie itin brutaliai įžeidžia autorių ar grasina jam), bet skiriamoji riba tarp priimtinų ir nepriimtinų komentarų buvo ir liko itin menka ir nepatikima.

Man pačiam teko ne kartą stebėti, kad nuolatiniai antisemitiniai to paties asmens ar grupės asmenų pasisakymai apie mano kilmę ir rasinį defektyvumą ar panašiai nebuvo trinami. Pastebėjau ir linkėjimus man dingti iš Lietuvos arba greičiau gauti galą – jie taip pat nebuvo ir nėra trinami. Simptomiškiausia, kad aš pats į tai galų gale numojau ranka ir susitaikiau su tuo kaip su naujuoju gyvenimo faktu.

Vadinasi, neapykanta prisijaukina mus, o mes – ją. Mūsų jau nebešokiruoja faktas, kad čia pat, mūsų akyse, galima koneveikti žmones taip, kaip šitą sau leidžia vadinamosios neapykantos grupės. Galiu pasakyti, kas įvyko. Du dalykai.

Visų pirma, neapykanta tvirtai ir galutinai įsiviešino mūsų žiniasklaidoje ir jai net dingo būtinybė mėtyti pėdas. Kam rašyti anonimiškai tai, ką juodu ant balto rašo oficialus ir realus asmuo – portalo komentatorius? Neapykanta iš anoniminio komentaro buvo iškilmingai ir su visa pagarba pervesta į garbingą rūmų dalį – oficialų ir viešą komentarą. Ji tapo preke ir sykiu prekiniu ženklu.

Antra, apsinuogino simuliakro logika. Jeanas Baudrillard’as rašė, jog Disneilendas JAV maskuoja faktą, kad visa Amerika yra didžiulis Disneilendas. Simuliakras lokalizuoja tam tikrą realybės bruožą ir jį susmulkina tam, kad niekas nesuprastų, jog visa realybė yra būtent to bruožo persmelkta.

Mes vis dar tikime, kad neapykantą atvirai kultivuoja neapykantos grupės. Ir tai yra mūsų simuliakras. Mes imame ir nuslepiame faktą, kad tai yra visiškai kito masto reiškinys. Mes tiesiog esame baimės ir neapykantos visuomenė. Vienintelė paguoda, kad tikrai ne mes vieni – tai globali tendencija. Belieka pamilti savo likimą, kurio vardas – neapykanta.

Neapykanta, mano meile...

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Pasidavimas ir Europos savižudybė?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:01
02:32

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min